Darbštumas visada buvo laikomas teigiama žmogaus savybe. Kiekvienas nuo mažens esame pratinami prie darbo, tvarkingumo, užsispyrimo. Tačiau prie darbinių reikalų sėdėdami ištisas paras, patys to nejausdami, galime prisišaukti bėdą - darboholizmą.
Jei darbštumas - meilė darbui, aistra ir pomėgis, užtikrinantis žmogui materialinį pagrindą, tai darboholizmas – sielos liga, kai žmogus pilnai atiduoda save darbui, užmiršta apie gyvenimo malonumus. Poilsis per išeigines, kultūrinė veikla, šeimyniniai pobūviai – nepriimtini dalykai, keliantys nerimą dėl tuščiai leidžiamo laiko. Iš vienos darbinės užduoties pasinerdami į kitą, jie sukasi kaip voverė rate. Kaip alkoholikas negali negerti, taip darboholikas savimi jaučiasi tik darbo vietoje.
Darboholikai būna įvairūs:
– užsislėpę. Daug dirba, bet dėl to sielojasi. Supranta, kad daugiau dėmesio turi skirti šeimai, sportui, draugams. Bet kai tik per išeigines pradeda ilsėtis, graužiasi dėl nenaudingai leidžiamo laiko ir skuba grįžti prie darbų.
– nevykėliai. Užsiima niekam nereikalinga veikla. Jų triūsas neatneša nei materialios, nei dvasinės naudos. Jie imituoja darbą, užslėpdami savo dvasinę ir emocinę tuštumą.
– daug pasiekę. Begaliniu darbu užkopę į karjeros aukštumas bei materialinę gerovę, užsitarnavę šlovę ir pripažinimą. Tokių yra 10- 15 procentų.
Darboholikais šiais laikais dažniausiai tampa verslininkai – įmonių savininkai, kompiuterių specialistai- programuotojai, buhalteriai, ekonomistai, juristai, net gydytojai ir pedagogai. Priežastys įvairios: prigimtis, auklėjimas, didelis atsakomybės jausmas, pagyrų noras, karjeros siekimas, ir, žinoma, pinigų poreikis.
Pasinėrę į darbus, pamiršę asmeninį gyvenimą, norėdami būti „aukštumoje“, bijodami suklysti praranda supratimą apie gyvenimo vertybes ir neigia meilę pomėgiams. O gal tai širma, už kurios slepiasi nuo kitų problemų? Gal tai azartas, kuomet kūrybinis procesas absoliučiai užvaldo žmogų? Kiekvieno motyvai skirtingi naikinant save darbu iki „pulso netekimo“.
Jauni specialistai – taipogi pretendentai į darboholikus. 20-mečiams darbuotojams formuojasi vertybių sistema, atsiranda aktyvaus dalyvio pozicija, maksimalūs gyvenimo siekiai. Jauni darbuotojai ambicingai, bet kokiomis priemonėmis siekia užsibrėžto tikslo.
Dauguma supratingų darbdavių į darboholikus žiūri su nepasitikėjimu. Dėl pervargimo ir įtampos, krenta jų darbo kokybė, įsivelia klaidos. Ugdydami perspektyvius specialistus, vadovai turi juos išmokyti tinkamai ir laiku atlikti užduotis, kontroliuoti užduodamų darbų apimtis ir aiškintis priežastis, dėl ko darbai neatliekami laiku. Saugant fizinę ir psichinę darbuotojų sveikatą, viršvalandžiai neturi būti skatinami.
Sunku kolektyvui, kai jo vadovas – darboholikas. Jis nustato tokį tempą ir darbo krūvį, kurio daugelis pavaldinių „nepaveža“.
Darboholizmas ir sveikata – nesuderinami dalykai. Darboholikai yra nesibaigiančiame strese, jie visada pervargę, jiems prasideda nerviniai priepuoliai, chroniškos ligos. Gali pasireikšti tokie virškinimo sutrikimai kaip gastritas, skrandžio opos. Vyrams prasideda potencijos sutrikimai. Tačiau galimi infarktai ir insultai.
Darboholikai pas gydytoją apsilanko tik tada, kai jau nebegali dirbti. Psichologų teigimu, įklimpusiam žmogui pačiam pripažinti problemą ir pagyti yra sunku.
Žingsniai, norint atsikratyti priklausomybės darbui:
– darbo valandų kontrolė.
– laisvalaikio panaudojimas nedarbui.
– esant būtinybei, darbovietės keitimas.
– psichologų konsultacija.
– masažų, meditacijų, dietų, sporto terapija.
Kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo kalvis. Vieniems svarbiausia perspektyvos darbe bei uždarbis, kiti save realizuoja mylimoje aplinkoje. Atminkime, kad gyvenimą turime vieną, nepraleiskime jo tarp keturių darbo kabineto sienų. Juk pasaulis toks gražus!
