Mes – žmonės, kuriems šiame gyvenime rūpi tik pasiekimai: pripažinimas, statusas, garbė, dėmesys, didėjantis atlyginimas, vis naujų ir naujų projektų kūrimas ir dalyvavimas juose, bei kiti dalykai, kuriuos mes siekiame nesustodami…
Jaučiu, kad Jumyse kyla klausimas: „Tai juk normalu siekti kokybiško gyvenimo ir savo gerovės“? Ir su tuo aš pilnai sutinku. Mano nuomone, žmogus turi augti, tobulėti, realizuoti save, kaip asmenybė ir specialistas, kokybiškai gyventi, turiningai leisti laisvalaikį ir pan.. Nuo to ir prasidėjo mano kelias. Tačiau šiame kelyje aš patekau į savo paties spąstus, į kuriuos patekome kiekvienas iš mūsų bendruomenės, ir kiekvienas iš mūsų iš šių spąstų ištrūko skirtingai, bei su skirtingom pasekmėm…
Taigi, mano istorija nekaltai prasidėjo, kai būdamas jaunas vaikinas pradėjau dirbti tarptautinėje kompanijoje, kuri man suteikė galimybę pažinti platųjį pasaulį, užtikrino finansinį stabilumą ir mano kaip specialisto augimą.
Džiaugiausi tuo ir labai tai vertinau. Dirbau, sukūriau šeimą, keliavau – atrodė, kad gyvenime yra viskas ko reikia, kad būčiau laimingas. Po truputį kilau karjeros laiptais, dalyvavau skirtinguose projektuose, augo pažįstamų ratas, mačiau įvairius gyvenimo modelius ir po truputį pajutau azartą siekti daugiau: prisiimti dar vieną projektą, įsitraukti į dar vieną asociaciją, sudalyvauti dar vienam renginy… Ir lyg atrodytų, kad „viskas gi čia ok, tiesiog gyveni ir džiaugiesi“. Jei ne kita medalio pusė.
Aš negalėjau sustoti ir pasidžiaugti tuo, ką turiu. Aš lėkiau pro gyvenimą milžinišku greičiu be jokių stabdžių. Man reikėjo vis naujos „pasiekimų dozės“. Šeima, draugai iš pradžių lėkė kartu su manim, tačiau kažkuriuo metu aš juos pamečiau. Tik nepastebėjau to. Sveikata vis bandė priminti apie save, tačiau aš ją užtildžiau vaistais, o kartais pamokytas savo naujų „draugų“ ir alkoholio taurele, nes man reikėjo greito Restarto.
„Na kartais taip būna. Nieko tokio praeis. Tiesiog dabar sunkesnis laikotarpis, atsigausiu, pailsėsiu, skirsiu laiko šeimai ir draugams, pasirūpinsiu savo sveikata. Dar truputį ir pailsėsiu“, – sako dauguma iš mūsų tuo metu, kai jaučiamės be jėgų, vieniši, tačiau vis siekiantys, kaip mums atrodo, savo laimės. Bet po velnių, TAS LAIKAS NEATEIS! Niekada neateis, kol Jūs neleisite jam ateiti arba tol, kol gyvenimas pats nesustatys visko į savo vietas. Negailestingai ir akimirksniu.
Vieni netekę šeimos, bei draugų ir atsidūrę ligoninėse su insultais neturi net kam paskambinti, nes „paaukštinta pareiga“ ir“ geriausi žiniasklaidos portalai, kuriose jis mirgėjo su savo straipsniais“ jo neaplanko ir juo nepasirūpina. Kai kas turėdamas krūva pinigų ir vadovų pagarbą, negali pasakyti savo vaikui „Aš tave myliu“, nes tas su juo nenori bendrauti. Kai kas pasistatęs prabangų namą, išrinktas į dešimtuką populiariausių savo srities specialistų, guli lovoje abejingumo pilnomis akimis ir jam jau niekas nerūpi, nes jis susirgo gilia depresija. Ir dar ir dar krūva tokių istorijų, kurias mes dažnai girdime ir sakome „Man tai jau tikrai taip nebus“. Deja…
Aš – kaip Pasiekimų maniakas, būdamas šioje bendruomenėje tokių, kaip aš, tvirtai teigiu: „Gyvenimo dėsniai galioja visiems. Ir jei mes būdami apsėsti savo „įsivaizduojamo“ gyvenimo, kuriame mes busime pasiekę visko, be ko mūsų gyvenimas, mums atrodo nieko vertas, nuobodus ir prastas – mes prarasime kas iš tiesų svarbu ir be ko visi tie pasiekimai vieną akimirką gali tapti visišku NIEKU: mūsų sveikatą, paprastą gyvenimo džiaugsmą ir gyvenimo jutimą, mūsų šeimą, bei draugus. Patikėkit, kaip Jums beatrodytų, Jūs tik žmogus, turintis valgyti, miegoti, judėti, bendrauti ir pan. Kartais sureikšmindami save ir savo pasiekimus, pamirštame, kad esame tik vienas iš Milijardo gyventojų ir šiame chaotiškame, bei dinamiškame pasaulyje, kai viskas keičiasi kas minutę, yra neadekvatu suspėti visko pasiekti… O prarasti iš tiesų brangiausius dalykus savo gyvenime ir savo paties gyvenimą labai lengva…“
Aš kviečiu Jus augti, realizuoti save, kokybiškai, bei turiningai gyventi IR kartu su tuo, kviečiu Jus prisiminti kas iš tiesų yra Jūsų gyvenimo laimė. Kviečiu Jus karts nuo karto sustoti ir pasižiūrėti ar iš tiesų tai ką Jūs siekiate verta tos kainos, kurią sumokate už tai. Ar iš tiesų kartais neapgaudinėjate paties savęs bėgdami į pasiekimus nuo tų dalykų, kurie Jums atrodo sunkiai pasiekiami. Jaustis nuoširdžiai mylimu savo šeimoje. Jausti „geru“ ir „pakankamu“ savo tėvams. Jaustis pavyzdžiu savo vaikams. Jaustis „ypatingu“ savo draugams. Kartais mes žmogiškai suklystam ir pasirenkam ne tą kelią arba net ir pasirinkę teisingą kelią viršijam greitį, bei mašinos technines galimybes, ko pasėkoje įvyksta avarija…
Labai prašau, pasirūpinkite savimi. Kiekvienas iš Jūsų tiesiog yra svarbus šiame gyvenime. Ir nors kartais Jums gali atrodyti, kad Jūs busite mylimi ir svarbūs tik kai, kažką didelio pasieksite, tai yra tik iliuzija. Arba jei taip ir bus, tai bus labai laikina ir trapu iki kito pasiekimo. O kai jau neįstengsite kažko pasiekti- visa meilė ir santykių tvirtumas dings. Ar Jums to netikrumo ir iliuzijų reikia? Ar geriau atverti savo širdį, akis ir ausis, bei atrasti žmones, su kuriais Jūs ir taip jausitės „pakankami“ ir „svarbūs būti šioje žemėje“.
Žinau, tai nėra mūsų įprastas kelias ir kartais jis būna sunkus, šiek tiek baugus, nes nežinomas. Tačiau jame yra tikroji tvirtybė ir atrama. Aš šiai dienai mokausi eiti šiuo keliu, pasitelkdamas kantrybę, mokydamasis džiaugtis ir vertinti paprastus, bet iš tiesų brangius dalykus, atjausdamas save, priimdamas tą, ko neturiu ir būdamas dėkingas už tai, ką turiu… Ir kartais man iš tiesų norisi viską mesti ir vėl grįžti į savo seną ir pažįstamą „pasiekimų“ kelią, ypač kai jaučiuosi gerai ir laimingai. Tačiau išmokau pasakyti sau „STOP“ ir neaukoti savo gyvenimo dėl iliuzijų, kad dabar pasiekęs „Tai“ – tikrai jausiuosi laimingas. Aš mokausi eiti šiuo keliu ir kviečiu Jus kartu. Mūsų iš tiesų labai daug… Reikia tik sau pripažinti, kad toks esi ir pradėti žengti mažus žingsnius, kurie padės ištrukti iš to užburto ir žalojančio rato į kokybiškesnį, bei iš tikrųjų laimingesnį gyvenimą. Tiesiog žengti nors vieną žingsnį tol, kol nėra per vėlu…
Jūsų bendrakeleivis.
Autorė Kamila Golod | GeruEmocijuNamai.lt
Emocinės sveikatos ugdymo specialistė