Fotografas Tomas Adomavičius sako, kad tai, kaip mes atrodome nuotraukose, dažnai lemia ir fotogeniškumas, be to, kai kurie žmonės nežino, kaip elgtis prieš kamerą, o kiti tiesiog pražysta.
Dažniausiai, žiūrėdami į savo atvaizdą nuotraukose, stebimės – nejaugi visada taip atrodome? Mokslininkai tai aiškina paprastai – veidrodyje nutaisome tokias išraiškas, kokios mums atrodo patraukliai. Todėl bet kokie skirtumai atvirkštiniame vaizde gali atrodyti keistai. Tai būdinga ne tik nuotraukoms. Išgirdę savo balso įrašą, dažniausiai reaguojame neigiamai, nes balsas skamba kitaip, nei esame pripratę.
Fotografas T. Adomavičius priduria, kad tai gali lemti ir baimė sulaukti nepalankaus aplinkinių vertinimo, nes, kitaip nei atvaizdą veidrodyje, nuotraukas mato gerokai daugiau žmonių.
„Kai žiūrime į veidrodį, esame tik mes, todėl vertiname iš savo varpinės. O nuotraukas, ypač internete, mato daugybė žmonių. Dažniausiai mes bijome kitų žmonių nepritarimo ir mus labiausiai gąsdina, kad kažkas mūsų nemėgs. O tai visiškai nesvarbu“, – teigia T. Adomavičius.
Jo pastebėjimu, daugelis žmonių sako, kad jie nėra modeliai, kad nemoka pozuoti, nėra gražūs, bet tai netiesa: „Nesuprantu, kodėl žmonės taip galvoja apie save. Kiekvienas yra labai gražus, išskirtinis. O kiekvienas fotografas nori atskleisti būtent tikrąjį žmogaus grožį, kuris slypi ne paviršiuje, o viduje. Be to, kai žmogus jaučiasi gerai, myli save, jis ir išorėje būna gražus.“
T. Adomavičius sako, kad tai, kaip mes atrodome nuotraukose, dažnai lemia ir fotogeniškumas. Kai kurie žmonės nežino, kaip elgtis prieš kamerą, o kiti tiesiog pražysta. Be to, priduria jis, kiekvienas žmogus, parinkus tinkamą rakursą ir apšvietimą, nuotraukose atrodo labai gražiai.
„Fotogeniškumas egzistuoja, – kalba T. Adomavičius. – Esu pastebėjęs, kad daug gražiai atrodančių žmonių nuotraukose tiesiog pasimeta ir tarsi dingsta, nes nežino, kaip elgtis prieš kamerą. Bet yra žmonių, į kuriuos gatvėje neatkreiptum dėmesio – žmogus kaip žmogus. O kai jie atsistoja prieš kamerą, atsiranda visai kitas pasaulis ir žmogus užburia net fotografą.“
Kritiškas požiūris į savo atvaizdą kyla ir dėl kitų priežasčių. Pavyzdžiui, kai matome save veidrodyje, nuolat judame, o nuotraukoje analizuojame nejudantį vaizdą, galime jį priartinti ir atitolinti.
Pasak T. Adomavičiaus, techninės galimybės, pavyzdžiui, skirtingi kameros objektyvai ir nuotraukų redagavimo programos, dabar padeda sukurti norimą atvaizdą: „Per porą sekundžių su šiuolaikiniais telefonais galima pridaryti neįtikėtinų dalykų ir pakeisti žmogaus veidą: pamažinti smakrą, nosį, patempti ir paryškinti akis, išnaikinti spuogus, akis.“
Vis dėlto, pastebi fotografas, „Photoshopo“, prieš 3–4 metus naudoto labai aktyviai, pamažu atsisakoma.
Paklaustas, kaip nemėgstantiems fotografuotis, išmokti mėgautis kameros dėmesiu, T. Adomavičius pataria kiekvieną rytą atsistoti prieš veidrodį ir pasakyti sau „aš tave myliu“: „Pamatysite, kad per mėnesį meilė sau padidės ir nuotraukose užteks būti savimi.“
Beje, priduria jis, Holivudo žvaigždės, žymūs politikai mokosi, kad surastų tinkamą rakursą, poziciją ir nuotraukose atrodytų gražiai.
Internete pilna patarimų, kaip priprasti prie savo atvaizdo nuotraukoje: pasirinkti tinkamą apšvietimą, stengtis nepozuoti, netgi daryti kuo daugiau ir kuo įvairesnių asmenukių.
Tačiau Viskonsino universiteto mokslininkai išsiaiškino, kad mes pirmenybę teikiame tam, su kuo susiduriame dažniausiai. Todėl, nors patys labiau mėgstame savo atvaizdą veidrodyje, aplinkiniams labiausiai patinka toks atvaizdas, kokį jie mato realiame gyvenime. Tad ir nuotraukose.
