Moteris policininkė šiais laikais – įprastas dalykas. Kartais atrodo, kad uniformuotų dailiosios lyties atstovių miesto gatvėse, policijos komisariatuose sutinkame daug daugiau nei vyrų.
Tačiau taip buvo ne visada – kaip žinome, svarbiausia ir stipriausia teisėsaugos jėga ilgokai buvo vyrai.
Kai prieš dvidešimt penkerius metus panevėžietė Renata Gustaitienė pradėjo dirbti Panevėžio policijos komisariate, buvo viena iš pirmųjų moterų gausiose patrulių gretose. Ir, žinoma, buvo atidžiai stebima, ar tikrai sugebės dirbti ne prasčiau nei vyrai.
Vos baigusi vidurinę mokyklą mergina sužinojo, kad jaunai Lietuvos policijai labai reikalingi nusiteikę dirbti pareigūnai, ir tuoj pat apsisprendė.
Įveikusiai visus reikalingus patikrinimus ir priimtai į darbą jaunai policininkei teko palūkėti, kol bus pradėtos siūti uniformos moterims.
1991-aisiais, kai ką tik nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos policija žengė pirmuosius žingsnius, net moteriškų uniformų dar nebuvo sukurta. Pirmiausia pasirūpinta pareigūnų vyrų uniformomis.
Pradėjusi dirbti mergina įstojo mokytis neakivaizdiniu būdu į tuometę Policijos akademiją (dabar – M. Romerio universitetas) ir ją baigė.
Pirmuosius darbo metus buvusi patrulė prisimena kaip tikrą išbandymą.
Tuomet daug kas buvo kitaip nei dabar, net automobilių, palyginti su šiais laikais, būta labai mažai. Ir pareigūnų galimybės buvo visai kitokios.
„Filmai, knygos, pačios įsivaizdavimas buvo suformavę visai kitokį darbo vaizdą – įdomų ir lengvą. Įdomumo jame, tiesa, užteko, tačiau apie lengvumą – nepasakysi. Iš pradžių, kai susidūriau su darbo kasdienybe, patyriau tikrą šoką“, – „Sekundei“ pasakojo R. Gustaitienė.
Pirmais metais ne kartą teko įrodyti, kad mergina niekuo nenusileidžia pareigūnams vyrams.
„Būdavo, patruliuojant Laisvės aikštėje praneša, kad Senvagėje muštynės. Ir lekiame visi. Negaliu nuo vyrų atsilikti, turiu būti tokia pat, kaip jie – greita, drąsi, stipri“, – prisimena R. Gustaitienė.
Pareiškimų netiria
Kai Renata Gustaitienė pradėjo dirbti policijoje, buvo viena iš pirmųjų Panevėžio policijos komisariato pareigūnių.
Prabėgus kuriam laikui R. Gustaitienė buvo perkelta į kitą darbą – tapo kvotėja. Po poros metų, kai baigė studijas, pradėjo dirbti Nepilnamečių reikalų tarnyboje. Šešiolika metų jos rūpestis buvo nepilnamečiai. Per tą laiką daug padėta jauniems žmonėms, daug klaidų sustabdyta, iš klystkelių sugrąžinta.
Pareigūnė apgailestauja, kad dabar specialios nepilnamečiams skirtos tarnybos nebėra, prevencinė veikla vykdoma visiems kartu – ir vaikams, ir suaugusiesiems.
Dabar R. Gustaitienė – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariato Bendruomenės pareigūnų grupės vyriausioji specialistė.
Įvairiausias pareigas policijoje ėjusiai moteriai šis darbas, sako, labiausiai prie širdies. Prieš porą metų įsteigus šią pareigybę, atsirado bendruomenės pareigūnai – vieni iš arčiausiai šalia gyventojų esančių, dažniausiai su jais bendraujančių policininkų. Jie yra tarsi savotiški policijos ir visuomenės tarpininkai.
„Gyventojų pareiškimų mes netiriame. Žmonėms patariame, ką daryti, kur kreiptis, prireikus pranešame žinią kriminalistams ar kitiems pareigūnams“, – paaiškina policininkė.
Bendruomenės pareigūnai dalyvauja įvairiuose renginiuose, šviečia žmones, jiems pataria, juos konsultuoja. Į šiuos policininkus kreipiamasi pačiais įvairiausiais klausimais – dėl konfliktų šeimoje, triukšmaujančių kaimynų, girtavimų, ne vietoje statomų automobilių, įtarimų vagystėmis ir pan.
Kaip sako vyriausioji specialistė, pastaruoju metu bene dažniausiai skundžiamasi, kad prie daugiabučių rūkyti susirenka nemažas būrys mokinių, kad automobiliais užgrūdami kiemais, užstatomi šaligatviai.
Giminės tradicija
Devyniolikos metų darbo policijoje sukaktį prieš savaitę minėjusi Viešosios policijos skyriaus Antrojo poskyrio viršininkė Rasa Kaminskienė mano, kad bendruomenės pareigūnai labai reikalingi. Iš pradžių į šią naujovę ji žiūrėjo gana skeptiškai, bet užsienyje vykusiuose kursuose išsamiau susipažino ir daug sužinojo apie šios pareigūnų grupės veiklos naudą visuomenei. Paaiškėjo, kad jų darbo rezultatą galima pastebėti tik maždaug po šešerių septynerių metų. Pas mus kol kas ši veikla dar tik įsibėgėja.
Permainos policijoje vyksta gana dažnai. Atsiranda ir dingsta pareigybės, kuriasi ar jungiasi skyriai, atsiranda naujų reikalavimų.
Pati R. Kaminskienė vadovauja poskyriui, kurio pareigūnai – tyrėjai dirba Panevėžio rajono teritorijoje.
Poskyrio viršininkė mano, kad permainų nereikia bijoti, jos skatina judėjimą į priekį, neleidžia užsistovėti tame pačiame lygmenyje. „Kiekviena permaina atneša ką nors gera“, – įsitikinusi pareigūnė.
Policija šios moters karjeroje atsirado neatsitiktinai. Pasirodo, visose R. Kaminskienės giminės kartose buvo bent po vieną pareigūną.
Moteris sako, kad Panevėžio policijos muziejuje yra net jos prosenelio – buvusio policininko – nuotrauka.
Ji pati buvo linkusi į tiksliuosius mokslus, norėjo tapti gydytoją, bet dabar sako, kad dėl pasirinkimo nesigailinti. Policininkė svarsto, kad dirbant kartais tenka būti žmogaus vidaus, jo sielos, minčių gydytoju. Giminės tradiciją ketino tęsti ir moters dukra, bet sveikatos patikrinimas užkirto kelią šioms studijoms.
Sveikata policininko darbe labai svarbi, tad ir visos kalbintos pareigūnės savo kolegoms Angelų sargų dienos proga visų pirma jos linkėjo. Visa kita, sako, žinoma, taip pat svarbu – reikia ir kantrybės, ir ištvermės, ir sumanumo, ir drąsos. O visomis tomis savybėmis darbe vadovaujantis, jis bus ir našus, ir sėkmingas.
Dar vienas kolegių linkėjimas – kad šitaip dirbant ir atlyginimas būtų atitinkamas. Kol kas pareigūnai gali džiaugtis tik kada nors didėsiančio atlyginimo pažadais.
Šeimos veidrodis
Į policiją R. Kaminskienė atėjo baigusi tuometį Pedagoginį universitetą. Iš pradžių ji dirbo Nepilnamečių reikalų tarnyboje. Tada įsitikino, kaip akivaizdžiai teorines žinias patvirtina praktika.
„Posakis, kad vaikai yra šeimos veidrodis, – tikslus ir neginčijamas. Kiek teko susidurti su klystkeliais pasukančiais vaikais, dažniausiai pagal tėvų elgesį buvo galima suprasti, kodėl taip įvyko. Koks gali būti supratimas apie policiją, jos darbą, jeigu jau vaikystėje formuojasi klaidinga nuomonė. Toks, atrodo, iš pirmo žvilgsnio paprastas dalykas: sėdi šeima prie stalo, o tėvas pasakoja, kad štai važiavo, viršijo greitį ir tuoj prisistatė „mentai“, baudą skyrė. Nepasitenkinimas liejasi, vaikai išsižioję klauso ir tiki, kad dėl to ar dėl kurio kito nemalonumo šeimoje niekas kitas nekaltas – tik policija“, – svarsto moteris.
Septynerius metus išdirbusi Kriminalinėje policijoje R. Kaminskienė gerai matė, kur gali nuvesti tie patys pirmieji, tarsi nekalti pasukimai į klystkelius. Pareigūnei teko tirti ir žiaurių nužudymų, ir plėšimų, ir vagysčių bylas.
Dabartiniai jos pavaldiniai – Panevėžio rajono teritorijoje dirbantys Viešosios policijos skyriaus Antrojo poskyrio tyrėjai – taip pat kasdien susiduria su pačiomis įvairiausiomis gyvenimo pusėmis.
Naujos spektro spalvos
Bene daugiausia darbo valandų Eglė Keturkienė praleidžia Ramygaloje.
Viena iš poskyryje dirbančių tyrėjų, kuriai tenka rūpintis Velžio, Miežiškių, Raguvos, Vadoklių, Ramygalos ir Krekenavos seniūnijų reikalais, – tyrėja Eglė Keturkienė. Jaunos moters karjera dar tik prasideda – M. Romerio universitetas baigtas, magistro diplomas gautas vos prieš porą metų,
Iš Ukmergės krašto kilusi pareigūnė dirbti į Panevėžį atvažiavo kaip į visai nepažįstamą miestą. Čia jos laukė naujos pažintys, įdomi patirtis.
Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariate Viešosios policijos skyriuje dirbančios Eglės pagrindinė darbo vieta – Ramygaloje.
Ten yra kabinetas ir jame nustatytomis valandomis priima gyventojus. Ramygaloje pareigūnė patruliuoja, bendrauja su žmonėmis, sprendžia jų problemas.
„Jaučiu, kad žmones manimi, kaip pareigūne, pasitiki. Jie kreipiasi ne tik dėl formalių reikalų – bendravimo spektras labai didelis. Pastebiu, kad kuo toliau, tuo labiau atsiveria vis naujos spektro spalvos. Teorinių žinių įgijusi nė nenumaniau, koks iš tikrųjų yra šis darbas. Taigi tikrąją patirtį suteikia tik praktika“, – sako jauna pareigūnė.
Ji jau suprato, kad tyrėjo darbo paslaptys perprantamos ne iš vadovėlių, ne iš pasakojimų ar kino filmų, o pačiai tiesiogiai diena iš dienos susiduriant su kasdienybe.
Prieš pasirinkdama profesiją E. Keturkienė sako svarsčiusi, kad norėtų sukti ten, kur būtų įdomu, darbas būtų ne monotoniškas, o aktyvus, suteikiantis aštresnių momentų, įdomių situacijų.
„Toks, kokį įsivaizdavai dirbant garsųjį Teksaso reindžerį?“,– juokauja kolegės.
Eglė prisipažįsta, kad pasirinkimas pateisino lūkesčius, o realybė pasirodė dar įvairesnė, spalvingesnė, nei manyta.
Prieš mėnesį jaunos pareigūnės gyvenime įvyko dar viena permaina – ji ištekėjo.
Jos vyras – tolimojo plaukiojimo jūreivis, išplaukiantis net šešioms savaitėms. Tad ne visada bus su kuo pasikalbėti, aptarti įtemptos darbo dienos įvykius ar pasiguosti.
„Taip jau mums susiklostė“, – šypsosi moteris.
Vakare pasikalbėti apie per dieną darbe patirtus įspūdžius, sužinotas naujienas įprasta dažnoje šeimoje. Įpratusieji bendrauti su artimu žmogumi labai to pasigenda.
Poskyrio viršininkė R. Kaminskienė sako, kad ir jai toks kasdienis bendravimas, veiklos aptarimas su taip pat policijoje dirbusiu, o dabar jau pensijoje esančiu vyru yra labai svarbu ir tiesiog būtina.
Išlikti žmogumi
Tačiau Bendruomenės pareigūnų grupės vyriausioji specialistė R. Gustaitienė, kurios vyras taip pat buvęs policijos pareigūnas, prisipažįsta, kad, uždariusi darbovietės duris, už jų stengiasi palikti ir visą dienos patirtį.
„Mes su vyru taip sutarę, kad tik labai išskirtinais atvejais namuose kalbėsime apie darbą. Tik esant labai sudėtingai situacijai aptariame. O šiaip yra apie ką kalbėti ir ką veikti – auga trys vaikai, tad rūpesčių užtenka“, – sako pareigūnė.
Kai namuose šešiolikos, keturiolikos ir dvylikos metų vaikai, šurmulio, aišku, nestinga.
Poskyrio viršininkės R. Kaminskienės vaikai iš mokyklinio šurmulio jau užaugo, jos atžaloms jau 23 ir 25 metai.
Policijoje dirbančios moterys tvirtino, kad jų darbe negali būti skirstymo į vyrus ar moteris. Yra pareigos ir jas privaloma atlikti gerai.
Svarbiausia, kaip sakė moterys, bet kurioje situacijoje išlikti žmogumi.
