– Kaip disciplina gali padėti tapti laimingu žmogumi?
– Rytų mokyklose disciplina visų pirma reiškia ne dienotvarkę ar fizinių pratimų kompleksų atlikimą, o atsakomybę už savo jausmus, mintis, žodžius ir veiksmus. Būti disciplinuotu žmogumi – vadinasi, suprasti ir tuo pačiu metu kontroliuoti tai, ką aš jaučiu, galvoju, kalbu ir darau. Laikantis tokios disciplinos atsiranda sugebėjimas tą pačią akimirką suvokti, kas su manim vyksta ir ką dabar pat reikia daryti.
Problemos, bet kokie nelaimingi įvykiai – nuo ligų, finansinių rūpesčių iki kažkieno mirties – sukurti tik tam, kad būtų parodytos, viena vertus, tos gyvenimo sritys, kurios mums nepavaldžios, kita vertus, tuo pačiu siekiant nukreipti į tą mąstymo ir elgesio modelį, kuris mums pavaldus, kurį galima ir reikia keisti.
Kai patenkame į negatyvią istoriją, greitai imame persikrauti, iš naujo permąstyti, imame matyti save iš šalies. Tegu tai trunka neilgai, bet kai kuriems ir to pakanka, kad imtų kitaip mąstyti ir elgtis. Negatyvios situacijos pastūmėja mus į tam tikrą atsakomybę, į discipliną. Disciplinuotas žmogus aiškiai supranta, kuo jis šią akimirką pripildytas, kokie jo jausmai, kokios mintys galvoje, iš kur jos kilo ir atitinkamai – kokius veiksmus jis turi atlikti, remdamasis savo vidine būsena.
Jeigu žmogus veikia pagal tokio pobūdžio discipliną, automatiškai pagal „atvaizdą ir panašumą“, visa Visata irgi ima veikti pagal šį harmoningą modelį ir kurti šiam žmogui pagal šį pavyzdį erdvę, aplinkybes. Todėl ir svarbi disciplina.
– Vadinasi, disciplina yra žmogaus sugebėjimas kiekvieną akimirką jausti tam tikrą impulsą, kur šiuo metu jį kreipia mintys ir jausmai?
– Taip, sugebėjimas trumpiau nei per akimirką suvokti savo būseną ir daryti arba, priešingai, nedaryti kokio nors veiksmo, remiantis savo būsena. Disciplina – gebėjimas kontroliuoti savo būsenas, jas suvokti.
Per mokymus dažnai pasitaiko, kad žmogus pradeda sakinį dalelyte „ne“, o paskui žodis žodin kartoja tai, kas ką tik buvo pasakyta. Paskui vyksta toks mūsų dialogas: „Kodėl sakėte „ne“, jei paskui pakartojote tai, ką aš ką tik pasakiau?“ „Taip, tikrai, kodėl pasakiau „ne“, juk neketinau šito žodžio sakyti“, – stebisi pašnekovas.
Tas pats vyksta su žmonėmis, kurie pakeltu balsu ima kalbėti vienas kitam bjaurius dalykus. Tą akimirką jie absoliučiai nekontroliuoja žodžių srauto, kuris iš jų liejasi. Todėl sakau – neklausykite, ką jums kalba žmonės, viską dalinkite iš 10, nes jie neatsako už savo žodžius.
Jei jums prikalbėjo šiurkštybių, tai nereiškia, kad jūs – blogas žmogus. Tai reiškia, kad šiurkštybių prikalbėjusio žmogaus protas nedisciplinuotas, žodžiai jam išsprūdo automatiškai ir jau po pusvalandžio jis greičiausiai ir neatsimins, ką jums sakė.
– Pameni, per mokymus buvo tokia situacija – moteris pradėjo kalbėti ir kilo toks jausmas, kad ji puola salėje esančius žmones: „Ei jūs, tai ką, apskritai, po galais, tuoj aš jus visus...“ Visi susigūžė kėdėse, nesuprasdami, kas vyksta. Tu žiūri į ją ir sakai: „Tikriausiai nori pasakyti, kad dabar tau skaudu, kad tu išgyveni...“ Ji: „Na taip, aš taip ir sakau.“ Tu atsakai: „Taip, bet žinai, visi kiti suprato, kad dabar tu mus visus į skutelius suplėšysi. Lyg mes visi būtume dėl kažko kalti.“
– Taip, beveik visiems taip – žmogus lieka nesuprastas, nes jis negali pasakyti, ką jaučia ir galvoja, negali suderinti jausmų, minčių, žodžių ir veiksmų, viskas skiriasi.
Dabar kuria daug filmų apie zombius, jie, manau, 100 procentų atspindi šiuolaikinę realybę. Praktiškai kiekvienas vaikšto pasinėręs į kažkokį savo filmą, į savo realybę. Mąsto, kaip viskas turi būti, kas jau buvo ir kas bus, ko aš noriu. Jo nėra šią akimirką, nėra savo gyvenime, visoms jo (gyvenimo) apraiškoms išoriniame gyvenime vadovauja autopilotas. Autopilotas – įprastų automatinių reakcijų į įvairius įvykius ir žmones rinkinys. Į tuos pačius žmones, į panašias situacijas mes reaguojame tam tikru įprastu būdu.
Štai tokiems žmonėms, kurie nesuvokia, kas vyksta čia ir dabar, nekontroliuoja savo reakcijų, ir sugalvotas skausmas, nelaimės, tragedijos, mirtys – jie priverčia bent sekundei perkrauti kompiuterį, gražina žmogų į realybę, į sąmoningumą.
Įprotis nebūti šią akimirką ima formuotis praeityje, vaikystėje, o paskui vis stiprėja, nes nieko nemoko atvirkščio proceso – nuo galvojimo pereiti prie jausmų, paskui nuo jausmų – prie kažkokio visų dalykų prigimties suvokimo.
– Prašau, papasakok, kaip išorinės aplinkybės padeda mums mokytis disciplinos?
– Štai, pavyzdžiui, liga pririša žmogų prie disciplinuoto gyvenimo būdo, dienotvarkės. Tabletę reikia išgerti griežtai laiku, kas 40 minučių paskalauti gerklę, laikytis kokios nors dietos. Kai tik žmogus ima laikytis tam tikros disciplinos, jis tiesiogine to žodžio prasme daro įtaką erdvei, formuoja naują realybę, kurioje išgyja. Disciplina gražina žmogų į šią akimirką, sutelkia jo dėmesį į tai, ką jis daro dabar.
Arba štai – parašė man moteris, kad išsiskyrė su vyru, turi mažą dukterį, aplinkybės privertė ją grįžti pas mamą. Anksčiau jos ir mamos santykiuose tvyrojo nekontroliuojamas chaosas, ji leisdavo sau akiplėšiškai elgtis, žemindavo mamą, nefiltruodavo žodžių, apie jausmų reiškimą nė nekalbu. Bet dabar gyvenimas privertė šią moterį grįžti pas mamą ir viską pradėti nuo nulio, nuo suskilusios geldos. Dabar ji iš naujo mokosi komunikuoti su mama, elgiasi sąmoningiau.
Puškino pasakoje apie auksinę žuvelę senutės protas buvo nedisciplinuotas. Kai žuvelė ėmė pildyti vieną po kito jos norus, senutė gavo ir naują geldą, ir naują namą, ir naują socialinį statusą. Kontroliuojamas protas – kaip viryklės dujos, su juo galima gaminti, o nekontroliuojamas protas – kaip miško gaisras. Senutės protas buvo nedisciplinuotas ir „aš noriu, noriu, noriu“ gražino ją atgal prie suskilusios geldos. „Noriu, noriu“ – ne šiaip norai, nes už kiekvieno „noriu“ slypi ištisas proto konceptas.
– Kaip visada, turime du variantus – proto disciplinavimas eile nemalonumų arba kokiu nors harmoningu būdu, tiesa?
– Taip, pirmu atveju mus priverčia. Kaip vaikystėje – iš pradžių verčia valytis dantis. Vaikas ašarodamas eina ir valosi. Galima taip ir tęsti – valytis dantis, tik bijant lazdos, kiekvieną kartą kentėti. Galiausiai dantys bus švarūs ir sveiki, bet po daugybės nuolatinių kančių, (vis kažką) įveikiant. Primityvus pavyzdys, bet taip vyksta visose gyvenimo sferose.
Suskaudo širdį, einu pas gydytoją. Gydytojas sako: „Reikia sportuoti, kiekvieną rytą daryti mankštą, vaikščioti, imti sveikiau maitintis, tada širdis bus sveika.“ Aš ir taip žinau, kad visa tai reikia daryti, kad širdis būtų sveika, bet pradedu (daryti), kai priverčia skausmas. Bet galiu daryti tai savarankiškai, be jokių postūmių skausmu.
Lygiai tokie patys įstatymai galioja ir piniginiuose reikaluose, ir asmeniniame gyvenime. Kiekvienoje sferoje reikia savarankiškai pradėti save disciplinuoti.
– Todėl dažnai rekomenduoji kokius nors pokyčius pradėti nuo kasdienio grindų plovimo?
– Taip, per mokymus pradedame ne nuo kažkokių abstrakcijų, o nuo konkretaus klausimo – kaip konkrečiai tu palaikai tvarką erdvėje, kurioje gyveni? Jei laikaisi kasdienio grindų plovimo ritualo, tai – sėkla, kuri ateityje duos vaisių, turės įtakos tam, kas su mumis vyks ateityje. Jeigu kažkokiu primityviu būdu neatsakome už erdvę, kurioje gyvename, net už savo fizinį kūną, tai apie kokią atsakomybę, apie kokią laimę galima kalbėti?
– Vadinasi, dvasinės praktikos – malda, meditacijos ir t. t. – irgi disciplina, tik kitokio pobūdžio?
– Žmogus, kuris išklydo iš kelio, pasitelkęs maldas, meditacijas, kokias nors kitas praktikas, turi grįžti į savo vietą po saule. Yra tokių žmonių – tik jų vienetai – kurie yra savo vietoje, tai žmonės su disciplinuotu protu, jie kiekvieną veiksmą, kiekvieną pokalbį laikys meditacija, malda.
Ne veltui sako, kad Meistrui nėra jokio skirtumo – plauti indus, medituoti ar skaityti maldą, visus tris veiksmus jis atlieka su vienoda intencija. Ir pirma, ir antra, ir trečia jis atlieka kaip dovaną Dievui.
Bet kai kalbame apie dvasinę praktiką, tai yra tai, ką reikia daryti nuolat ilgą laikotarpį. Rašo: „Darėme ritualą, niekas nepasikeitė.“ „Kiek kartų darėte?“ „Vieną kartą.“ Jei norite 15–20 minučių daryti vieną ritualą, kokią nors praktiką ir paskui būti laimingi visą gyvenimą – taip nebūna. Jei žmogus meldžiasi penkias minutes prieš Naujuosius metus, o paskui nori visus metus laimingai gyventi – taip irgi nebūna. Tai turi tapti nuolatine praktika.
– Dima, panašu, kad bet kokiu atveju disciplina reiškia valią. Reikia įveikti, versti save pradėti nuolat kažką daryti – ar tai būtų kasdienis grindų plovimas, malda, mokėjimas sumaniai paskirstyti laiką tarp darbo ir poilsio. Kita vertus, dabar dažnai sako, kad nereikia savęs versti, reikia daryti tai, kas patinka. Kaip gi yra?
– O kas supranta skirtumą tarp „patinka“ ir „noriu“?
Patinka – kai darau kažką naudingo kitam ir dėl to jaučiu pasitenkinimą. Dažnai tai painioja su „darau, ką noriu“.
Bet kokiu atveju, nereikia pradėti nuo sudėtingų dalykų. Iš tiesų proto disciplinos moko dar mokykloje. Ten kiekvieną dieną užduoda namų darbus, kuriuos reikia atlikti. Užduočių, kurias užduoda mokykloje, veikiausiai niekada neprireiks gyvenime, bet mes tiesiog mokomės apdoroti, sisteminti informaciją.
Proto disciplinos mus moko ilgų tekstų skaitymas. Kai skaitai visavertę knygą, pasineri į pagrindinio veikėjo istoriją, koncentruojiesi į ilgą pasakojimą, išgyveni su juo istoriją nuo pradžios iki pabaigos. Trumpų įrašų socialiniuose tinklalapiuose ir internete peržiūrėjimas ne disciplinuoja, o priešingai – išfokusuoja dėmesį, sukelią minčių chaosą.
Kalbant apie videomedžiagą, tai būtų meniniai filmai. Bet dabar žmonėms nepakanka kantrybės net pusantros valandos filmą be pauzių pažiūrėti – būtinai reikia kam nors parašyti, kam nors paskambinti, atsigerti arbatos. Sunku sutelkti dėmesį.
Pradėkite nuo štai tokių elementarių dalykų – nuo knygų skaitymo, filmų žiūrėjimo be pertraukų, nuo kokių nors paprastų kasdienių ritualų.
Nori būti laimingas – būk, disciplinuok savo protą.
Interviu duotas leidiniui „Vegetarian“, 2017 m. lapkritis
