Jeigu darėte kažkam pernelyg daug gero ir tapote jam blogas, reiškia:
- Arba tas gėris buvo gėriu tik jūsų manymu, tačiau nebuvo gėris tam žmogui;
- Arba darėte išties gera ir išties daug, tačiau ne tam žmogui, kuris galėtų tai su dėkingumu įvertinti;
- Arba tas žmogus paprasčiausiai nepasirengęs būti dėkingu ir tokiu pat geru kaip jūs ir dėl to, norėdami išsaugoti psichologinį komfortą, jie jus atakuoja kaip objektą, kuris savo gerumu apnuogina jų dvasinį silpnumą;
- Arba žmonės paprasčiausiai nenori būti jums skolingi ir nenori atsakyti tuo pačiu;
- Arba jūsų „gėris“ buvo pernelyg įkyriai brukamas ir nereikalingas, ar tiesiog ne vietoje ir ne laiku pasiūlytas.
- O gal jūs tiesiog ištvirkinote žmogų savo gerumu ir jis laukia dar daugiau, nors jūs jau nebegalite ir nebenorite jam to duoti.
Būna ir taip, kad jūsų „gėris“ buvo padarytas tais momentais ar laikotarpiais, kai žmogus buvo silpnas ar nelaimingas, ir tada jis jums jautė dėkingumą ir netgi garbino jus kaip gelbėtoją. O paskui jam viskas susitvarkė, ar gyvenimas pasikeitė – štai tada ir jūs ir jūsų gerumas pradeda jam badyti akis, primena nesėkmingą, nelaimingą gyvenimo atkarpą, žmogui galbūt netgi gėda tai prisiminti, o jūs jam asocijuojatės su nelaime, silpnumo akimirka, nemaloniais prisiminimais. Nereikia stebėtis ar pykti, jei tapote kažkam blogu po to, kai padarėte jam daug gero – tai absoliučiai tipiška situacija ir ji gali turėti daug įvairių priežasčių. Be to, padarę žmogui daug gero, nelaukite, kad būtinai sulauksite dėkingumo ar užmokesčio. Geri darbai daromi nesavanaudiškai.
Tiesiog pasidžiaukite, kad jūsų dėka žmogus dabar laimingas.
Paleiskite jį. Galbūt rytoj viskas pasikeis ir jis sugrįš, puls į glėbį, sugrąžins „su procentais“ viską, ką jam davėte visiškai nesavanaudiškai, o gal ir šiek tiek savanaudiškai.
Gerumas – tai viena iš išminties formų. O išmintis – viena iš laimės formų: sugebėjimas valdyti protą bei žinias ir teisingai pasielgti.
