Jis sėdėdavo savo kabinete su bloknotu ir rašikliu, uždarydavo duris ir nurodydavo savo sekretorei trukdyti jį tik dviem atvejais, tiksliau, paskambinus dviem žmonėms: žmonai ar prezidentui, rašo nytimes.com.
Dabar 96 metų G. Schultzas tvirtina, kad ši vienatvės valanda jam buvo vienintelis būdas rasti laiko apmąstymams apie jo darbo strateginius aspektus. Jam nuolat teko spręsti momentinius taktinius klausimus ir niekad nelikdavo laiko susikoncentravimui į platesnius, nacionalinius interesus apimančius, klausimus. Jo įsitikinimu, vienintelis būdas nudirbti didelius darbus bet kokioje srityje – rasti laiko platesnių klausimų apsvarstymui.
Psichologas Amosas Tversky turi savo požiūrį į šį klausimą: „Gero tyrimo paslaptis – visada būti ne iki galo užimtu. Švaistote metus, neturėdami galimybės švaistyti valandų.“
Panašiai mąsto ir Richardas Thaleris, ekonomistas ir A. Tversky protežė, pats save apibūdinantis tingiu. Tačiau R. Thaleris nėra tingus, kad ir kaip primygtinai tvirtintų priešingai. Jis veikiau jau pakankamai išmintingas, kad žinotų, kad nuolatinis aktyvumas nėra malonus ir produktyvus gyvenimo būdas.
Vis dėlto, šiais laikais dažnam kyla pagunda taip gyventi. Iš tikrųjų, netgi sunku gyventi kaip nors kitaip. Mes savo kišenėse nešiojamės superkompiuterius ir pasidedame juos šalia eidami miegoti. Jie nuolat yra šalia, pasiruošę dar vienam atnaujinimui, naujos nuotraukos įamžinimui, naujų sporto rezultatų patikrinimui ir panašiai.
Dar prieš atsirandant išmaniesiems telefonams profesinė kultūra ėmė garbinti maniakiškumą. Kiek kartų esate girdėję, kaip kažkas nuolankiai giriasi savo užimtumu? Galima išgirsti net tokių liūdnų versijų, kaip darbinių elektroninių laiškų siuntimas savo vestuvių dieną ar iš ligoninės palatos vos gimus vaikui. Ir žmonės tuo didžiuojasi!
Mūsų visuomenei, ar bent jau biuruose sėdinčiai jos daliai, reikia skirti daugiau R. Thalerio tingumo ir G. Shultzo laiko apmąstymams. Tai kelias į prasmingas idėjas beveik visose sferose: asmeniniuose santykiuose, mokslo darbuose, politiniuose sprendimuose, diplomatinėse strategijose, naujuose versluose. Ar jūsų nestebina tas faktas, kad naujo verslo formavimasis per pastaruosius penkiolika metų sumenko, nepaisant (o gal net iš dalies dėl) skaitmeninės revoliucijos.
Šio straipsnio tikslas – įtikinti jus savo savaitėje rasti laiko „Shultzo valandai“ ar kažkam panašiam.
„Aš ką tik pradėjau tai daryti. Įsipareigojau rasti laiko valandai per savaitę be jokių susitikimų, jokių telefono skambučių, jokių elektroninių laiškų, jokio „Twitter“, jokio „Facebook“, jokių priminimų mobiliajame telefone ir jokių tinklalaidžių, – dalijasi įspūdžiais žurnalistas Davidas Leonhardtas. – Kartais suplanuoju praleisti valandą tiesiog sėdėdamas, kaip darydavo G. Shultzas, o kartais išeinu pasivaikščioti. Turiu su savimi rašiklį ir popieriaus ir nustatau telefoną, kad jis skambėtų tik tuo atveju, jeigu skambina mano žmona (mano viršininkas negali pradėti karo, tad esu linkęs jį valandą ignoruoti.“
D. Leonhardtas mano, kad sunkumas įsipareigoti šiai valandai ir buvo tas ženklas, kuris rodė, kad jis privalo tai padaryti.
„Kaip ir daugelis žmonių, esu pernelyg pasijungęs. Aš painiojau prieinamumą prie naujos informacijos su jos svarba. Jeigu visą savo laiką skiriate naujos informacijos kaupimui, jums nepakaks laiko jos įsisąmoninimui“, – sakė jis.
Mūsų smegenys gali būti arba pasirengusios atlikti užduotis, arba ne, tačiau vienu metu palaikyti abiejų režimų tikrai negali. Mūsų smegenims naudinga leisti laiką kiekviename šių režimų.
Kai smegenys veikia pasirengimo atlikti užduotis režimu, tai leidžia mums nuveikti kažką tą akimirką. Kai jos nepasirengusios atlikti užduočių, šnekamojoje kalboje šis režimas vadinamas svajojimu.
Kaip rašė Danielis J. Levitinas iš McGill universiteto, „tai mūsų didžiausio kūrybiškumo ir įžvalgumo akimirkos, kai mes galime išspręsti problemas, kurios anksčiau atrodė neišsprendžiamos“.
Kai nuspręsite, kad verta išbandyti „Shultzo valandą“, D. Leonhardtas rekomenduoja nekvailinti savęs galvojant, kad galima lengvai ir paprastai pakeisti savo įpročius. Išmaniųjų telefonų įsiviešpatavimas kartu su užimtumo garbinimo kultūra šį pasiryžimą gerokai apsunkina. Jums bus daug lengviau skirti laiko strateginiam apmąstymui, jeigu konkrečiai pakeisite savo įpročius.
Kiekvieną dieną pradėkite surinkdami savo mintis po to, kai nubudote skambant žadintuvui, o ne telefonui. Kai vairuojate, padėkite telefoną taip, kad jo nepasiektumėte. Pirmiausia tai reikia daryti dėl saugumo, bet dar ir dėl to, kad leistumėte protui paklajoti užsidegus raudonam šviesoforo signalui.
Būdami namuose, savo telefoną paslėpkite – kuprinėje, stalčiuje ar kitame kambaryje. Nustatytam laiko tarpui. Arba įveskite namuose tvarką, kad kelias valandas per savaitę niekas iš namiškių negali tikrinti savo telefonų. Režisierė Tiffany Shlain ir jos šeima daro tai visą dieną – tai pas juos vadinama „technologijų šabu“.
Technologijos, panašiai kaip ir cukrus, gyvenimą daro malonesniu, tačiau geriau laikytis saiko, nes šiuolaikinis gyvenimas mus stumia į nesaikingumą.
