Knygos „Kodėl verta gyventi“ autorius būdamas vos 24 metų pajuto pavojų gyvybei keliančius depresijos požymius. Jis gyveno Ispanijoje, viename iš tykesnių ir gražesnių Ibisos salos kampelių, su savo mergina. Jūra buvo čia pat, o uolos kraštas ne daugiau kaip už dvidešimties žingsnių. Vienintelis Haigo planas buvo žengti dvidešimt vieną žingsnį ta kryptimi.
Stovintį ant skardžio nuo lemtingo šuolio jį sulaikė mintys apie artimuosius, kurie jį myli ir kuriems jis rūpi.
Pats faktas, kad knyga pasirodė, įrodo, kad depresija yra apgaulinga. Ji verčia manyti, kad viskas blogai. Tai suvokęs knygos autorius ryžosi susiremti su depresija ir nerimu ir pasidalinti patirtimi, kaip išmoko kovoti su sekinančia liga ir tada vėl atrado priežastis, kodėl verta gyventi.
Rašydamas knygą M. Haigas siekė, kad būtų išlaikytas balansas tarp sąžiningo ir patirtimi grįsto depresijos išgyvenimo, bet knyga nebūtų depresiška pati savaime. Todėl mintyse įsivaizdavo skaitytoją tokį, koks pats buvo prieš septyniolika metų stovėdamas ant uolos krašto Ibisoje. Galvojo apie žodžius, kurie pasiektų ir grąžintų jį į saugų atstumą.
Autoriaus įsitikinimu, svarbu nuolat kartoti, kad depresija nėra tai, su kuo derėtų susitaikyti, jos drovėtis, tai – žmogiškas išgyvenimas. Dėl to nėra niekas kaltas. Ji tiesiog apninka. Ir nuo jos dažnai padeda pokalbis. Labai svarbu sumažinti depresijos stigmą. Dėl psichikos ligų stigmatizavimo ypač kenčia vyrai, kurie tradiciškai psichikos ligas laiko silpnybės požymiu ir nesiteikia kreiptis pagalbos. Apie tai, kaip berniukai neverkia ir ką pats autorius būtų mielai išgirdęs sunkiausiu momentu, siūlome paskaityti ištrauką iš Matto Haigo knygos „Kodėl verta gyventi“.
Berniukai neverkia
Noriu pakalbėti apie vyriškumą.
Savižudybę pasirenka stulbinamai daugiau vyrų nei moterų. Jungtinėje Karalystėje šis santykis yra 3:1, Graikijoje 6:1, JAV 4:1. Tai gana vidutiniška. Anot Pasaulio sveikatos organizacijos, vienintelės pasaulio šalys, kuriose nusižudo daugiau moterų nei vyrų, yra Kinija ir Honkongas. Visur kitur prieš save ranką dažniau pakelia vyrai. Tai ypač stebina įvertinus faktą, kad, anot visų oficialių tyrimų, depresija serga dvigubai daugiau moterų nei vyrų.
Taigi, neabejotinai daugelyje šalių savižudybę lemia pastangos rodyti vyriškumą. Tai taip pat paradoksas. Jeigu savižudybė yra depresijos išraiška (taip ir yra), tuomet kodėl depresija serga daugiau moterų nei vyrų? Kitaip tariant, kodėl depresija gerokai mirtinesnė, jei esi vyras, o ne moteris?
Tai, kad savižudybių skaičius skiriasi atsižvelgiant į epochą, šalį ir lytį, įrodo, kad savižudybė niekam nėra nulemta iš anksto.
Pažvelkime į Jungtinę Karalystę. 1981 metais šioje šalyje nusižudė 2466 moterys. Po trisdešimties metų skaičius sumažėjo kone perpus – iki 1391. Atitinkamai vyrų tais metais nusižudė 4129 ir 4590.
Taigi, 1981 metais, kai Nacionalinis statistikos biuras pradėjo rinkti duomenis, vyrai nusižudydavo dažniau nei moterys, bet tik 1,9 karto dažniau. Dabar jie nusižudo 3,5 karto dažniau.
Kodėl vis dar nusižudo tiek daug vyrų? Kas dedasi?
Labiausiai paplitęs atsakymas – vyrai psichikos ligas tradiciškai laiko silpnybės požymiu ir nesiteikia kreiptis pagalbos.
Berniukai neverkia. Tačiau verkia. Mes verkiame, aš verkiu. Aš nuolat raudu. (Verkiau šįryt žiūrėdamas „Boyhood“ („Vaikystė“). Be to, berniukai – ir vyrai – žudosi. Dono DeLillo romane „White Noise“ („Baltasis triukšmas“) nerimo apniktam pasakotojui Džekui Gladniui ramybės neduoda vyriškumo samprata ir nesugebėjimas jos atitikti: „Kas gali būti niekingiau už vyrą, nemokantį pataisyti varvančio čiaupo? Tai visiškai niekam tikęs, nevertas palikti pėdsako istorijoje ir pratęsti savo giminės žmogus.“
O kas, jeigu sugenda ne čiaupas, o psichika? Tada galbūt vyras, nerimaujantis dėl savo vyriškumo, turėtų bandyti ją taip pat pataisyti pats pasitelkdamas vien tylą, apsuptą šiuolaikinio gyvenimo „baltojo triukšmo“, ir galbūt keletą litrų alkoholio.
Visi psichikos sveikatos problemų turintys vyrai ir moterys yra labai didelės ir besiplečiančios grupės dalis. Daugelis iškiliausių ir, tiesą sakant, tvirčiausių visų laikų asmenybių kentė depresiją. Politikai, astronautai, poetai, tapytojai, filosofai, mokslininkai, matematikai (velniškai didelė matematikų dalis), aktoriai, boksininkai, taikos idėjų skleidėjai, karvedžiai ir milijardas kitų žmonių, kovojančių savo asmeniniuose mūšiuose.
Depresija nesumenkina jūsų vyriškumo arba moteriškumo labiau nei vėžys, širdies ir kraujagyslių ligos arba automobilio avarija.
Taigi, ko mums imtis? Kalbėtis. Klausytis. Skatinti kalbėti. Skatinti klausyti. Vis plėtoti pokalbį. Dairytis norinčiųjų jungtis prie pokalbio. Vis kartoti, kad depresija nėra tai, su kuo derėtų susitaikyti, jos drovėtis, kad tai – žmogiškas išgyvenimas.
Berniukų, mergaičių, vyrų, moterų, jaunų, senų, juodaodžių, baltaodžių, gėjų, heteroseksualų, turtuolių, vargšų išgyvenimas. Dėl jo kalti ne jūs patys. Ji tiesiog jus apninka. Ir nuo jos dažnai padeda pokalbis. Žodžiai. Paguoda. Palaikymas. Man prireikė daugiau nei dešimtmečio, kol sugebėjau prabilti apie savo išgyvenimus atvirai, aiškiai, visiems. Greitai pastebėjau, kad pats pokalbis turi gydomųjų savybių. Jeigu mezgasi kalba, vadinasi, rusena ir viltis.
Kodėl verta gyventi
1. Esi kitoje planetoje. Niekas nesupranta, ką tau tenka išgyventi. Bet iš tiesų supranta. Manai, kad nesupranta, nes viską vertini pagal save. Tu niekad taip nesijautei, todėl tave traumavo nuopuolio sukeltas šokas, bet tai patyrė ir kiti. Esi tamsoje, tamsosšalyje, kuriojegyvena milijonai žmonių.
2. Sunkiau jau nebus. Nori nusižudyti. Tai – dugnas. Nuo jo gali tik kilti aukštyn.
3. Nekenti savęs. Nes esi jautrus. Beveik kiekvienas atrastų priežasčių, dėl ko galėtų savęs nekęsti, jeigu galvotų tiek daug kiek tu. Mes, žmonės, visi esame paskutiniai šunsnukiai, bet kartu esame ir absoliučiai nuostabūs.
4. Na ir kas, kad tau priklijavo etiketę „sergantis depresija“? Visi gautų po etiketę, jei kreiptųsi į tinkamą specialistą.
5. Tas jausmas, kad viskas eina tik blogyn, tėra simptomas.
6. Sąmonėje taip pat vyksta meteorologiniai reiškiniai. Šiuo metu joje siaučia viesulas. Galiausiai viesulai išsikvepia. Laikykis.
7. Nepaisyk stigmos. Kadaise visos ligos būdavo stigmatizuojamos. Baiminamės susirgti, o baimė veda prie išankstinio nusistatymo dar nespėjus susipažinti su informacija. Pavyzdžiui, dėl poliomielito nepagrįstai būdavo kaltinami varguoliai. O depresija neretai laikoma silpnumu arba asmenybės yda.
8. Niekas netrunka amžinai. Šis skausmas netruks amžinai. Skausmas tau sako, kad tęsis. Jis meluoja. Nepaisyk jo. Skausmas – skola, kuri laikui bėgant atlyginama.
9. Protai juda. Asmenybės keičiasi. Knygoje „Humans“ („Žmonės“) pats rašiau: „Tavo sąmonė yra galaktika. Ten daugiau tamsos negu šviesos. Bet ta šviesa viską atperka. Kitaip sakant, nesižudyk. Net kai tamsa aklina. Visada žinok, kad gyvenimas nestovi vietoje. Laikas yra erdvė. Tu judi per galaktiką. Lauk žvaigždžių.“
10. Vieną dieną patirsi skausmui prilygstantį džiaugsmą. Verksi euforijos ašaromis klausydamas „Beach Boys“, žiūrėsi ant kelių miegančiam kūdikiui į veidą, susirasi puikių draugų ir valgysi gardžiausią dar neragautą maistą, galėsi dairytis iš aukštumos negalvodamas, ar to aukščio pakaktų nusižudyti. D
ar yra tavo neskaitytų knygų, kurios tave praturtins, filmų, kuriuos žiūrėsi krimsdamas milžiniškus kibirus spragėsių, tu šoksi, juoksiesi, mylėsiesi, bėgiosi upės pakrante, iki išnaktų kalbėsiesi ir kvatosi iki ašarų. Gyvenimas tavęs laukia. Galbūt kuriam laikui įklimpai, bet pasaulis niekur nepabėgs. Pakentėk, jei gali. Gyvenimas to vertas.
***
Mattas Haigas kuria vaikams ir suaugusiesiems. Autoriaus kūriniai žavi meistrišku gebėjimu supinti vaizduotę ir tikrovę. Leidykla „Sofoklis“ lietuvių kalba išleido romanus „Mirusių tėvų klubas“, „Radliai“. „Kodėl verta gyventi“ – asmeniškiausia ir daugiausia drąsos pareikalavusi Matto Haigo knyga.
