– Minėjai, kad jausmus ir jų išgyvenimo būdus galima dalinti į tris lygius: gyvuliškasis, žmogiškasis ir aukštesnysis, pavadinkime jį dieviškuoju. Ir kad kelias į laimę prasideda nuo to, kad savyje reikia pamatyti gyvuliškąjį (pradą), išmokti išjausti atitinkamas būsenas, o paskui tapti žmogumi. Papasakok išsamiau, ką turi omenyje.
– Iš karto pradėkime nuo iliustracijos. Įsivaizduok, kad mes su tavim dabar sėdime, kalbamės, bet ne čia, o pavyzdžiui, Indijoje. Staiga aš iš visų jėgų trenkiu tau per ranką, tau labai skauda. Kaip manai, kaip reaguosi esant tokiai situacijai?
– Mažų mažiausiai pasakysiu: „Ką sau leidi?“ Tik grubiau, o gal ir grąžos duosiu, nes užvirs įtūžis, pyktis.
– Taip, bet paskui aš sakau: „Ant tavo rankos nutūpė vabzdys, kurio įkandimas mirtinai pavojingas, o nuodai veikia kelias sekundes. Nusprendžiau stipriai trenkti, kad jį užmuščiau. Atleisk, nenorėjau, kad tau skaudėtų!“ Ką tada pajustum?
– Didžiulį dėkingumą už tai, kad išgelbėjai man gyvybę!
– O dabar kiek paaiškinsiu šią situaciją. Kai tau trenkiau, pajutai skausmą, pavojų, grėsmę savo gyvybei ir sveikatai. Tą akimirką tavyje prabudo instinktai, kurie sako: „Ginkis arba bėk!“ jei mano vietoje būtų liūtas, tu greičiausiai mėgintum bėgti, o man gali trenkti atgal. Taip elgiasi gyvūnai. Kiekvienas iš paskutiniųjų kaunasi už save.
Bet prieš tau trenkiant atgal, aš turėjau galimybę paaiškinti, kodėl taip pasielgiau – prasidėjo komunikacija. Šią akimirką mes su tavim virtome žmonėmis, įsijungė aukščiausi kalbos centrai, pradėjome kalbėtis, ir situacija atsiskleidė iš visiškai kitos pusės.
Dabar esu pasirengęs atsakyti, kad prie gyvuliškų priskiriami tie jausmai ir būsenos, įskaitant bazinius instinktus, kurie turi saugoti kūną, užtikrinti jo išlikimą.
– Vadinasi, reikia tiesiog leisti žmogui pasiaiškinti, tada atsiras žmogiška, o ne „gyvuliška“ komunikacija?
– Kartais reikia pačiam sau užduoti klausimą: „Kas dabar vyksta, kodėl aš taip elgiuosi?“
Šviežias pavyzdys. Maskvoje vyko dviejų dienų trukmės mokymai. Pirmą dieną baigėme tik 1 val. naktį, su žmona taksi grįžome namo ir supratome, kad raktai liko krepšyje, kurį pamiršome auditorijoje. Įsivaizduok – ką tik baigėsi 15 valandų trukmės darbo diena, po kelių valandų keltis ir antrą dieną vesti mokymus, o mes negalime patekti į namus. Tai reiškia, kad dabar vėl reikia kviestis taksi, važiuoti atgal į auditoriją, grįžti namo... Pradings mažiausiai pusantros valandos brangaus miego.
Man užvirė kraujas ir jau norėjau išsilieti ant žmonos: „Kaip galėjai palikti raktus! Per tave neišsimiegosiu! Rytoj reikės pavargusiam tiek pat laiko dirbti!“ Ši būsena truko maždaug minutę, spėjau ją pristabdyti ir savęs paklausti: „Stop, stop! Kas su tavimi vyksta? Kas tavyje kalba? Tavo žmona toks pat gyvas žmogus, kaip ir tu, ji irgi pavargo. Ir tu galėjai pamiršti raktus. Kodėl dabar ketini ją skaudinti? Tiesiog taip nutiko.“ Įtūžio banga iš karto atslūgo. Aš neišsakiau savo jausmų, tiesiog spėjau šiek tiek kitaip pažvelgti į situaciją, ir jie (jausmai) patys dingo.
Kai kitą dieną papasakojau šią istoriją merginoms iš mūsų komandos, viena iš jų papasakojo, kad jai irgi taip būna – bara už ką nors dukterį: „Kaip galėjai šitaip pasielgti!“ O paskui pati savęs klausia: „Kodėl šitaip ją užsipuolei, juk pati taip kartais elgiesi, pasitaiko.“
„Gyvuliškasis“ (pradas) mumyse visada mato tik save, tik savo interesus ir norus. Visi gyvuliškieji jausmai skirti apsaugoti savo „aš“ ribas. Būna situacijų, kur jie būtini, bet kur kas dažniau atsitinka istorijų, kuriose jie nereikalingi, o mes vis tiek remiamės būtent jais.
– Pateik gyvuliškųjų jausmų pavyzdžių.
– Visi agresyvūs jausmai, pradedant nuoskauda. Nes nuoskauda – jau maža agresija, kai kažkas pasisuko ne taip, kaip man norisi. Praėjusį kartą aptarėme, kad nuoskauda reikalinga tam, kad vaikas psichologiškai atsiskirtų nuo motinos. Be šito jausmo jis neišmoks jausti, kad aš ir mama – ne vienas ir tas pats.
Prie gyvuliškųjų jausmų priskirtini ir susierzinimas, pyktis, įtūžis, įniršis, rūstybė. Šie jausmai reikalingi, kad maksimaliai atkreiptume dėmesį į tuos žmones, į tas veiklos sferas, kurioms esant šios būsenos patiriamos, aktyvuojasi. Tai yra reikia peržiūrėti komunikaciją tarp savęs ir to, ant ko (ar ant kokios situacijos) atsiranda tokie stiprūs agresyvūs jausmai.
Tokių jausmų paskirtis – parodyti, kad dabar aš sutrikau, atlieku ne savo vaidmenį, nesu savimi. Ne be reikalo nuolat lyginu gyvuliškuosius jausmus su negyvuoju vandeniu iš rusų liaudies pasakų – jie padeda susitelkti, pajausti save kaip kažką savarankiško, atskiro.
Puikus išreikšto agresyvaus jausmo pavyzdys – antausis žmogui, praradusiam sąmonę. Norint kad jis atsipeikėtų, beprasmiška jam sakyti, kaip visi jį myli, gerbia, kaip juo rūpinasi. Reikia arba geros porcijos amoniako į nosį, arba antausio iš peties, kuris priverstų kūną atsibusti. O tai skausminga.
– Vadinasi, reikia išmokti pamatyti savyje gyvuliškuosius jausmus ir pereiti nuo jų prie žmogiškųjų?
– Taip, tai – kita stadija. Net vaikas iš pradžių mokosi jausti save kaip tam tikrą „aš“, mokosi atsakomybės už savo kūną, už savo vaikiškus poelgius, o paskui palaipsniui pradeda socializuotis – megzti ryšius su kitais žmonėmis. Prie žmogiškųjų priskiriami visi jausmai, kurie užmezga ir palaiko ryšius tarp žmonių – draugo su draugu, vyro su žmona, viršininko su pavaldiniu, motinos su vaiku ir t.t.
Gyvuliškųjų jausmų stadijoje aš tik imu ir tik sau. Žmogiškųjų jausmų stadijoje prasideda tam tikri mainai: tu – man, aš – tau. Bet iš karto noriu pasakyti, kad anksčiau ar vėliau įvyksta pasisotinimas, persisotinimas ir nusivylimas netgi žmogiškaisiais jausmais. Gyvenimas sugalvotas ne tam, kad gimtum ir užmegztum kuo daugiau komunikacijų. Ne, jis sugalvotas tam, kad išeitum į dangiškus jausmus su Kūrėju. O tai jau turi būti kažkas absoliutaus, besąlyginio.
– Galima sakyti, kad gyvuliškieji jausmai – maksimalus atsiskyrimas, „aš“ atskyrimas nuo visų likusiųjų. Žmogiškieji jausmai padeda užmegzti komunikaciją su tokiais pat atskirais vienetais. O dieviškieji – kai visos komunikacijos perauga į absoliutaus visko susivienijimo su viskuo pojūtį.
– Taip, taip, nes pirmuose dviejuose lygiuose dar veikia instinktai – savisaugos, išlikimo, dauginimosi. Bandos instinktas – kai supranti, kad bandoje lengviau išlikti.
– Papasakok, kokie jausmai yra žmogiškieji.
– Liūdesys, abejonė, drovumas, pagyvėjimas, rūpestis, draugiškumas, išankstinis džiūgavimas, susižavėjimas, nuostaba – jų labai daug. Tai apskritai visi jausmai, kurie padeda mums komunikuoti.
Įdomu tai, kad daugelio žmogiškųjų jausmų negalima vienareikšmiškai priskirti negatyviems arba pozityviems. Pavyzdžiui, smalsumas. Viena vertus, būtent jis skatina mus sužinoti kažką naujo, kita vertus, būtent dėl smalsumo galima įsivelti į nemalonią istoriją. Rūpestis gali būti nuoširdus, malonus, kita vertus, galiu dusinti tave savo rūpesčiu, taip pat ir dėmesiu, kuris būna perdėtas ir pakankamas. Pavydas – irgi perdėtas rūpestis. Liūdesys – argi jis blogai? Būtent tada, kai liūdžiu, ateina įvairių minčių, atradimų. Bejėgiškumas lyg ir ne itin malonus jausmas, bet tuo pačiu jis suteikia kitam žmogui galimybę pasijusti reikšmingu – apginti tave, pasirūpinti.
– O kokie yra dieviškieji jausmai?
– Meilė, dėkingumas, tikėjimas... Iš tiesų dieviškuoju gali būti bet koks jausmas, kuriame nėra „o kas man už tai?“.
Žinai, koks aukščiausias žmogiškasis jausmas? Takto jausmas. Jį dar galima pavadinti paradoksų jausmu. Jis suteikia absoliutų supratimą, kai vienomis aplinkybėmis, vienu atveju tu ką nors pasiunti kuo toliau – ir tai būtent tai, ko reikia, o kitomis aplinkybėmis tylėdamas išklausai ir dar ant kelių atsiklaupęs paprašai atleidimo. Takto jausmas – kaip šventojo Petro vartai į rojų. Taktas – intuityvus psichologinio, fiziologinio, socialinio, asmeninio atstumo tarp žmonių pajautimas.
– Tai labai retas jausmas.
– Taip, būtent jis atveria visiškai naujas būsenas.
Apie ką kalbu paskaitose ir mokymuose? Apie tai, kai iš pradžių reikia išmokti matyti savyje „gyvuliškuosius“ jausmus „aš, man, mano, duok“, išmokti prisiimti už juos atsakomybę – prašant atleidimo. Išsakydami šiuos jausmus, mes užmezgame komunikaciją su kitu žmogumi, suteikiame vienas kitam šansą pasiaiškinti, paaiškinti motyvus, ketinimus, santykius. Kitas žingsnis – perėjimas prieš žmoniškųjų būsenų, kai mokomės visiškai kitaip žvelgti į situacijas, matyti ne tik save, bet ir antrą žmogų, jo jausmus, norus. Bandydami, išreikšdami jausmus, prašydami atleidimo, vėl reikšdami (jausmus), keisdami įprastus elgesio šablonus, mes galiausiai išmokstame takto jausmo.
Dar kartą pabrėšiu, kad takto jausmo galima tik išmokti. Kiekvieną dieną mes su tavim gauname šimtus laiškų ir žinučių: „Reikia ar nereikia taip daryti? Taip ar kitaip reikšti jausmus?“ Nėra vienareikšmiško atsakymo. Todėl ir raginu dirbti.
Atsitiko kažkokia nemaloni situacija, už tai galima paprašyti atleidimo, tą akimirką dar ir suprasi, kaip buvo galima pasielgti kitaip. Dvidešimt kartų pasielgsi blogai, bet pagalvosi, kaip buvo galima pasielgti kitaip, 21-ą kartą pasielgsi kitaip. Reikia bandyti, išsiugdyti šį įgūdį.
Gyvenime viskas veikia pagal vienodus principus. Įsivaizduok, kad paragavau šio patiekalo, man nepatiko, aš tau apie tai pasakiau, bet tu nusprendei pati paragauti – ir paaiškėjo, kad tai skaniausias patiekalas, kokį tik kada buvai valgiusi. Lygiai taip reikia mokytis savarankiškai jausti, kaip elgtis, ką sakyti vienomis ar kitomis situacijomis. Galiu pasakyti algoritmą, bet negaliu duoti konkrečių sprendimų.
Nuolat bandydami, mokydamiesi, išsiugdome takto jausmą, pradedame jausti, galvoti, veikti vienu ritmu, unisonu su Visata.
