„Kuo labiau pabrėži kasdienybės pilkumą, tuo lengviau parduoti tas kasdienybės praskaidrinimo akcijas, kurios gali būti begalinės. Tai yra visa vadinamoji pasilinksminimų kultūra“, – tvirtina N. Milerius.
Anot jo, vis dėlto net nekasdienės veiklos galiausiai gali būti įkasdienintos.
– Ką reiškia kasdienybės filosofija? Kuo konkrečiai domitės?
– Paprastai aiškinant galima būtų sakyti taip – sėdite radijo studijoje, jums tai kasdienybė, nes tai jūsų darbas, o man – ne visai kasdienybė, nors irgi ne pirmas kartas. Mes visi esame tam tikroje savo kasdienybėje, bet kiekvieno iš mūsų kasdienybė ribojasi su tuo, kas yra neįprasta, nekasdieniška.
Universaliai apibrėžti kasdienybės neįmanoma, nes kiekvienas žmogus turi savo vadinamąjį kasdieninį pasaulį, kuris priklauso nuo gyvenamosios vietovės, amžiaus, profesijos ir daugybės įvairiausių dalykų. Bendras apibrėžimas būtų toks – tai besikartojantys veiksmai.
Kasdienybė, lietuviai sako, tai, kas vyksta kas dieną. Nereikėtų manyti, kad tai būtinai privalo vykti kas dieną, bet, kai keliamės iš ryto, prausiamės, geriame arbatą, kavą, ruošiamės į universitetą, darbą, tai ir yra mūsų kasdienis pasaulis.
– Kas čia įdomaus filosofui? Šiaip jau kasdienybę turbūt neitin esame linkę vertinti. Atvirkščiai – ieškome nekasdieniškų patirčių.
– Tai ir yra išskirtinis paradoksas. Nėra nė vienos temos, kurios filosofija nebūtų apmąsčiusi ir apsvarsčiusi. Santykis su kasdienybe nuo klasikinės filosofijos laikų, nuo antikos, buvo labai specifinis. Antikos filosofai pastebėjo, kad kasdienybė specifiniu būdu išslysta iš mąstymo zonos. Tai didžiulis paradoksas, nes būtent kasdienybėje mes praleidžiame daugiausia laiko.
Yra tokia garsi antikinė istorija, vadinamasis anekdotas, apie filosofą Talį, kurį daug kas laiko pirmuoju filosofu. Talis ėjo užsisvajojęs, užsigalvojęs ir įkrito į duobę, iš kurios negalėjo išlipti. Pro šalį ėjo tarnaitė. Talis paprašė, kad ji padėtų jam išlipti iš duobės. Tarnaitė pasakė – kaip mąstai apie tokius dangiškus dalykus, jeigu esi toks nevėkšla žemėje.
Ši istorija daugybę kartų interpretuota, nes ji tarsi parodo radikaliausią išsiskyrimą tarp teorinio žinojimo (tai nebūtinai filosofija, gali būti astronomija, filologija, fizika, kas tik nori, Einsteinas galėtų taip pat atsidurti tokioje pačioje situacijoje) ir tarnaitės, kuri reprezentuoja praktinį, kasdienį žinojimą.
Grubiai tariant problema tokia – kaip teoretikas, mokslininkas turi funkcionuoti, kad neįkristų į duobę, kad jam kasdienybė būtų kasdienybe, kad jis stovėtų ant kojų ir pamatytų, kas vyksta aplink? Tai tam tikras rebusas, kryžiažodis, mįslė, klausimas, į kurį atsakymas nėra toks akivaizdus.
– Ar radote atsakymą, kaip į tą duobę neįkristi ne tik mokslininkams, bet ir mums, paprastiems žmonėms, savo kasdienybėje svajojant ar apmąstant kažkokius ypatingus klausimus?
– Kad nepasiklystume šnekose, galima pasakyti, per daug nespecifikuojant mokslinių dalykų, kad mokslas jau surado įvairiausių būdų, kaip kalbėti apie kasdienybę. Vadinamoji kasdienybės reabilitacijos banga prasideda XIX a., tęsiasi per XX a.
Tarkim, turime tokį mokslą, kaip sociologija. Tai ne kas kita, kaip vadinamojo socialinio pasaulio analizė. Daugybė dalykų ten labai aiškūs ir labai griežti. Reikėtų prisiminti, kad vienas sociologijos pradininkų Auguste`as Comte`as formulavo sociologiją kaip socialinę fiziką. Jis manė, kad tikslieji mokslai turi užduoti visuomenės sociumo pasauliui, jo analizei tam tikrus tyrimo dėsnius.
XIX a. pabaigoje ir XX a. pirmoje pusėje buvo daug įvairių avangardistinių meninių judėjimų, kurie į akiratį integravo kasdienybę: dadaizmas, siurrealizmas, vėliau, XX a. viduryje – situacionizmas. Su meno istorija susipažinę žmonės puikiausiai įsivaizduoja, kas tai yra.
Tai jau pagamintų kasdienių daiktų integravimas į meną. Atrodo, taip paprasta – kasdienių daiktų integravimas į meną, bet tai sukėlė milžinišką revoliuciją. Kodėl? Todėl kad visiškai pakeitė meninės kūrybos sampratą. Anksčiau buvo manoma, kad meninė kūryba yra kažkokio materialaus daikto sukūrimas. Bet, jeigu paimi jau kažkokį pagamintą dalyką, tai kas yra meninė kūryba?
Tada buvo suprasta, kad mene svarbiausia ne vien tik tas pagamintas daiktas, bet ir žiūrovas. Vizualus kūrinys iš jo sąmonės išplėšia kasdienį daiktą, jį paima iš įprastos tvarkos. Siurrealistas rašytojas fotografass Andre Bretonas fotografuodavo pirštines. Paprastai pirštines pasiimame, kai būna šalta, bet nufotografuotos jos atrodo kaip itin keistas objektas. Štai, ką reiškia žvilgsnio, fokuso pakeitimas. Ką teorijos ar menai moka, tai pakeisti tam tikrą žvilgsnio fokusą, sufokusuoti žvilgsnį taip, kad tos nematomos rutininės detalės taptų matomomis.
– Kyla mintis, kad šiandien kasdienybės reabilitacijos funkciją atlieka žiniasklaida.
– Galėtume prisiminti kasdienybės reabilitavimo bangą. Kaip jau minėjau, ji ėmė radikaliai kilti XIX a. Laimė, ne tik teorijose ir menuose, bet ir visur kitur, tarkime, miesto aprašymuose. XIX a., savaime suprantama, dar neturi tokios išvystytos turizmo industrijos, kaip dabar, bet jau tada į tuos miestų aprašymus ima įeiti įvairūs kasdieniai aspektai. Tai reiškia – kasdienis maistas, drabužiai ir kiti panašūs dalykai.
Šiuo aspektu žiniasklaida, be jokios abejonės, pasiekia mikroskopinį lygmenį. Tarkim, šiais laikais, atsivertę kokį portalą, laikraštį, pamatytume, kad ten siaubingai daug įvairiausių dalykų: pradedant globaliais, kaip NATO šalių ministrų susitikimas, baigiant mikroskopinėmis smulkmenomis. Kai Bostone buvo išleistas pirmasis laikraštis, jame buvo parašyta, kad kitas numeris išeis po trijų mėnesių, o jei bus įvykių, ir greičiau. Buvo manoma, kad žiniasklaida eina paskui įvykius.
Situacija labai pasikeitė – dabar žiniasklaida rašo apie viską. Socialiniai tinklai iš principo taip pat yra žiniasklaida arba, galima sakyti, žiniasklaida rašo, kas yra socialiniuose tinkluose, kur reakcijų laukas begalinis. Žmonės fotografuoja savo pietus ir viešina socialiniame tinkle – tai plačiąja prasme irgi yra žiniasklaida.
– Ir kasdienybės reabilitacija?
– Bet kartu ir nihilizmas, nes žmonės taip pripranta prie to, kad nebepastebi. Čia ir yra tokios bangos, kylančios iš pačios kasdienybės prigimties, nes nėra tokio bendro dalyko, kaip kasdienybė. Vokiečių filosofas Bernhardas Waldensfelsas siūlo kalbėti apie įkasdieninimą ir iškasdieninimo procesus. Tai reiškia, kad yra nekasdienybė.
Kas yra įkasdieninimas? Tai ne kas kita, kaip įpročio įgavimas. Pavyzdžiui, mes darome kažką, kas mums nėra įprasta. Vaikystėje mokomės važiuoti dviračiu: griūvame, gauname kokį gumbą ir prisimename visą gyvenimą. Tai visiškai nekasdienis įvykis. Bet, kai tai tampa įpročiu, atsisėdi ir važiuoji, o važiuodamas svajoji ar sprendi kokius nors darbo klausimus. Tai reiškia, kad net nebepastebi, kaip važiuoji. Tai vadinamasis įkasdieninimo procesas, kai kažkas, kas yra nekasdieniška, tampa automatine veikla.
Žinoma, yra ir atvirkštiniai iškasdieninimo procesai, kai tai, kas buvo automatinė veikla, dėl tam tikrų priežasčių vėl tampa neįprasta ir nekasdieniška. Tai tarsi procesų susikirtimo.
– Ko iš tikrųjų siekiame ir ko vengiame ieškodami nekasdieniškų patirčių? Turbūt norime praskaidrinti savo kasdienybę?
– Paminėjote „praskaidrinti kasdienybę“ – aš irgi apie tai esu galvojęs. Apie kasdienybę dažniausiai taip ir kalba – pilka, monotoniška. Jeigu ji tokia, sakoma, kad reikia pabėgti nuo kasdienybės, praskaidrinti ją. Kaip? Tam tikrais unikaliais įvykiais ir stipriomis patirtimis. Kai kas gali net pasakyti, kad šiandien kasdienybės monotonija tokia galinga, jog, norint praskaidrinti kasdienę pilkumą, reikia šoko. Susidaro užburtas ratas: kuo labiau akcentuojama pilkuma, tuo labiau pabrėžiama, kad reikia kuo radikalesnių patirčių.
Man apskritai kyla abejonė, ar kasdienybė tikrai yra tokia pilka. Tai nėra joks akmenėlis į žiniasklaidos daržą, nes ne žiniasklaida yra lyderis, kuris pabrėžia kasdienybės pilkumą, o visa komercinė rinkos mašina.
Kuo labiau pabrėži kasdienybės pilkumą, tuo lengviau parduoti tas kasdienybės praskaidrinimo akcijas, kurios gali būti begalinės. Tai yra visa vadinamoji pasilinksminimų kultūra. Ji yra tarsi kasdienybės praskaidrinimo kultūra. Tų kasdienybės praskaidrinimo prekių pasirinkimas yra didžiulis.
Vadinu tai adrenalino gamybos fabrikais. Tai tam tikros prekės, patirtys, kurios neva turėtų leisti iš kasdienybės pabėgti. Tiems, kurie nesportuoja, sporto varžybos irgi yra adrenalino fabrikai. Pavyzdžiui, nueina į salę, susėda prie televizoriaus ekrano ir serga už savo komandą, nervinasi.
Esu ironizavęs apie šokinėjimą nuo tilto ar televizijos bokšto su guma. Ką tokiu atveju gauni? Prekės tu negauni, bent jau ne standartiška, daiktiška prasme. Gauni tam tikrą potyrį. Modernybė ar vadinamasis postindustrinis kapitalizmas iš tikrųjų itin akcentuoja potyrių rinką, kokie bebūtų tie potyriai.
– Kam to reikia?
– Čia jūs galėtumėte paklausti – o kam reikia kapitalizmo? Kapitalizmas viską paverčia preke, tai tokia sistema. Tai tarsi rinkos gyvybingumas, jėga, lankstumas. Paaiškėja, kad vos ne visiems visko reikia.
Jei visiems visko reikia, yra ir ką parduoti, visada bus kas perka. Tada, kai kalbame apie etiketes ir kasdienybė vaizduojama kaip pilka ir monotoniška, reikia sugebėti pastebėti manipuliacinius mechanizmus, tokiu būdu užsukamas tas reklaminis režimas.
Kai reklamose yra akivaizdžios manipuliacijos, žmonės sugeba tai atpažinti. Tačiau kai jos nėra akivaizdžios, žmonėms tai padaryti sunkiau. Galima prisiminti neseniai mirusį teoretiką Johną Bergerį, kuris labai vykusiai paaiškino reklamos mechanizmą.
Mes paprastai galvojame, kad reklama pateikiama per tam tikrą pozityvumą, nes tai fantastiškai graži, nuostabi ir puiki prekė. Nieko panašaus. Reklamoje labai dažnai apeliuojama vadinamaisiais kontrafaktais. Kas yra kasdienybės kontrafaktai? Tai, kas šiuo metu nevyksta, bet galėtų įvykti.
Tarkime, sėdime studijoje, galėtų nukristi ši lempa. Ar tai įmanoma? Savaime suprantama, įmanoma dėl įvairiausių techninių priežasčių, bet mes nekreipiame dėmesio, nes paprastai lempos nekrenta.
Kontrafaktai yra tai, kas gali įvykti pasaulyje. Reklama dažnai aktyvuoja vadinamuosius kontrafaktus. Tai reiškia, jei kalbama apie moterims skirtą šampūną, sakoma ne „pirk šampūną, kad būtum graži“, o „pirk šampūną, kad nebūtum negraži“. Tai yra milžiniškas skirtumas. Kodėl? Nes tokiu būdu reklama spaudžia vartotoją pirkti, sudaro tam tikrą, kaip J. Bergeris sako, diskomforto jausmą.
Jei žmogus perka, nebūtinai todėl, kad jam to reikia, bet tam, kad išsipirktų tą diskomforto jausmą – nusipirksiu ir nejausiu nepatogumo. Reklama, kaip puikiai suprantame, yra susijusi su įvairiausiais vartojimo ciklais. Pavyzdžiui, telefonas, kompiuteriai, rūbai – jie madingi. Ką reiškia mada? Tai ėjimas koja kojon su šiuolaikiškumu. Žmonės labai dažnai perka ne todėl, kad jiems būtinai reikia, bet todėl, kad nenori būti nešiuolaikiški. Vėl ta pati formulė.
Kasdienybės praskaidrinimo prekės labai gerai įsipaišo į visą šitą sistemą. Pasižiūrėkime į socialinį tinklą „Facebook“. Net kai iškeliamos kasdienės akimirkos, pavyzdžiui, pietų lėkštė, tai iškeliama kaip kažkas ypatinga. „Pilkumos“ niekas ten neeksponuoja. Rodo, kokia yra fantastiška ta kasdienybė. Bet dažniausiai vaizduoja kažkokius kitus mitus – aš Niujorke, Romoje ar Paryžiuje.
– Kaip jums, apie visa tai mąstant, pavyksta neįkristi į duobę? Ar vis dėlto įkrentate?
– Jei paklaustumėte mano artimųjų žmonių, jie gal ir pasakytų – įkrenta. Nebūtinai reikia kalbėti apie mokslininką, jei kalbame apie duobę. Nemaža dalis menininkų vis įkrenta į tą duobę. Taip pat ir kitų žmonių savo profesijose. Kad profesionalas, galvodamas apie savo profesinius reikalus, staiga pamestų iš akių kasdienybę, deja, pasitaiko nuolat. Istorija, kaip sakiau, yra universali.
