Publikuojame leidyklos „Alma littera“ išleistos Evos Tombak knygos „Laimės piliulės: vartojimo instrukcija ir šalutinis poveikis“ ištrauką.

Knyga bus pristatoma Vilniaus knygų mugėje vasario 27 d., šeštadienį, 10 val., 5.5 salėje. Renginį moderuos Tomas Tombakas.

*******************

Somos gramas – ir nėra dramos

Palaimos ieškančių pilni stadionai, tad laimę žadantys niekada neliks be darbo. Vieni laimę skelbia pozityvaus mąstymo pagrindu, kiti ją iškelia kaip gyvenimo tikslą. Mes nepaliaujame kartoję, kad laimė yra mūsų prigimtinė teisė. Ką ten teisė – pareiga! Kad nelaimingas žmogus yra nevykėlis, našta sau ir visuomenei.

Kai mūsų paprašo laimės sampratą apibūdinti konkrečiau, imame vardinti: gerai mokamas darbas, nesibaigiančios atostogos, amžina jaunystė. Dar – antrosios puselės radimas, turto paveldėjimas, profesinė savirealizacija... Daugelis laimę suvokiame kaip galutinę stotelę, kurioje nelieka nepritekliaus, ligų, vienatvės, visi laimingai ir ilgai gyvena.

Laimę suvokiame kaip sėkmės bilietą ar sveikatos garantą. Jei nėra laimės, reikia susirūpinti – matyt, kas nors blogai. Gal esi pasiligojęs ar netinkamai gyveni. Nes normalus, sveikas visuomenės pilietis yra laimingas žmogus. O nesveiką pilietį reikia gydyti.

Taip šauna laimės piliulės idėja. Vaisto, padedančio užsimiršti, nustumti nuo savęs problemas ir bent trumpai pagyventi iliuzijų pasaulyje.

„Somos gramas – ir nėra dramos“, – sako Aldouso Huxley antiutopinio romano „Puikus naujas pasaulis“ herojai. Soma – tai narkotikas, kuris sukuria idealų pilietį: amžinai geros nuotaikos, paklusnų, be negatyvių minčių, nekeliantį grėsmės visuomenei. Soma, arba laimės piliulė, gundo: nieko nereikia daryti, prarijai – ir laimingas. Tačiau laimė yra kur kas daugiau negu laimės pojūtis ar laimės būsena, sukelta cheminėmis medžiagomis.

Statistika tvirtina: jei šimtui ligonių duosime po cukraus žirniuką ir pasakysime, kad tai yra stebuklingas vaistas, keturiasdešimt procentų jų pasveiks. Įtaigos galia labai stipri, ji skatina smegenis gaminti vidinį morfiną (morfijų) – endorfiną, kuris žadina laimės jausmą. Tačiau mes abejojame, garsiai minčių galią deklaruojame, o giliai viduje ja netikime. Ir, užuot pradėję valdyti mintis, griebiamės cheminės piliulės.

Esama ir tokių, kuriems piliulę atstoja laimės aitvarų leidimas į dangų. „Jeigu sapne meistraujate aitvarą, greičiausiai jums susiklostys palankios aplinkybės savo kūrybiniam potencialui realizuoti. Jeigu susapnavote aitvarą, sklandantį danguje, būkite atsargūs – aukštai kilę žemai puola. Pagalvokite, gal jūs veltui švaistote savo gebėjimus“, – skaitau sapnininke. Tai žiauriai („žiauriai“ vartoju sąmoningai – kad paerzinčiau pozityvistus) panašu į laimės reikalus. Kol laimė toli, yra tik siekiamybė kaip laimės žiburys ar gyvenimo kryptis, kuria eini, – viskas bemaž aišku. Laimė – ties horizontu, tu – prie jos, horizontas – nuo tavęs.

Didžiausia painiava prasideda priartėjus. Dažniausiai apima nusivylimas: „Nejaugi tai ir yra laimė?“ O jeigu laimė išties yra tai, tada užslenka bjaurus galvosopis. Euforija radus laimę trunka dieną kitą. Džiaugsmas – savaitę, na, mėnesį. Vėliau atsėlina baimė ir pateikia sąskaitas. Tu nesistebi – juk visada žinojai, kad už laimę teks susimokėti. Kuo ji didesnė – tuo solidesnę sąskaitą pateiks gyvenimas...

„Laimė taip banalu. Ką apie ją galima parašyti nauja?“ – klausiu savęs, klausiu kaimynų, vyro, dabar – ir tavęs. Klausiu senuko auksaspalvio labradoro Barto, viena ranka jam kasydama už ausyčių, o kita nervingai timpčiodama savo ausies lezgelį, ir probėgšmiais konstatuoju, kad prieš septyniolika metų praverta skylutė užako. Barto uodega švysčioja kaip švytuoklė, jis dūsauja, šnopuoja versdamasis ant nugaros, prašyte prašosi kasomas. Ir aš kasau, stumiu nuo savęs tingulį. Nejau priešinsiuos – ši akimirka yra Bartulio laimė. Jo tikroji čia ir dabar palaima.

Vienas knygos apie laimės ekonomiką autorius draugiškai įspėjo, kad beviltiškai įsipainiosiu, jeigu pradėsiu kuistis po laimės filosofijas. Būsiu nelabai šiuolaikiška, šie reliktai jau niekam neįdomūs. Jie – kaip mūsų tolimų protėvių uodegėlės rudimentas. Aš pritariu ir nepritariu – svarstau: pinigai labai svarbūs, be jų jokios knygos ne tik apie laimę – net ir apie nelaimę ar ekonomiką neišleisi. Laimė nėra B2B paslauga, penkmečio, gyvenimo ar dienos planas. Ji labiau panėši į voratinklį, kuris pančioja draugus su nedraugais, meilę kam nors – su meile sau, darbo santykius – su meilės ryšiu, pabėgimą – su gyvenimo prasmės paieškomis.
Žodynas apibrėžia laimę kaip geros savijautos ir pasitenkinimo būseną. Ir nieko čia nepapeši – visi žinome, kad sveikata svarbiau nei pinigai. Jei Dievulis jos neatseikėjo, o tėveliai neišauklėjo jausti pasitenkinimo ir dėkingumo už tai, ką gyvenimas duoda, net ir aukso puodas negelbės.
Laimė nuo nieko nepriklauso, ji yra individuali ir labai asmeniška. Tačiau visiems smalsu, ką apie ją mano kiti – gal regi ją ten, kur pačiam nė netopteli dirstelėti?

„Laimė yra minčių, žodžių ir darbų dermė“, – Saulius, 67 metai.
„Laimė yra buvimas čia ir dabar“, – Gražina, 42 metai.
„Laimė yra gebėjimas paleisti, kas atgyvenę, ir mėgautis tuo, kas po ranka“, – Lina, 36 metai.
„Laimė – kaip sapnas. Atrodo, jau čia ir tuoj pat – niekada“, – Asta, 34 metai.
„Laimė yra gebėjimas mylėti save“, – Rūta, 29 metai.
„Man laimė yra toks aplinkybių derinukas, kai yra taip gerai, kad daugiau nieko nereikia“, – Žana, 32 metai.
„Laimė yra gyvenimas, o gyvenimas yra pasaka“, – Barbora, 95 metai.
„Laimė yra tiesiog žodis“, – Tomas, 27 metai.
„Laimė yra turėti mamą“, – Laima, 22 metai.
„Laimė yra nepriklausyti nuo nieko“, – Vytautė, 43 metai.
„Laimė yra besąlygiška kaip ir meilė“, – Danielius, 26 metai.
„Laimė yra gimti su laimės marškinėliais“, – Dovilė, 18 metų.
„Laimė – tai pamiršti laiką būnant svečiuose ir džiaugtis, kad yra namai, kur miela sugrįžti“, – Eduardas, 50 metų.

Na, ar ką nors nauja sužinojai? Spėju, vargu bau.

Apie laimę šneka visi. Budistai ir politikai, verslininkai ir namų šeimininkės, geltonsnapiai pypliai ir garbūs pensininkai, turtingi ir remiamieji. Net teroristai ir jų aukos šneka, taip pat tie, kurie sako, kad apie laimę kalbėti yra lėkšta, neįdomu ir nelabai padoru. Tačiau vos pradeda – visas jų padorumas kažkur išgaruoja.

Ši knyga – ne apie laimės filosofijas, nors filosofinių trupinukų pribarsčiau. Tai nėra ir mokslinis, į gilesnius apibendrinimus pretenduojantis darbas. Ir jokiu būdu nėra absoliuti tiesa. Tai – tiesiog laimės sampratų palytėjimas ir ravėjimas. Laimės aitvarų festivalis. Laimės vaistinėlė, tos vienintelės magiškos piliulės, kurią išgėręs atsikratytum visų problemų ir amžinai įsikurtum laimės oazėje, paieškos. Pasirinkimas – tiesa ar iliuzijos, aistra ar užuojauta, kelionės po pasaulio platybes ar savęs pažinimas nekeliant kojos iš kiemo smėlio dėžės.

Suvokimas, ką apie laimę manai tu, ką aš ar, tarkim, mano mieliausias. Ką rašo laimės ekonomistai, psichologai, rašytojai, o kaip ši tema rutuliojama laimės filmuose, stebuklinėse pasakose, kaip laimę suvokia jos favoritai ir jos apleistieji. Knygą galima skaityti bet kokia tvarka – iš pradžios, iš galo, nuo vidurio. Buitinėje aplinkoje, per pietų pertrauką darbe, kniūbsčiomis paplūdimyje, sūpuojantis hamake ar romantiškai nusiteikus vonioje. „Laimės piliulės“ gali būti neblogi tualeto skaitalai. Meditacija prieš miegą. Akimirka po sekso arba vietoj jo.

Knygoje apstu negatyvaus pozityvumo ir pozityvaus negatyvumo, kuris pasireiškia kaip laimės piliulių šalutinis poveikis. Tačiau jokių N 16 ir netgi N 13. Apie seksą – beveik nė žodžio, išskyrus žioptelėjimą apie orgazmą – visai nekaltai, per laimės prizmę. Tad nuo vaikų slėpti nebūtina.
Knygos pabaigoje sumečiau keletą laimės receptų. Jiems nelabai paiki ir jiems neprireiks didelių sąnaudų. Nors... Paikumas taip arti išminties kaip ir nelaimė – prie laimės. Arba karas – prie taikos. Būkite laimingi! Dėl laimės kartais reikia pakovoti, tačiau toji kova nėra žūtbūtinė.

Laimė nėra priešprieša „arba – arba“. Laimė yra paleidimas ir susitaikymas, kad galima taip ir kitaip.
Laimės piliulės yra tavo iliuzijos. Kartais tamsios, kartais – šviesios. Nebūtinai karčios ir nebūtinai saldžios. „Išgersi mėlyną – nepatogumai baigsis, atsibusi savo lovoje ir tikėsi tuo, kuo nori tikėti. Išgersi raudoną – liksi stebuklų šalyje ir sužinosi, koks gilus kiškio urvas. Aš viso labo siūlau tiesą, nieko daugiau“, – sako filmo „Matrica“ herojus Morfėjus.

O aš siūlau spalvingesnių piliulių. Vartojimo instrukciją prisegu, apie šalutinį poveikį informuoju.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (22)