1937 metais gimęs italų neurobiologas Giacomo Rizzolatti baigė Padujos universitetą. 1992 metais profesorius padarė revoliucinį atradimą, sukėlusį perversmą psichologijoje ir kituose su smegenų struktūra susijusiuose moksluose: jis aptiko veidrodinius neuronus – unikalias smegenų ląsteles, kurios aktyvuojamos stebint kitų žmonių veiksmus. Šios ląstelės, tarsi veidrodis, automatiškai „atspindi“ svetimą elgesį mūsų galvoje ir leidžia pajausti tai, kas vyksta, taip, tarsi tuos veiksmus atliktumėme patys. Dabar G. Rizzolatti vadovauja Parmos universiteto Neurologijos institutui.
Patirtis su vandens stikline
– Žiūrėkite: imu į ranką stiklinę vandens, – netikėtai interviu cientifically.info pradeda G. Rizzolatti. – Jūs suprantate, kad aš paėmiau stiklinę, tiesa? Tačiau tikrai ne dėl to, kad suspėjote prisiminti visus fizikos dėsnius ir išanalizuoti: esą, yra gravitacijos jėga, aš jai pasipriešinu ir t. t. Mano veiksmo suvokimas gimsta akimirksniu dėl veidrodinių neuronų – ypatingų mūsų smegenų ląstelių, kurios automatiškai, pasąmonės lygmenyje atpažįsta veiksmus, kuriuos matome. Pasakysiu dar daugiau: jeigu dabar būtų galima skenuoti jūsų smegenis, tai mes pastebėtume, kad matant mano veiksmus pas jus suaktyvinami tie patys neuronai, tarsi jūs patys į rankas paimtumėte stiklinę.
Tačiau tai dar ne viskas. Kartą Prancūzijoje buvo atliktas eksperimentas: viena grupė savanorių buvo paprašyta pavaizduoti įvairias emocijas – džiaugsmą, liūdesį. Jiems buvo duota pauostyti kažką nemalonaus ir veide atsispindėjo pasibjaurėjimas. Žmonės buvo nufotografuoti. O paskui tai buvo parodyta kitai tyrimo dalyvių grupei ir užfiksuota jų reakcija. Ir ką jūs manote? Matant atitinkamas emocijas fotografijose savanorių galvose buvo suaktyvinti tie patys neuronai, tarsi tai būtų jie patys, pavyzdžiui, pajaustų supuvusių kiaušinių kvapą, išgirstų džiaugsmingą žinią arba būtų nuliūdinti. Šis eksperimentas – dar vienas patvirtinimas, kad be „veiksmų“ – jie dar vadinami motoriniais – veidrodinių neuronų yra ir emociniai veidrodiniai neuronai. Būtent jie padeda mums nesąmoningai, be jokios analizės mintyse, o tik matant mimiką ir gestus, suprasti kito žmogaus emocijas. Taip atsitinka todėl, kad dėl „atspindžio“ smegenyse mes patys pradedame jausti tuos pačius pojūčius.
Abejingi žmonės stokoja neuronų?
– Tačiau visi žmonės skirtingi: yra labai atjaučiančių ir jautrių, tačiau yra kietaširdžių ir abejingų, kurių, atrodytų, niekaip nepaimsi. Jiems gamta tikriausiai pagailėjo emocinių veidrodinių neuronų?
– Kažin. Smegenys nėra tokios paprastos. Be veidrodinių neuronų, be abejo, veikia mūsų sąmonė, valia – joms padedant galima iš dalies prigesinti tuos jausmus ir emocijas, kurie atsiranda dėl veidrodinių neuronų veikimo.
Taip pat svarbų vaidmenį atlieka visuomenėje priimtos socialinės normos. Jeigu visuomenė palaiko egoizmo, individualizmo ideologiją – pirmiausia rūpinkis savimi, savo sveikata, materialiniu turtu – tai jums tenka būti egoistišku, nes laikoma, kad būtent tai jums atneš sėkmę. Tokiu atveju jūsų veidrodinių neuronų sistemos vaidmuo sumažinamas valios pastangomis, dėl auklėjimo ir įprasto elgesio.
Labai svarbi yra motyvacija. Beje, daugelyje religijų galioja principas: mylėk kitus, kaip myli save. Nereikia manyti, kad šis principas kilęs iš Dievo – iš tikrųjų, tai yra natūrali taisyklė, kuri atspindi žmogaus biologinę sistemą ir yra pagrįsta veidrodinių neuronų veikimu. Jeigu nemyli žmonių, gyventi visuomenėje bus labai sunku. Tuo tarpu Vakarų visuomenėse, ypač pastaraisiais amžiais, buvo griežtos individualistinės prieigos laikotarpis. Dabar gi, pavyzdžiui, Italija, Prancūzija, Vokietija grįžta prie supratimo, kad socialinis gyvenimas yra ne mažiau svarbus už asmeninį.
„Neįsižeiskite ant vyrų“
– Jeigu kalbėsime apie skirtingą smegenų sąrangą, tai pastebima, kad moterys emocinėje sistemoje turi daugiau veidrodinių neuronų nei vyrai, – tęsia profesorius. – Tuo galima paaiškinti moterų geresnį gebėjimą suprasti ir atjausti.
Buvo atlikti eksperimentai, kai abiejų lyčių savanoriams parodė sergančius ir kenčiančius žmones, ir moterų smegenys sureagavo kur kas stipriau nei vyrų. Taip susiklostė evoliucijos eigoje: gamtoje svarbu, kad būtent mama, kuri praleidžia daugiau laiko su vaiku, būtų emociškai atvira, empatiška, mokėtų džiaugtis, ir tuo pačiu pagal veidrodinį principą galėtų ugdyti vaiko emocijas.
– Išeitų, kad nėra prasmės kaltinti vyrus dėl to, kad jie bejausmiai, ir įsižeisti ant jų?
– Taip, nereikia įsižeisti ant mūsų (juokiasi). Tai gamta. Beje, yra dar vienas įdomus eksperimentas, atskleidžiantis skirtumus tarp vyrų ir moterų. Organizuojamas žaidimas: tarkime, aš žaidžiu su jumis prieš kažką trečią, o paskui jūs pradedate tyčia žaisti prieš mane, gudrauti. Tokiu atveju aš, vyras, pradėsiu stipriai pykti, tuo tarpu moteris tokį elgesį palaikys nekaltu pokštu. Kitaip tariant, moteris labiau linkusi atleisti, galiausiai į viską žvelgti paprasčiau. O vyras, tarkime, tą pačią išdavystę priima gerokai rimčiau ir lėčiau atlyžta.
Kaip mintis pastato ligonius ant kojų
– Jūs atradote veidrodinius neuronus prieš daugiau nei dvidešimt metų, turbūt nuo to laiko be mokslinių tyrimų buvo mėginta jūsų atradimą panaudoti ir medicinoje?
– Taip, mes siekiame praktiškai panaudoti šį atradimą, taip pat ir medicinoje. Yra žinoma, kad motoriniai veidrodiniai neuronai verčia mus mintyse atkurti tą patį veiksmą, kurį mes matome – jeigu jį atlieka kitas žmogus, taip pat ir televizoriaus ar kompiuterio ekrane. Pavyzdžiui, pastebėta, kad kai žmonės žiūri boksininkų dvikovą, įsitempia jų raumenys, jie gali netgi sugniaužti kumščius. Tai tipinis neuroefektas, kuriuo pagrįsta nauja atsigavimo po insulto, Alzheimerio ligos ir kitų ligų, kuriomis sergantis žmogus pamiršta judesius, technologija. Dabar mes šiuos eksperimentus vykdome Italijoje ir Vokietijoje.
Esmė štai kame: jeigu paciento neuronai nėra galutinai „pražudyti“, o tik sutrikęs jų darbas, tai naudojant vizualinį impulsą – rodant konkrečiomis sąlygomis būtiną veiksmą – galima aktyvuoti nervų ląsteles, priversti jas „atspindėti“ judesius ir iš naujo pradėti dirbti taip, kaip reikia. Toks metodas vadinamas „veiksmo ir stebėjimo terapija“ (angl. action-observation therapy), eksperimentuose ji suteikia reikšmingą pagerėjimą reabilituojant ligonius po insulto.
Tačiau pats nuostabiausias rezultatas gautas pabandžius šią terapiją pritaikyti žmonių reabilitacijai po rimtų traumų, automobilių avarijų, kai žmogui uždedamas gipsas, o paskui jam tenka praktiškai iš naujo mokytis vaikščioti. Paprastai tokiais atvejais ilgai išlieka liguista eisena, pacientas šlubuoja ir t. t. Jeigu tradiciškai mokoma ir treniruojama, tai užima nemažai laiko. Tuo tarpu, parodžius specialiai sukurtą filmą su atitinkamais judesiais, nukentėjusiųjų smegenyse aktyvinami reikiami judėjimo neuronai, ir žmonės pradeda normaliai vaikščioti tiesiog per kelias dienas. Netgi mums, mokslininkams, tai atrodo tarsi stebuklas.
„Sudaužyti veidrodžiai“
– Profesoriau, o kas nutinka, jeigu žmogui pažeidžiami patys veidrodiniai neuronai? Kokiomis ligomis sergant tai nutinka?
– Tiesą sakant, masiškai pažeisti šiuos neuronus nėra taip jau paprasta, jie pasiskirstę po visą galvos smegenų žievę. Jeigu žmogų ištinka insultas, tai pažeidžiama tik dalis tokių neuronų. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad jeigu pažeista kairioji smegenų dalis, tai žmogus kartais negali suprasti kitų žmonių veiksmų.
Rimčiausi veidrodinių neuronų pažeidimai susiję su genetiniais sutrikimais. Dažniausiai tai nutinka sergant autizmu. Kadangi tokių ligonių smegenyse sulaužytas aplinkinių veiksmų ir emocijų „atspindėjimo“ mechanizmas, autistai tiesiog negali suprasti, ką daro kiti žmonės. Jie nesugeba atjausti, nes, matydami džiaugsmą ar išgyvenimus, nejaučia panašių emocijų. Visa tai jiems nėra pažįstama, gali gąsdinti, todėl sergantys autizmu bando pasislėpti, vengia bendravimo.
– Jeigu pavyko išsiaiškinti tokią ligos priežastį, ar mokslininkai priartėjo prie išgydyti galinčių priemonių atradimo?
– Manome, kad galima visiškai atstatyti autizmą turinčius vaikus, jeigu tai bus daroma ankstyvoje vaikystėje. Ankstyviausiame etape bendraujant su tokiais vaikais reikia demonstruoti stipriausią jautrumą, netgi sentimentalumą: mama, specialistas turi labai daug kalbėti su vaiku, liesti jį, kad būtų vystomi motoriniai ir emociniai įgūdžiai. Labai svarbu su vaiku žaisti, bet ne konkurencinius žaidimus, o tokius, kuriuose sėkmė pasiekiama tik bendrais veiksmais: pavyzdžiui, vaikas traukia lyną, nieko nesigauna, mama traukia – nieko, o jeigu temps kartu, atiteks kažkoks prizas. Taip vaikas supranta: tu ir aš kartu – tai svarbu, ne baisu, o naudinga.
Kas mus geriausiai supranta iš augintinių
– Dauguma mūsų turime naminių gyvūnų, kurie daugeliui tampa tikrais šeimos nariais. Mums labai norisi suprasti jų nuotaiką, kažkaip prasmingiau su jais bendrauti. Kiek tam gali padėti veidrodiniai neuronai? Ar katės ir šunys juos turi?
– Jei kalbėsime apie kates, tai išsiaiškinti labai sunku. Tektų joms į galvas įmontuoti elektrodus, o atlikti eksperimentus su tokiais gyvūnais pas mus uždrausta. O štai su beždžionėmis ir šunimis yra paprasčiau – jie „sąmoningesni“. Jeigu beždžionė žino, kad už tam tikrą elgesį gaus bananą, tai darys tai, kuo suinteresuoti mokslininkai. Su šuniu tai taip pat galima pasiekti, nors ir sunkiau.
O katė, kaip žinia, vaikštinėja pati sau ir daro tai, ką nori. Kai šuo valgo, jis tai daro taip, kaip mes. Mes tai suprantame, nes mes patys turime tokį veiksmą. O štai kai šuo loja, mūsų smegenys negeba suprasti, ką tai reiškia. Užtat su beždžione mes turime labai daug ką bendro ir jos dėl veidrodinių neuronų mus labai gerai supranta.
Taip pat buvo eksperimentų, parodžiusių, kad veidrodinius neuronus turi kai kurie giedantys paukščiai. Jų galvos smegenų motorinėje žievėje aptiktos ląstelės, atsakingos už tam tikras natas. Jeigu žmogus atkuria šias natas, paukščių smegenyse aktyvuojami atitinkami neuronai.
Kaip pakelti nuotaiką sau ir kitiems
– Profesoriau, jeigu mes nesąmoningai priimame kitų žmonių emocijas, tai išeitų, kad žiūrint siaubo filmus ar tragiškus reportažus per televizorių mes automatiškai gauname tas pačias emocijas? Tarkime, nusimename ir pradeda gamintis streso hormonas kortizolis, kuris sutrikdo mūsų miegą, atmintį, skydliaukės veiklą ir t. t.?
– Taip, tai vyksta automatiškai. Netgi jeigu jūs mėginsite nusiraminti, kontroliuoti save – tai gali tik susilpninti reakciją, tačiau jos nuslopinti nepadės.
– Kita vertus, turbūt galima naudoti tą patį veidrodinių neuronų metodą, norint pakelti nuotaiką?
– Taip, jūs teisūs. Jeigu jūs bendraujate su pozityviu, gyvenimu besidžiaugiančiu žmogumi, ar žiūrite filmą apie tokį personažą, jūsų smegenyse kyla tos pačios emocijos. O jeigu jūs patys norite kažkam pakelti nuotaiką, tai didesnė tikimybė tai padaryti ne nutaisius tragišką atjaučiančią veido išraišką, o su gero linkinčia lengva šypsena.
