Sunku, bet į nieką nekeisčiau. Taip apie savo darbą kalba vienintelė Vilniuje šios profesijos atstovė. Apsvarstyti ugniagesio specialybę merginą paskatino kaimynas, taip pat norėjęs tapti gaisrininku.
„Mano tėvai šiaip gerai reagavo, nes tėtis pats buvo ugniagesys, tai jis labai apsidžiaugė, o mama, kaip aš sakau, jei laimingas vaikas, tai ir tėvai laimingi. Sesė irgi inspektorė, tai visi supranta“, – šypsosi I. Baranauskaitė.
Palaikymo dėl sprendimo tapti ugniagese mergina sulaukė ne visada. Pažįstami abejojo, ar Irmantei vieta vyriškame darbe, dažnai klausdavo, ką ji jame veiks. Atlaikiusi aplinkinių abejones, Irmantė sako jaučianti kolegų pasitikėjimą, o ir pažįstami esą pakeitę nuomonę. Darbas merginą užgrūdino, ji jaučiasi drąsesnė, geresnės fizinės formos.
Plačiau apie vienintelę Vilniuje ugniagesę žiūrėkite Mildos Vilčinskaitės reportaže.
