Bijome išgirsti atvirus atsakymus, bet nuolat užduodame klausimus.

Bijome būti nuoširdūs, bet norime, kad kiti būtų nuoširdūs mūsų atžvilgiu.

Bijome žengti pirmą žingsnį, bet norime, kad kiti jį žengtų link mūsų.

Bijome pasitikėti, bet pykstame, kai kiti nepasitiki mumis.

Bijome būti niekam nereikalingi, bet nesaugome mūsų gyvenime esančių žmonių.

Bijome žmonių nuomonės, bet patys lengvai teisiame kitus.

Bijome vienatvės, bet neįsileidžiame kitų į savo gyvenimą.

Mes sakome „Tu manęs nemyli“ tam, kad mus įtikintų, jog yra kitaip.

Mes sakome „Man šalta“, kai norime, kad mus apkabintų.

Į meilės žodžius atsakome „Aš taip pat“, lyg būtumėm atsakingi už kito žmogaus jausmus, bet neatsakome už savo.

Mes sakome „Man vis vien“, nors iš tiesų tai mus jaudina ir užgauna.

Mes sakome „Pasilikime draugais“, nors negalvojame apie jokią draugystę.

Mes sakome „Man iš tavęs nieko nereikia“, kai negalime gauti to, ko norime.

Mes sakome „Tu pasikeitei, anksčiau buvai kitoks (kitokia)“ ir pamirštame, kad pasikeitėme mes patys.

Mes sakome „Aš niekam nereikalinga (-as)“, kai jaučiamės nereikalingi vieninteliam žmogui.

Mes sakome „Aš galiu tai įveikti pati (pats)“, kai mums labai reikia pagalbos.

Mes sakome „Aš puikiai gyvenu ir be tavęs“, nors nuolat blaškomės, mėgindami užpildyti vidinę tuštumą.

Mes sakome „Aš pasitikiu tavimi“, nors tyliai laukiame išdavystės.

Mes sakome „Aš pamiršau tave“, nors negalim liautis galvoję apie tą žmogų.

Mes sakome „Buvau užsiėmusi (-ęs)“, kai iš tiesų nenorėjome kalbėti.

Mes sakome „Tarp mūsų viskas baigta“, kai norime, kad viskas tęstųsi taip, kaip norime mes.

Mes sakome „Visada“ arba „Niekada“ nesuvokdami, ką tai reiškia iš tikrųjų, ir tik norėdami sustiprinti savo žodžius, kurių mums nepavyks įrodyti poelgiais.

Mes tiek daug kalbame, tačiau tada, kai reikia tikrumo, atviro žvilgsnio ir kelių svarbių žodžių – mes nutylame. Prikandame lūpą ir nuryjame žodžius. O po to ir vėl iš mūsų lūpų ima byrėti ne visada protu suvokiami niekai. Ir tada savo galvoje „prasukame juostelę“ dar kartą, įterpiame stulbinamai širdingą monologą su visais reikalingais žodžiais, žvilgsniais, gestais…visai kaip kine.

Nepriekaištingas vienišo aktoriaus teatras.

Mes norime, kad mus paliktų ramybėje, bet kas kelias minutes tikriname ar nėra praleistų skambučių.

Mes sakome, kad gyvenimas nuostabus, bet įdedame daug pastangų, kad savo rankomis jį sugriautumėm.

Mes negeriame vandens iš krano, nes nežinia, koks jis, tačiau alkoholis, rūkymas, greitas maistas – ai, tai širdžiai.

Mums nepatinka grubumas, bet per akimirką užsipildome pykčiu ir apmaudu.

Mums patinka, kai žmonės mums šypsosi, tačiau patys šypsomės tik ypatingomis progomis.

Mus erzina kitų žmonių trūkumai, bet savuosius vadiname „unikalumu“.

Mums nerūpi kitų žmonių nuomonė, bet nuolat dairomės per petį „O ką jie pagalvos? Kaip mane įvertins?“

Mes piktinamės kitų turtais, bet mielai patys juos priimtumėm.

Mes aklinai uždarome duris ir laukiame ateinančio stebuklo.

Mes mandagiai elgiamės su nepažįstamaisiais, bet lengvai prikalbame bjaurių žodžių patiems svarbiausiems.

Mes matome kituose savo atspindį ir tai mus erzina.

Mes norime, kad mus suprastų, bet retai galvojame apie tai, kaip jaučiasi kiti.

Mes įsižeidžiame, kai su mumis pasielgia netinkamai, bet pamirštame padėkoti, kai kiti atsižvelgia į mus.

Mums visada kažkas kažką privalo, bet savo „privalau“ mes pamirštame ir sakome „niekas nieko niekam neprivalo“.

Mums nepatinka apkalbos, bet lengvai galime įsibrauti į kito žmogaus gyvenimą neprašyti.

Mes svarstome apie kantrybę, tačiau negalime išklausyti kito nepertraukinėdami ir nepareikšdami savo nuomonės.

Mes saugome svetimų „nuodėmių“ tomus, bet neturime net mažiausios gerų darbų užrašinės.

Mes išeiname tam, kad mus sugrąžintų.

Mes bijome mirties, bet gyvename taip, lyg niekada nemirtumėm.

Ir vis dėlto keisti mes žmonės.

Pagal T. Varucha tekstą parengė Ilona Tamošiūnienė | 108studija.lt