Nuo pykčio „neapsaugotas“ nei vienas: nors ir skirtingu intensyvumu ar dėl skirtingų priežasčių, bet pyktį jaučia visi: vaikai ir suaugę, vyrai ir moterys, žmonės su aukštuoju išsilavinimu ir žmonės visai be išsilavinimo, dirbantys ir bedarbiai, sveiki ir ligoti…
Tačiau nors pyktis yra natūrali žmogaus asmenybės dalis, neretai žmonėms jis sukelia sunkumų. Daugybė žmonių kenčia nuo toksiško pykčio – tokiu jis tampa tuomet, kai nuodija gyvenimą kasdien ir trukdo funkcionuoti.
Pyktis savaime nėra kažkas tokio, ką reikėtų ar būtų galima išgydyti ar panaikinti, bet pyktį galima mokytis valdyti. Pyktis daugiau pasako apie pykstantį ir jo/jos temperamentą, pasaulėžiūrą, gyvenimo kokybę ir gebėjimą atleisti nei apie kitus. Tačiau nei vienas neprivalo būti savo paties/pačios pykčio auka: lygiai taip, kaip galima pasirinkti, ką valgyti pusryčiams, taip pat galima ir išmokti pasirinkti pykčio išreiškimo būdą bei kiek pykčio nešiotis savyje.
Pyktis kyla kaip atsakas į jaučiamą skriaudą, teisių suvaržymą ar norint įtvirtinti savo autoritetą, o kartais jis kyla be jokios akivaizdžios priežasties kaip rezultatas į stresą. Pyktis gali būti nukreiptas į save („Aš privalėjau pasielgti kitaip“), į kitus („Jis įžeidė mane“) ir pasaulį („Kodėl egzistuoja tokia neteisybė?“).
Pykstant galvoje gali suktis tokios mintys, kaip „Su manim pasielgė neteisingai“, „Manęs negerbia“, „Aš to neprivalau kęsti“, pykstant reaguoja kūnas, keičiasi elgesys.
Pyktį taip pat pastiprina tam tikros nuostatos: cinizmas (ir nuolatinis lūkestis, kad man nutiks blogiausia), tendencija katastrofizuoti (kai visi gyvenimo stresai atrodo milžiniški ir padidinti), viskas arba nieko/juoda arba balta mąstymas (pvz., kai gyvenime siekiama absoliutaus tobulumo – to reikalaujama tiek iš savęs, tiek iš kitų) bei nuostata, kad viskas gyvenime turi suktis „apie mane“.
Keli mitai apie pyktį
Vyrai piktesni nei moterys. Tyrimai rodo, kad vyrai ir moterys vidutiniškai patiria tiek pat pykčio, tik vyrai jį jaučia intensyviau, o moterys – ilgiau.
Pyktis yra bloga emocija. Pyktis atlieka daug funkcijų: energizuoja, skatina imtis veiksmų, stiprina savivertę, apsaugo, kai jaučiama, kad kažkas kėsinasi į mūsų autonomiją, įsitikinimus, vertybes, kai jaučiama neteisybė.
Pyktis yra gera emocija. Pyktis tikrai nėra gerai, kai jis priveda prie smurto, turto niokojimo, neapgalvotų sau ir kitiems kenkiančių veiksmų, savižalos, priklausomybių (kai, pvz., bandoma nusiraminti vartojant alkoholį), skrandžio opos ir t.t.
Pyktis yra problema tik tada, kai jis išreiškiamas atvirai. Dalis žmonių pyktį jausdami išreiškia (dažnai nekonstruktyviai), dalis – arba jį užgniaužia („Nenoriu apie tai kalbėti“), arba neigia („Ne ne, aš nepykstu“), arba tvarkosi su pykčiu pasyvia agresija (išreiškia pyktį netiesiogiai, pvz., apkalbomis). Ir vieniems, ir kitiems verta mokytis adekvataus pykčio išreiškimo.
Pyktis yra vien galvoje. Pyktis tikrai nėra kažkas, kas verda vien galvoje („jei negalvoju – tai ir nejaučiu“): priešingai, žmogus į pyktį reaguoja visu kūnu. Nuo pykčio įsiskausta krūtinė, gali kilti jausmas, kad plaučiai tuoj tuoj ištrūks iš krūtinės, susitraukia skrandis, patankėja kvėpavimas, kyla kraujo spaudimas, regis, ima patys gniaužtis kumščiai… ir visai tai pradeda vykti net anksčiau, nei žmogus įsisąmonina, kas su juo/ja darosi! Tiesa, pyktį labai lengva “pamaitinti” mintimis, pvz., nuolat galvoje analizuojant situaciją, ieškant kaltų ir keliant klausimą “O kodėl tai nutiko man?”.
Tik tam tikro tipo žmonės turi problemų su pykčiu. Pyktis yra universali emocija, jį jaučia patys įvairiausi žmonės. Tiesa, pykčio intensyvumas ar išraiška gali skirtis priklausomai nuo žmogaus temperamento.
Pyktis kyla iš konfliktų tarp žmonių. Kartais taip, kartais ne. Žmonės gali pykti net jei susiduria su nemaloniais kvapais, skausmu ar… karščiu.
Kaip suprasti, kad pyktis yra problema? Visai nebūtina būti smurtautoju ar turto niokotoju, kad pyktis keltų problemų sveikatai ir gerovei. Pirmiausia, pamėginkite atvirai atsakyti į du klausimus:
1. Pagalvokite apie praėjusį mėnesį. Kiek kartų vidutiniškai supykote per savaitę?
a) Niekada
b) Kartą ar du per savaitę
c) 3-5 kartus per savaitę
d) 1-2 kartus per dieną
e) 3 kartus per dieną
f) 4-5 kartus per dieną
g) 6-7 kartus per dieną
h) Daugiau nei 10 kartų per dieną
2. Kiek stiprus paprastai būna jūsų pyktis?
1 (vos vos susierzinu) 2 3 4 5 6 7 8 9 10 (gilus įtūžis)
Pasak pykčio valdymo specialisto D. Gentry, pyktis yra problema jau tada, kai jaučiamas bent kartą per dieną kasdien vidutiniu ir didesniu intensyvumu.
Tai ką gi daryti pykstant?
1. Pykčio, kaip ir kiekvienos kitos emocijos, valdymas prasideda nuo jo atpažinimo, supratimo ir priėmimo. Pradedant nuo to, kad reikėtų įsisąmoninti „AŠ PYKSTU“: įsisąmoninti mintis, pojūčius, elgesio impulsus.
2. Kitas svarbus dalykas – žinoti savo pykčio trigerius (t.y., tai, kas prisideda prie pykčio atsiradimo). Pavyzdžiui, nemažai žmonių būna dirglesni išalkę, išgėrę kavos, neišsimiegoję. Agresiją gali sukelti alkoholio ar narkotikų vartojimas – tai irgi reikėtų turėti omenyje. Daugelis žmonių jaučia pyktį vairuodami, patirdami stresą, būdami su tam tikrais žmonėmis. Kai kurių trigerių galima išvengti (pvz., nevartoti alkoholio) ar jiems pasiruošti („Žinau, kad mano viršininkas gali mane suerzinti“).
3. Pyktį mažinti galima pirmiausia sau mintyse pasakius STOP – atrodytų, primityvus būdas, bet pasakydami sau STOP (ar skaičiuojant nuo 1 iki 10 ar nuo 10 iki 1) suteikiame sau galimybę užuot impulsyviai reaguojant atvėsti ir pamąstyti. Įtūžus gali būti pravartu (jei yra galimybė) pasivaikščioti, giliai pakvėpuoti, pasportuoti ar pamedituoti ir prie reagavimo į pykčio stimulą sugrįžti „atvėsusia“ galva. Tuomet ir reagavimas į pykčio priežastį bus daug konstruktyvesnis.
4. Supykus visada verta savęs paklausti: į ką aš reaguoju? Ar tai, kas man kelia pyktį, yra faktai (pvz., kaimynas įvažiavo į mano tvorą) ar nuomonės (man atrodo, bendradarbė manęs nemėgsta)? Ar man tai tikrai taip svarbu? Ar aš nereaguoju perdėtai? Kiek svarbu man tai bus po 6 mėnesių? Ar aš tikiuosi iš mane supykdžiusio asmens ar situacijos per daug? Ko aš noriu iš to asmens/situacijos? Kokios bus pasekmės jei reaguosiu piktai? Ar yra koks nors efektyvus (efektyvesnis nei, pvz., rėkimas, agresija) būdas reaguoti?
5. Supykus gali padėti „spalvotas“ kvėpavimas: įkvepiant vizualizuoti, kad įkvepiamas mėlynas oras (ramybė) ar žalias oras (harmonija), o iškvepiamas raudonas (pyktis) oras.
6. Išreikšti pyktį (konstruktyviai, kiek įmanoma pagal esamas aplinkybes).
Pykčio išreiškimas gali būti pasyvus (nenorima kitiems sukelti problemų ir pyktis sąmoningai ar nesąmoningai „nuryjamas“), agresyvus (kai problemos sprendžiamos nemąstant, kaip tai paveiks kitus, pvz., rėkiant, trenkiant durimis, smurtu ir pan.), pasyviai agresyvus (kai problemos sprendžiamos ne tiek atvirai agresyviai, pzv., supykus ant viršininko nedaromos darbo užduotys), ir asertyvus: kai problemos sprendžiamos įsiklausant į kitus žmones, tačiau ir nepamirštant savo poreikių. Šiuo atveju emocijos ir poreikiai išreiškiami ne konfliktiniu būdu, o, pavyzdžiui, naudojant „Aš kalbą“:
Aš (jausmas), nes (elgesys), kadangi (kodėl tai svarbu), todėl (sprendimas).
Pvz..: „Aš jaučiuosi piktas, nes tu pasiskolinai mano megztinį nepasiklaususi ir dar jį sutepei, kadangi tą megztinį labai mėgstu, todėl prašau, išvalyk dėmes ir ateityje atsiklausk prieš skolindamasi mano rūbus.“
Asertyvumas dažniausiai yra adaptyvesnis pasirinkimas sprendžiant konfliktines, pyktį keliančias, situacijas. Tačiau jo reikia mokytis, be to, su neadekvačiais (konfliktiškais, įtariais, prie konstruktyvaus bendravimo nepratusiais, nelinkusiais bendradarbiauti) žmonėmis gali neužtekti vieno ar dviejų pabandymų bendrauti konstruktyviai. Bet kokiu atveju, žinojimas, kad padariau viską, ką galėjau, kad mano poreikiai būtų įgyvendinti, o pyktis išreikštas manęs ir kitų nežalojančiu būdu, yra malonesnis nei skrandžio opa dėl nuolat nuslepiamo pykčio ar žlugę santykiai dėl agresijos.