1. Vadovo išvaizda, jos individualiu stiliumi prisidedama ne tik prie institucijos, bendrovės ar įmonės prestižo auros sukūrimo, bet ir prie jos daromo psichologinio poveikio darbuotojams tvarumo. Ji gali kontrastuoti su įmonės rezultatais, tačiau neturėtų, nes darbuotojams keltų nepageidaujamų įtarimų, įskaitant ekscentriškumą, perteklinį paradiškumą arba, priešingai, pernelyg didelį kuklumą, kuris būtų suprastas kaip demonstratyvus taupumas (taupyti visiems nemalonu, todėl su juo siejamos asociacijos - neigiamos).
2. Vadovo išvaizda psichologiniu atžvilgiu labai svarbus bendravimo kokybę ir formą lemiantis veiksnys, kurio pamatinė vertė – vadovo autoritetas. Vienas svarbiausių veiksnių - psichologinis vadovo tipas (nuo jo priklauso elgesys, požiūris į aplinką ir save).
3. Vadovo išvaizda (nepriklausomai nuo to ar jis bendrovės steigėjas ar ne) – institucijos, bendrovės (įmonės) „įsikūnijimas“. Svarbios net menkiausios smulkmenos: pradedant tvarkinga šukuosena, prižiūrėtomis rankomis ir baigiant išblizginta avalyne.
4. Visi vadovai skirtingi, kaip ir jų išvaizdos kultūra bei individualus (ne tik vadovavimo) stilius. Skirtingi jų vadovaujamų institucijų, bendrovių (įmonių) veiklos rinkoje profiliai tik iš dalies lemia asmeninį vadovo pasirinkimą, susijusį su jo daiktiškosios tapatybės (per aprangą ir aksesuarus) kone kasdieniu prisistatymu savo darbuotojams. Ši tapatybė formuojama sąmoningai, taigi – ji „valdoma“.
5. Prestižas – visuotinis pripažinimas visų suprantamas savaip. Jeigu kalbama apie prabangos apraiškas, tai joms tenka įpareigojančių veiksnių vaidmuo ir išvaizdos valdymas labai sustiprina atsakomybę (už save, visų pirma). Verta prisiminti garsų posakį (Beethoven): reikia būti ypatingu, kad ypatingai atrodytum.
6. Išskirtinių bendrovių (įmonių) vadovų išvaizda (fizinė ir apranga) asocijuojama su jų pačių, kone mistiniu, išskirtinumu.
7. Vadovo išvaizdos, taigi ir vestimentarinė (aprangos) stilistika neišvengiamai asocijuojama su asmeninėmis vertėmis, pasitikėjimu ir institucijos, bendrovės (įmonės) ateities vizijų tvarumu ir gerais ekonominės veiklos rezultatais. Psichologiniu atžvilgiu kuriamas darnus bendravimas (siekiamybė) ir demonstruojama pagarba aplinkiniams – tai įkvepia darbui.
8. Tam tikroje politinės, diplomatinės ar ekonominės veiklos (gamybos ir verslo) aplinkoje galioja nerašytas vadinamasis vestimentarinis kodeksas (protokolas, išvaizdos standartai). Pirmaisiais dviem atvejais pasirinkimą lemia susiformavusios arba suformuotos taisyklės. Trečiuoju – pasirinkimas griežtai neribojamas taisyklių ar reglamentų, intuityvus, psichologiniu atžvilgiu, dažniausiai, priimtinas pačiam vadovui.
Sakoma, kad institucijos, bendrovės (įmonės) turi tokį vadovą, kuris jų vertas, nors visuomet visais atžvilgiais ryški asmenybė pageidautina labiausiai (ši savybė – ryškumas – prielaida didžiuotis vadovu ir institucija).
9. Darytina išvada, kad asmeninės išvaizdos arba individualaus stiliaus sukūrimas ir valdymas – su pasąmone ir intuicija susijęs savivokos ir saviraiškos poreikio procesas, lemiantis asmenybės savivertę per išorinę (daiktiškąją) tapatybę. Nematerialioji pusė – vadovo pasirenkamas tualetinis vanduo – aplinkinių įsimenamas, nors efemeriškas jo autoriteto „pamato“ veiksnys, pasąmonėje suvokiamo, taigi psichologinio „atstumo“ tarp vadovo ir žemesnio rango darbuotojų reguliavimo „instrumentas“.
Su juo taip pat asocijuojamas vadovo tapatybės (per išvaizdą ir saikingą parfumerijos produktų kvapo sklaidą) atpažįstamumas. Beje, „atstumas“ taip pat nustatomas per matomą materialiąją prabangą; kokybišką aprangą ir aksesuarus.
10. Akivaizdus įprastinių išvaizdos standartų laužymas daro itin stiprų įspūdį ir labai stipriai įasmenina vadovą. Rezultatas – išskiriantis bendrovės veiklą veiksnys (ryšių su visuomene aplinkoje). Jis gali būti įgimtas, spontaniškas, tačiau priimtinas ne visiems. Savipuošoje svarbu neperžengti vulgarumo ribos, o tam neišvengiamai būtina meninė nuovoka (ji gali būti lavinama).
11. Amžius – lemia tarpusavio pasitikėjimo laipsnį, santykį (pasirenkamą bendravimo modelį) su darbuotojais (sakykim, jaunimo garbinamas įvaizdis „viskam abejingas“, atsipalaidavęs, „nevaržomas talentas“ ir pan.). Visiškas susitapatinimas ar siekis unifikuoti išvaizdos stilistiką priimtinas, toli gražu, ne visiems ir gali iškraipyti įprastą autoritetų subordinaciją.
12. Esminis klausimas - kurti įvaizdį ar būti savimi: klasikinis kostiumas nepatogus (ypač jeigu tenka daug keliauti), kaklaraištis (paskutinė individualumo suteikianti puošmena, kurios pastaruoju metu ketinama atsisakyti) varžo... Ne visi apdovanoti prigimtiniu kilmingumu, pasireiškiančiu per laikyseną (ypač – galvos; pakylėtas smakras), kalbos manierą (puiki iškalba), gebėjimą patraukliai atrodyti.
Akivaizdžiai demonstruojamas orumas daro įspūdį: netgi iš vadovo eisenos galima spręsti ir sprendžiama apie jo nuotaiką. Vadovo elegantiškumas nesusijęs su mada, bet su vilkimo kostiumo proporcijomis ir aksesuarų pasirinkimu: tiesaus kirpimo kostiumas (spalvos neutralios, neryškios; sezonai: žiema-vasara), šviesūs marškiniai su rankogaliais, kurie susagstomi segtukais, kaklaraiščiai (suderinti su kostiumo raštu arba vienspalviai).
13. Krenta į akį: tvarkinga šukuosena, kaklaraiščio segtukas, fantazija (viršutinėje švarko kišenėlėje), kišeninis laikrodis, tinkami (pagal veido formą) akinių rėmai, briliantinu sutepti plaukai, perforuotos odos batai, ypač dvispalviai, žiedai (perteklinė puošmena), neskaitant santuokinio, [pypkės atributai ar cigarečių dėklas].
14. Rekomenduotina nelaukti pastabų ir pačiam kuo greičiau įvertinti aplinkybes, susijusias su saikinga, bet įsimenama saviraiška. Pageidautina, kad ji nevirstų savimeilės deklaravimu, kuris dažniausiai suprantamas, kaip darbuotojų ir verslo partnerių pažeminimu.
