„O juk labai svarbu pasiruošti, padaryti viską, kas priklauso bent nuo mūsų, kad netektų pasikliauti vien valdžios malone. Kartais apima negeras jausmas: buvo žmogus, darbavosi kartu, bet vieną dieną „išėjo į pensiją“ – išėjo iš mūsų aplinkos, minčių ir kasdienių reikalų pasaulio, jis jau ten, už ribos – ir tegul sau gyvena ir nesuka mums galvos...
Suprantame, kad niekas nenugyvens už mus gyvenimo, niekas juo nepasirūpins, viskas mūsų rankose, todėl nereikėtų užmerkti akių, kišti kaip stručiams galvų į smėlį tikintis, kad viskas praeis pro šalį – tikrai nepraeis, – o patiems planuotis ir veikti, kad gyvenimas teiktų džiaugsmą visą mums duotą laiką", – sako knygos „Niekada nevėlu gyventi. Svajok. Planuok. Išdrįsk." autorė Janina Radvilė.
J. Radvilė – informatikos mokslų daktarė, dėstydama universitete suvokė, kad ją, be informatikos dalykų, domina žmonės – vadovavimas, lyderystė, bendravimas, efektyvus gyvenimas. Baigusi dar ir vadybos magistrantūros studijas, gilino žinias ją dominančioje srityje, įgijo ugdomojo vadovavimo bei neurolingvistinio programavimo praktiko sertifikatus. Skaito paskaitas vadovavimo, lyderystės, asmeninio tobulėjimo temomis, publikuoja straipsnius.
Domėdamasi efektyvesnio gyvenimo klausimais autorė priėjo prie išvados, kad prieš imantis vadovauti kitiems svarbu sugebėti vadovauti savo gyvenimui.
Pateikiame ištrauką iš jos knygos.
Turbūt dažnai susimąstome – kas mums svarbiausia gyvenime? Vieniems atrodo, kad šeima, kitiems – vaikai, tretiems – sveikata, dar kitiems – darbas ir t. t.
Aš manau, kad svarbiausia – mūsų gyvenimas. Jis mums duotas kaip didžiulė dovana, be to, tik vienas. Taigi, gyvenimas turėtų būti toks, kad suteiktų mums kuo daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo. Juk savo gyvenimą gyvename mes patys – tai kas suteiks mums džiaugsmo? Tik mes patys. Jei gyvendami nuolat jaučiamės kuo nors nepatenkinti – darbu, aplinka, santykiais su kitais žmonėmis – ir dažnai tą jausmą nešiojame savyje, stengdamiesi jo nepastebėti, nuslopinti, užglaistyti, mažiau apie tai galvoti, jis niekur nedingsta.
Jis „nusėda“ mumyse, sudarydamas organizme tokius lyg ir energetinius blokus. Dėl to atsiranda įvairių negalavimų, kurių priežastį sunku ir nustatyti.
Pamenu, gyvenimas net du kartus mane buvo nubloškęs trumpam dirbti ministerijose. Matyt, mano gana laisvai prigimčiai nebuvo artima ten vyraujanti aplinka – aš niekaip negalėjau prisitaikyti ir jos priimti. Net šiandien, praėjus daugeliui metų, tuos laikotarpius prisimenu kaip vienus juodžiausių. Nesijaučiau gerai, nesupratau tenykščių santykių, viskas ten man atrodė svetima ir nepriimtina. Gal todėl, kad patekau ten iš savo pirmos ir iki tol vienintelės darbovietės – Mokslų akademijos instituto, kur vyravo visiškai kitokia atmosfera.
Na, ir prasidėjo įvairios sveikatos problemos – sirgdavau dažnai ir vos ne viskuo. Ir neprasimanydavau ligų – išties jausdavausi blogai. Svarbiausia, kad negalavimų buvo įvairiausių – ir virškinimo problemos, ir sąnarių skausmai, ir iki žemiausios ribos nukritęs kraujo spaudimas, kai pradėdavo net žemė po kojomis siūbuoti.
Tada, žinoma, nesuvokiau priežasčių. Bet visa savo esybe norėjosi kažką keisti – ieškojau, kur pabėgti iš tos ramios „ministeriškos“ aplinkos. Ir kai tą padariau, kažkaip visi negalavimai gana greitai išnyko.
Pamenu ir gana juokingą atvejį. Viena mano pažįstama, graži moteris, mėgo turėti gerbėjų, tik tada jautė, kad gyvena tokį gyvenimą, kokio nori. Net visi aplinkiniai žinojo – jei ji linksma, graži, spindinti, pasitempusi, – jos gyvenime yra gerbėjas. Jei ji vaikšto papilkėjusi, serganti, pažaliavusiu veidu, ištinusiomis kepenimis, vadinasi, gerbėjo jau senokai neturi.
Tuo metu mes juokaudavome dėl to, tačiau dabar suprantu, kad tai nebuvo jokia spekuliacija savo savijauta. Tiesiog jos organizmas taip reaguodavo į nepasitenkinimą gyvenimu. Matyt, be gerbėjų, kiti dalykai jai neatrodydavo tokie svarbūs, kad galėtų suteikti gyvenimo pilnatvę ir džiaugsmą.
Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar gyvenimas suteiks mums džiaugsmo, ar nusivylimo. Nebijokime keisti ir keistis. Keisti bet ko – darbo, draugų, įpročių, net ir drabužių. Bet svarbiausia – keistis patiems, keisti savo nuostatas, laikančias mus toje komforto zonoje, kuri visiškai nėra mums komfortabili.
Blogiausios nuostatos – „aš visada taip darau“ arba „aš niekada taip nedarau“. Tokios nuostatos laiko mus prikalusios ir neleidžia išeiti iš savo pačių užsibrėžto rato, kuriame dažnai kaip tik ir jaučiamės blogai. Blogai, bet įprastai. Blogai, bet nepajudinamai. Blogai, bet saugiai.
O ar susimąstome, kodėl aš „visada taip darau“? Ką tas man davė? O gal nieko gero nedavė? O kodėl aš „niekada taip nedarau“? O gal reikėtų pamėginti? O gal ten kaip tik ką nors rasime? Jau bent iš smalsumo reikėtų pamėginti.
Įkvėpkime patys save keistis
Įvairūs ribojantys įsitikinimai įsitvirtina pasąmonėje be jokių mūsų pastangų, nepastebimai. Tačiau jei norime juos pakeisti, tikrai reikės nemažai pastangų ir energijos.
Išbandykime vieną nesudėtingą būdą. Tarkim, patyrėte, kad jus stabdo tokia neigiama nuostata: „Man jau per vėlu ką nors pradėti daryti.“
Panagrinėkite, kaip tas įsitikinimas jus riboja – pvz., trukdo planuoti savo ateitį, imtis kokios nors konkrečios dominančios veiklos.
Nuspręskite, kaip norėtumėte, kad būtų, pvz.: norėčiau tikėti, kad ko nors imtis niekada nėra vėlu, nes juk išvis niekada niekas nežino, kiek laiko turi.
Sukurkite radikaliai priešingą pareiškimą, kuris kaip tik paskatintų daryti ar elgtis taip, kaip norėtumėt, pvz.: visada galima ką nors pradėti, jei tik to labai nori.
Galite net pasišaipyti iš savo įsitikinimų: „Ak, tikrai, man jau viskas per vėlu, tik zirzėti, skųstis ir spoksoti televizorių laiko dar turiu pakankamai.“
Galite išvardyti jums nepatinkančias tokio ribojančio įsitikinimo sukeltus padarinius – pvz., todėl niekaip negalėjau bandyti pradėti savo verslo.
Galite sau pasakyti, kokios teigiamos pasekmės būtų, pakeitus tą ribojantį įsitikinimą, pvz., o jei imčiausi to verslo, gal man ir pavyktų, juk kiti sugeba.
Taigi visada galime atlikti tokį sustabarėjusius įsitikinimus triuškinantį pratimą:
Mano ribojantis įsitikinimas yra .....
Jis mane varžo, nes .....
Aš norėčiau, kad būtų .....
Tas įsitikinimas netgi juokingas, kai pagalvoji, kad .....
Jis man trukdė .....
Jei jo nebūtų .....
Mano visiškai priešingas įsitikinimas yra .....
Ribojantys įsitikinimai – tai kaip įjungti stabdžiai važiuojant automobiliu (kaipgi važiuosi, jei stabdžių pedalų neatleisi). Jie perduodami iš kartos į kartą ir atsispindi net liaudies patarlėse:
Negirk dienos be vakaro. (Neskubėk džiaugtis.)
Neperšokęs griovio, nesakyk op. (Būk kuklus, neatskleisk savo planų, nes juk gal nepavyks.)
Vargšu gimei, vargšu ir mirsi. (Nesiskųsk, nes jau gimstant tau nebuvo lemta ką nors turėti.)
Nuo mokslo nebūsi bagotas, o tik kuprotas. (Neverta siekti žinių.)
Mes užaugę su tokiais aplink sklandančiais neigiamais tvirtinimais, kurie daugeliui tapo įsitikinimais. Žinoma, liaudies patarlės ir priežodžiai atspindi ne tik ribojančius įsitikinimus, daugybė yra ir skatinančių, drąsinančių, įkvepiančių:
Akys baisininkės, rankos darbininkės.
Ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.
Mokslo nei vagis nepavogs, nei ugnis nesudegins, nei vanduo neužlies.
Didžiausias mokslas – pažinti save.
Išmintingas nuolatos mokosi, o kvailas dingojas visa žinąs.
Tokie teiginiai skatina tikėti, veikti, judėti į priekį. Todėl jei mums į galvą lenda neigiama mintis, iškart pabandykime ją atsverti teigiama, kad ir šitaip: „Žmogus planuoja, Dievas juokiasi.“ – „Įgytas patyrimas svarbiau už septynis išmintingus pamokymus.“
Kadangi dažnai girdimi neigiami tvirtinimai įsitaiso mūsų pasąmonėje ir ima trukdyti, norėdami jų atsikratyti, turime kuo dažniau kartoti kitokius – teigiamus, šviesius. Šis procesas vadinamas afirmacija (teigimas, tvirtinimas).
Norint išgrūsti iš pasąmonės ribojančius įsitikinimus ir pakeisti juos naujais, reikia laikytis tokių taisyklių:
• Tvirtinti apie save tik taip: „Aš darau...“, „Aš turiu...“, „Aš moku...“
• Vartoti tiesioginę nuosaką: „Aš padariau“, „Aš turiu“, „Man pavyko“ (o ne tariamąją: „Aš padaryčiau...“, „Aš turėčiau...“, „Man pavyktų...“).
• Teigti tai, ko norite, o ne tai, ko nenorite, nes pasąmonė negirdi žodelio „ne“; kadangi ji mąsto vaizdiniais, nesakykite „Noriu negerti“, nes pasąmonė vis tiek išgirs „gerti“, reikia sakyti: „Noriu gyventi blaiviai“ ar pan.
Tvirtinimai turi būti trumpi ir konkretūs, pvz., ne „Turėčiau užbaigti, ką pradėjęs“, bet: „Aš viską užbaigiu, ką pradėjęs.“ Tvirtinimuose neturi būti jokių žodelių „daugiau“, „geriau“, „labiau“, jokios tariamosios nuosakos („turėčiau“, „galėčiau“, „būčiau“).
Afirmacija „dirba“ išstūmimo principu – išstumiamos neigiamos mintys pakeičiamos teigiamomis. Tai sąmoningas savitaigos procesas. Juk ir mus ribojantys įsitikinimai atsirado dėl nuolatinės afirmacijos – įsitvirtino tai, kas mums buvo kalama nuo vaikystės, ką patys sau nuolat kartojome.
Afirmacijos teiginių pavyzdžiai:
Aš pats esu atsakingas už savo gyvenimą.
Aš visada užsibrėžiu tikslus ir jų siekiu.
Aš esu sėkmingas.
Ką pradedu, viską užbaigiu.
Man dabar pats tinkamiausias metas tai daryti.
Aš sėkmingai padariau.
Aš turiu visas galimybes.
Aš nugaliu sunkumus.
Pamatyti tai, kuo tiki. Patikėti prieš pamatant
Dar vienas veiksmingas būdas keisti savo ribojančius įsitikinimus – pasitelkti vaizduotę (vizualizacija). Vaizduotė – gyvų, įtikinamų vaizdinių kūrimas. Mes mąstome ne žodžiais ir ne frazėmis, o vaizdiniais, paveikslais. Žodžiais mes tik reiškiame mintis.
Tyrimais nustatyta, kad ir atliekant realią užduotį, ir įsivaizduojant tą atlikimą žmogaus smegenyse vyksta tokie pat procesai.
Įsivaizduokite, kokie būsite, ką darysite, kaip jausitės įsisąmoninę naują nuostatą. Pvz., vietoj nuostatos, kad ko nors nesugebate, kad kas nors ne jums, norite įtvirtinti nuostatą, kad tai jums įmanoma. Tarkim, jei norite pakeisti įsitikinimą, kad negalite laisvai kalbėti prieš auditoriją, kad būtinai užsikirsite, pamiršite, ką norėjote pasakyti, tvirtinkite sau, kad galite sklandžiai ir įtikinamai kalbėti, įsivaizduokite susidomėjusią auditoriją, plojimus, puikius atsiliepimus. Tą „filmą“ mintyse „žiūrėkite“ kuo dažniau, ir jus varžanti nuostata pamažu išnyks.
Žinoma, nebūtina skelbti aplinkiniams apie savo pasiryžimą keisti nuostatas. Kartais pasidalijimas planais gali sukelti kokią nors aplinkinių reakciją, kuri sutrukdys jums keistis.
Šis metodas tinka ir savo tikslus vizualizuojant. Jei mintyse kursime konkrečius, gyvus, spalvotus vaizdinius, mūsų pasąmonė ims ieškoti būdų, kaip tuos vaizdinius paversti tikrove. Jei svajodami ar planuodami statyti namą dažnai mintyse matysime to namo vaizdą, „įeisime“ į jo vidų, įsivaizduosime jį tokį, kokio norime, pasąmonė visada padės tai turėti.
Užsirašykite savo tikslą, kurį norite pasiekti, ir kuo dažniau įsivaizduokite save jau jį pasiekusį – matykite vaizdus, girdėkite garsus, užuoskite kvapus. Pajuskite emocijas – džiaugsmą, malonumą, pasididžiavimą, kad pasiekėte tai, ko norėjote. Raskite laiko tai kartoti kuo dažniau, praturtinkite vaizdus vis naujomis detalėmis. Jei itin stengsitės pasiekti savo tikslą, jūsų pasąmonė jums padės, darys viską, kad taip ir įvyktų. Pasąmonė nesiginčija su jumis, ji priima ir padeda vykdyti tai, ką nusprendžia jūsų sąmonė. Brianas Tracy tvirtina: „Esate gyvas magnetas. Į savo gyvenimą traukiate tai, kas dera su jūsų vyraujančiomis mintimis.“
Kiekvienas reikšmingas pokytis iš pradžių įvyksta žmogaus mintyse, sąmonėje, o tik paskui tikrovėje
Jei žmogus tvirtai ko nors nori, kuo nors tiki, jis savo pasąmonei duoda komandą, ir ji tą komandą pradeda vykdyti. Taigi ne būtis nulemia sąmonę, o sąmonė nulemia būtį, t. y. mūsų įsitikinimai įsikūnija tikrovėje. Mums atsitinka tik tai, ko tikrumu esame įsitikinę. Juk pirmiausia turi atsirasti mintis, tik paskui veiksmas.
Žmonės, mokantys siekti tikslų, vadovaujasi svarbiu principu – patikėti prieš pamatant. Iš pradžių turite patikėti savo tikslu, o tada sužinosite, kaip jį pasiekti. Kad jūsų protas pradėtų kaupti reikiamą informaciją, turite žinoti, ko norite, ir tuo tikėti. O neaktyviems žmonėms, kad kuo nors patikėtų, pirmiausia reikia faktų, jie vadovaujasi principu „pamatyti – tada patikėti“.
Tą puikiai iliustruoja šias eilutes rašant Lietuvą pasiekusi svarbi ir džiaugsminga žinia – atrastas Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalas. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis jau kuris laikas domėjosi šio Akto istorija, todėl jo pasąmonė jau buvo gavusi komandą, ir ji ėmėsi ją vykdyti.
„Į rankas tą vasarą pateko knygos apie Vasario 16-osios Akto priėmimo aplinkybes ir visą tą laikotarpį. Tada pagavo dvigubas azartas – rinkti apie tai kuo daugiau medžiagos, taip pat turėti avantiūrą, juk reikia surasti tą dokumentą!“ – pasakoja Liudas Mažylis (15min.lt, 2017 04 01).
Taigi profesorius idėja, kad Aktas bus atrastas, patikėjo gerokai prieš jį atrasdamas. Štai ką jis sakė savo interviu trys dienos po šio džiugaus įvykio:
Prieš porą mėnesių (kaip visada, per vėlai, nes per vėlai įsigijau mobilųjį, kompiuterį, dabar per vėlai įsijungiau į socialinį feisbuko tinklą) aš aprašiau šitą situaciją – kaip man archyvo darbuotoja atneša ir atverčia bylą, o joje yra Akto originalas. Visa tai yra feisbuke jau keletą savaičių. (15min.lt, 2017 04 01)
Ir tai įvyko, jo vizualizacija išsipildė, netrukus jis pamatė iš tikro atnešant Aktą, nes buvo tuo jau anksčiau patikėjęs.
O kiti istorikai, darbuodamiesi tame pačiame archyve, rausdamiesi gretimose lentynose, net nežvilgtelėjo į lentyną su 1918 metų dokumentais, nes jie savo pasąmonei nebuvo iškėlę uždavinio – rasti Aktą. Jei pasąmonė būtų gavusi tokią komandą, ji nebūtų leidusi ramiai praeiti pro tų metų dokumentų lentyną.
Profesorius L. Mažylis patikėjo to Akto radimu prieš pamatydamas, o atsirado tokių, kurie net ir pamatę neįstengė patikėti!
