– Dima, sakai, kad į visus klausimus – vienas atsakymas. Prašau papasakok, su kokiais klausimais į tave kreipiasi žmonės ir kas juos sieja.
– Yra klausimų, susijusių su kūnu – įvairiausios ligos, fizinės ir psichinės. Klausimų, susijusių su pinigais, darbu, kūrybinio potencialo atskleidimu, profesine realizacija. Klausimų, susijusių su asmeniniu, šeimyniniu gyvenimu. Na ir galiausiai – klausimų, susijusių su dvasinėmis paieškomis, atsakymų į globalius klausimus: „Kas aš, kaip visatos dalelė?“ „Kam apskritai gimiau?“
Norint atsakyti į bet kurį iš šių klausimų, iš pradžių reikia savęs paklausti: „O kas aš su tavim – mama, su tavim – drauge, su tavim – viršininke, su tavim – vyre (žmona)? Kokį vaidmenį prieš tave atlieku? Mokinio ar „mokytojo“? „Mokytojas“ turi daugybę sinonimų – guru, psichologas, teisėjas, „žinau, kaip reikia“, „pamokysiu visus, kaip teisingai gyventi“ ir t. t.
Gyvenime yra tik du pagrindiniai vaidmenys. Pirmas – kvailelio vaidmuo. „Nieko nežinau, nuolat visko mokausi.“ Antras – gudragalvio vaidmuo. „Aš protingas, man nėra ko mokytis, aš ir taip viską žinau ir jus pamokysiu.“ Bet jei savęs paklaustume, ką aš 100 procentų žinau čia – šiame pasaulyje, šiame gyvenime, šioje Visatoje? Tik kvailys gali absoliučiai užtikrintai tvirtinti, kad jis kažką žino.
Vienintelis nuoširdus atsakymas visada toks: „Nežinau. Viešpatie, nežinau, kaip tai padaryti teisingai, todėl esu pasirengęs mokytis. Bandymų ir klaidų keliu, patirties keliu – tebūnie nemalonių, bet aš pasirengęs.“
Jei žmogus nuolat užima mokinio poziciją – nuo gimimo iki pat mirties, visuose santykiuose ir situacijose – trintis su šia Visata pasidaro minimali, jis akimirksniu sulaukia atsakymų į visus klausimus, net į dar neužduotus. Bet jei žmogus ėmė vaidinti „mokytojo“ vaidmenį, jis nuolat atsidurs probleminėse situacijose.
Galiu pateikti pavyzdį iš savo gyvenimo. Iki 28 metų buvau pats protingiausias žmogus, nuolat visiems kažką pasakojau, mokiau, kiekvienam buvau psichologas ir teisėjas, o kartais – prokuroras ir advokatas viename asmenyje. Man kildavo milijonai klausimų, pradedant: „Kur gauti pinigų?“, „Ar tai mano, ar ne mano?“ (pavyzdžiui, kalbant apie merginas), „Reikia tai daryti, ar vis tik nereikia?“. Baigiant globaliais klausimais: „Kas atsirado anksčiau – sąmonė ar materija?“, „Iš kur atsirado Visata?“ ir t. t. Nuolat kildavo vis nauji klausimai, vienuose ar kituose šaltiniuose rasdavau į juos atsakymus ir dar daugiau gudragalviaudavau.
Bet kai buvau 28 metų, po to, kai pasistengiau nustoti gudragalviauti bent jau su tėvais, galvoje pasidarė tylu. Tai nereiškia, kad sužinojau atsakymus į visus klausimus, ne, tiesiog jie nustojo mane dominti. Šiuo metu, 2017 m. kovą, man nereikia žinoti, kas atsirado anksčiau – materija ar sąmonė, ar Dievas turi motiną ir kaip jinai jį pagimdė, kaip Jis sukūrė šią Visatą ir t. t. Šiuo metu man kyla svarbesnių klausimų: „Kuo galiu padėti savo artimam?“, „Kaip nugyventi šią dieną su maksimalia nauda, kuri atskleis mano potencialą ir bus investicija į ateitį?“, „Galiausiai kaip išgerti arbatą, kurią dabar su tavim geriame, kad neužspringčiau ir nenumirčiau?“ Ir visa tai vyksta automatiškai, nereikia nieko daryti specialiai.
– Esu tikra, mūsų skaitytojai paklaus – kaip reiškiasi „mokytojo“ pozicija šeimoje? Pavyzdžiui, kaip konkrečiai tu buvai „mokytojas“ su savo tėvu? Ir kaip pereiti į mokinio poziciją?
– Aš žinau, kaip tau, tėti, reikia gyventi. Žinau, kaip tau reikia su manimi kalbėti, kaip vykdyti mano norus, kaip elgtis su mama. Žinau, kad nusipelniau šito ir ano. Žinau, kaip mane reikia mylėti. Tai „mokytojo“ pozicija, ją dar vadina teisėjo, psichologo ir pan. pozicija. Nebūtina ją išsakyti, galima išreikšti savo poziciją tiesiog nesikalbant su tėvais, mėnesių mėnesiais nesakant jiems „ačiū“. Galima užsidaryti kambaryje, demonstruoti savo kvailystes – visa tai „mokytojo“ pozicija.
Mokinio pozicija – „aš nieko nežinau“. Aš nieko nežinau, todėl maksimaliai sugersiu informaciją – visų pirma, iš abiejų tėvų. Jei bendražmogiškų vertybių ir kažkokių moralinių savybių požiūriu jie elgiasi ne itin (pavyzdingai), mokausi nekartoti jų klaidų – bet netaisau jų dėl daromų klaidų. Priešingai – iš šitų klaidų aš mokausi. Mokinio pozicija reiškia, kad mokausi ir iš gero, ir iš blogo. Jei matau gera – taip darysiu, jei bloga – pats sau sakau, kad pasistengsiu taip nedaryti, nes matau, koks apgailėtinas rezultatas būna.
– Tada panagrinėkime pagal socialinio lygio pavyzdį. Pavyzdžiui, paskutinių mokymų metu daugelis uždavė klausimą, kaip būti mokiniu darbe.
– Sociume apskritai yra tik trys pagrindiniai vaidmenys – pavaldinys, kolega ir viršininkas. Pavaldinys mokosi laikytis darbotvarkės, grafiko, mokosi, kaip elgtis kolektyve, vysto suvokimą, kad vienas jis visos gamybos nepaveš, mokosi būti gamybos proceso dalimi, o ne kliūtimi.
Kolega mokosi suvokimo, kad be kolegų nevyks gamybos procesas – jį pirmą ir atleis, mokosi kolektyvinio mąstymo, nes bet koks gamybinis procesas skirtas kolektyvui, tam tikrai struktūrai. Mokosi matyti save kitame žmoguje.
Viršininkas, priešingai nuo visų kitų, turi valdžią, todėl mokosi kuklumo, žmonių meilės, kaip netapti niekšu savo poste.
Tačiau bet kurioje iš šių pozicijų galima tapti „protingiausiu žmogumi“. Pavaldinys gali imti smerkti, apkalbinėti, aptarinėti vyresnybę, galima kritikuoti, kapstytis po svetimus nešvarius baltinius ir nuoširdžiai manyti, kad žinai, kaip viršininkui reikia elgtis. Kolega gali tapti „mokytoju“, jei ims galvoti, kad jis vienas – visko ko pamatas, o visa kita – tuščia vieta. Viršininkas gali piktnaudžiauti savo valdžia.
Iš esmės „mokytojo“ pozicija darbe – kai žinau, kaip visiems kitiems reikia teisingai elgtis ir teisingai vykdyti pareigas, galiu viską garsiai išsakyti, aptarinėti, apkalbinėti ar patylomis dėl to bumbėti. Mokymosi pozicija – kai priimu esamą susiklosčiusią padėtį ir stengiuosi tapti maksimaliai naudingu, efektyviu gamybinio proceso dalyviu.
Vienintelis žmogus, kurį galiu kritikuoti, tai aš pats vakar. Galiu peržiūrėti, ko išmokau, o kur dar trūksta. Galima lyginti tik save su tuo, kuo iš principo galiu būti. Mes patys visada žinome – kur sau meluojame, kur mums dar trūksta, kur persivalgome ar neišsimiegame, kur tiesiog tingime, kur mus neša ir laikas sustoti. Todėl vienintelis žmogus, į kurį reikia žiūrėti, tai aš pats.
– Mūsų pokalbio pradžioje sakei, kad mokinio kelias žada mažiausią trintį su Visata, o „mokytojo“ kelias – nuolatines problemas. Kodėl iš „mokytojo“ daugiau reikalauja?
– Kas toks mokytojas? Tai žmogus, kuris savo kailiu patikrino kažkokias teorines žinias. Jei jis moko, kaip uždirbti pinigų, turi būti pasiturintis. Jeigu moko, kaip būti laimingam, tai ir pats kas sekundę turėtų išgyventi laimę.
Bet jei žmogus kalba apie tai, apie ką turi tik teorinį įsivaizdavimą, tai jau gudragalvio pozicija – neišgyventos žinios, neįrodytos praktiškai, neišjaustos savo kūnu. Kai tai vyksta, Amžinasis Kūrėjas, kuris yra kiekviename iš mūsų, mato laikina ir amžina. Laikina –pozicija gudragalvio, kuris atsirado pasaulyje prieš 20–30–40 metų ir jau pretenduoja į kažkokias išskirtines teises šioje Visatoje. Galima tai pavadinti sąžine, Dievu, pasąmone, Kosminiu Protu, tačiau bet kokiu atveju, šis daikčiukas žino viską apie visus ir ima mus mokyti. Žmogus, kuris gudragalviauja apie meilę, turi gauti meilės pamokas, ir iš tiesų, kaip sakė Kristus, išmokti mylėti net savo priešus. Žmogus, kuris postringauja apie laimę, turi suprasti, kas tai apskritai yra ir ką reiškia būti nelaimingam.
Būti „mokytoju“ reiškia gudragalviauti, apie kažką svarstyti, kaip aš tai supranti, bet tai visiškai nesusiję su realiomis žiniomis. Tai tiesiog pasvarstymai. Ir už savo gudragalviavimą reikia sumokėti. Tas, kam labiausiai patinka valdžia, praranda valdžią. To, kas gudragalviauja apie santykius, būtent santykiai ir šlubuos. To, kas moko, kaip būti sveikam, kūnui nuolat reikės restauracijos. Na o apie pinigus yra puiki amerikiečių patarlė: „Jei toks protingas, kodėl toks neturtingas?“
Jei žmogus svarsto, gudragalviauja apie kažką, ko pats nepatyrė, tai, – taip sutverta Visata, – jam teks tai patirti.
– Dima, tad ką daryti? Štai žmogus susivokė, kad gudragalviauja, kad tikrai nuolat galvoja apie kitus, kaip jiems reikia gyventi, kartais juos moko, o dabar nori pereiti į mokinio poziciją. Nuo ko pradėti?
– Iš pradžių reikia susitaikyti su tuo, kad rezultatų greitai nebus. Įprotis gudragalviauti susiformavo per daug gyvenimų, atsirado tam tikra inercija. Jei netikite „gyvenimo po gyvenimo“ koncepcija, netikite reinkarnacija, tai atsispirkite nuo savo gimimo – nuo tada pradėjo tam tikras laiko tarpas, per kurį susiformavo ir įsitvirtino įprotis gudragalviauti.
Visi vystomės pagal vieną scenarijų. Pirmu etapu mus visus neša, kiekvienas iš mūsų žino, kaip visiems aplinkiniams reikia teisingai gyventi, gudragalviaujame, vaidiname „mokytoją“ . Antru etapu susiduriu su kažkokiomis žiniomis ir suprantu, kad taip, gudragalvis – ta aš. Ką daryti? Trečias etapas – pradedame pastebėti, kada mus ima nešti. Ir tam reikia kažkiek laiko – vienam žmogui pakaks savaitės, kitam reikės kelerių ar net kelių dešimčių metų, bet šiuo etapu mes palaipsniui mokomės kontroliuoti protą, nebūti šituo protu.
Jei gudragalviaujame ir bandome akimirksniu sustoti, tai būtų tas pats, lyg važiuotume 160 km per valandą greičiu ir rėžtumėmės į betono sieną. Yra inercija, yra stabdymo kelias – pavyzdžiui, traukinio stabdymo kelias – keli kilometrai. Lygiai taip su gudragalviavimu. Kažkuriuo etapu mes jau suprantame, matome, kad gudragalviaujame, bet kol kas nieko negalime padaryti, negalime sustoti.
Palaipsniui pereiname į kitą etapą – kai matome, kad norisi pagudragalviauti, bet jau spėjame užbėgti sau už akių ir nieko nesakyti. Palaipsniui ateis būsena, kai imsite matyti, kas gudragalviauja kitame žmoguje, bet jau nieko nesinorės jam sakyti. Tik šypsositės, o viduje (galvosite): „Viešpatie, taigi ir aš toks pat avigalvis!“
Dar rekomenduosiu vieną praktiką. Mūsų laikais visi ne itin mėgsta rašyti dienoraščius, bet aš primygtinai patariu rašyti dienoraštį ir kiekvieną vakarą savęs paklausti: „Kur mane šiandien nešė? Kur šiandien buvau ne savimi?“ Rašymo praktika apskritai labai naudinga, o jei rašysi ne apie išorinius įvykius, ne planavimu užsiimsi, o atlikinėsi vidinę analizę, ji duos rimtų vaisių.
Tarkime, bendrauji su žmogumi, kuris neturi pinigų. Taigi jis – pats protingiausias! Jis viską žino, viską papasakos ir parodys. Bendrauji su labai turtingu žmogumi, o jis tylėdamas klauso ir netgi užsirašinėja, ką tu pliauški. Viena mano pažįstama moteris labai turtinga, ir jei mes su ja tiesiog sėdime ir geriame arbatą, ji suspėja septynis lapus prirašyti – leidžia per save informacijos srautus.
Kai atgaminsite visą dieną, pamatysite – kažką galima ištaisyti, kažko neįmanoma ištaisyti, bet galima pasistengti taip nebedaryti, nekartoti šitos kvailystės. Kad nebekartotumėte kvailystės, reikia iš pradžių labai aiškiai ją pamatyti. Net alkoholiko gydymas prasideda nuo akimirkos, kai jis pats sau prisipažįsta: „Aš turiu priklausomybę.“ Iš pradžių nė vienas alkoholikas ar narkomanas nelaiko savęs priklausomu žmogumi. Tačiau nėra skirtumo, kam turėti priklausomybę – šokoladui, alkoholiui, internetui ar būti kleptomanu. Viskas nesąmoninga – čia kažką suvalgyti, ten ką nors nušvilpti. Todėl iš pradžių reikia tai pripažinti.
– Nepasakojote, kokie privalumai laukia, užimant mokinio poziciją...
– Pats didžiausias privalumas – mokinys turi teisę klysti. Jei suklysta mokytojas, jį už tai baudžia, o jei suklysta mokinys – ne. Mokinys aiškiai suvokia, kad nežino, kaip reikia ir kaip galima kažką daryti, bet skiria visas jėgas veiksmui. Net jei rezultatas bus nulinis ar klaidingas, mokinys laikys tai patirtimi.
Panagrinėjus biografijas daug pasiekusių, laimingų žmonių įvairiose gyvenimo srityse – socialinėje ir asmeninėje, pagal valdžios ir pagal dvasingumo pozicijas, pamatysime, kad visi šie žmonės buvo mokiniai. Net tapus kažkuo labai reikšmingu, tiesiogine prasme – mokytojais, jie išlieka labai kuklūs žmonės.
Pažvelkite į Kristaus gyvenimą – pavyzdžiui, jis plovė Savo mokiniams kojas. Tai tarnavimo, kuklumo pozicija. Jis savo pavyzdžiu parodė, kaip net pasiekus dvasios viršūnes, galima likti mokinio pozicijoje.
