Daktaras P. Coche maloniai sutiko atsakyti į mūsų klausimus.
– Prašau pasakyti, kaip kosmetologijos srities specialistas turi elgtis su klientu, kaip išlaikyti atstumą, kokių pagrindinių taisyklių reikia laikytis?
– Pavyzdžiui, yra tokių temų, kuriomis su klientu niekada nereikia kalbėti, net jei jis pats pradeda pokalbį apie tai. Tai yra politika ir kliento asmeninis gyvenimas. Kalbėtis reikia, bet svarbu neliesti šių temų, mokėti susilaikyti ir atsisakyti panašių pokalbių. Pasistenkite mandagiai pakeisti temą. Kalbantis su klientu negali būti jokio familiarumo, būtina kreiptis į klientą tik „jūs“. Draugiški santykiai su klientu galimi tik už kabineto ribų.
– Kuo remdamasis klientas turi vertinti masažo kokybę – ar pačiu procesu, ar rezultatu? Anksčiau, kai gyvavo Tarybų Sąjunga, buvo populiarios sportinio masažo rūšys, kai atliekant masažą buvo juntamas skausmas ir tai buvo vertinama kaip normalus dalykas. Kaip yra dabar?
– Aš dirbu daug metų, dažnai lankausi Rusijoje, todėl žinau apie tai. Iš tikrųjų atliekant masažą buvo juntama tam tikra agresija. Klientas to net norėjo, nes manė, kad jei nejuntama skausmo, tai nebus ir rezultato.
Net ir per mūsų šiandieninį užsiėmimą buvo tokių momentų, todėl masažo specialistui turėjau padėti rasti tokį judesių stilių, kad jis klientui nesuteiktų skausmo. Anksčiau Prancūzijoje taip pat buvo manoma, kad ypač atliekant celiulitą mažinantį masažą reikia naudoti jėgą. Tada mus taip mokė ir klientas irgi manė, kad kuo skausmingiau atliekamas masažas, tuo jis bus efektyvesnis.
Bet po tokių agresyvių masažų likdavo žymių ir kildavo daugybė problemų. Celiulitas nedingdavo, o masažuotoje vietoje pradėdavo kauptis skysčiai. Iš šių klaidų buvo pasimokyta ir buvo pakeistos metodikos. Dabar masažai atliekami švelniai, siekiant išvengti nemalonių pojūčių.
Jei tik klientas pajunta skausmą, masažą reikia nutraukti.
– Ar rezultatas turi būti matomas iš karto, pavyzdžiui, atliekant limfodrenažinį masažą?
– Gana dažnai iš karto pastebimas teigiamas rezultatas. Per seminarą aš galiu tai pademonstruoti atlikdamas vienos pusės veido ar vienos pusės kūno masažą. Bet, stengiantis neapgaudinėti, reikia pasakyti, kad kitą dieną viskas grįš į pradinę būseną.
Jūs pamatytumėte tai, ką iš tikrųjų būtų galima pasiekti ilgą laiką atliekant limfos drenažą – dažnai masažuojamos kraujagyslės įprastų atlikti šį darbą.
Procedūrų periodiškumas labai individualus, bet yra ir tam tikros bendros normos.
Dažnai sakoma: „Su kliente dirbu jau šimtą metų.“ Vadinasi, jūs dirbate ne su jos problemomis, bet su ja.
Reikia suvokti: aš ne apskritai darau drenažą, bet atlieku drenažą konkrečiam žmogui.
Yra trys svarbūs veiksniai, kuriuos aš dažnai kartoju: stebėti, suprasti, veikti. Šie trys žodžiai – mano viso darbo esmė. Pavyzdžiui, koks skirtumas tarp manęs ir pasaulio bėgimo čempionato laimėtojo?
Mūsų tokie patys raumenys, tokios pat kraujagyslės, bet šio čempiono raumenys, apgaubiantys kraujagysles, yra dešimt kartų labiau treniruoti nei mano, vadinasi, ir medžiagų apykaita, ir cirkuliacija, ir deguonies patekimas į jo organizmą vyksta kur kas greičiau, lyginant su mano organizmu.
Iš pradžių mūsų kūnai buvo panašūs, bet vėliau treniruodamasis jis pakeitė savo organizmą.
Žinoma, tai neįvyksta per vieną dieną. Taigi darydamas masažą aš skatinu kraujagysles dirbti. Jei atlikdamas masažą galėčiau bendrauti su kraujagyslėmis, jos būtų labai nustebusios: kas atsitiko, kad joms teko toks didelis krūvis. Bet kitą dieną truputį adaptuotųsi, o vėliau – dar labiau.
Rezultatui įtakos turi žmogaus gyvenimo būdas ir judėjimas.
– Ar atliekant procedūras, stabdančias senėjimo procesą, rezultatas turi būti matomas iš karto?
– Ne, nebūtinai. Senėjimo procesas turi du vektorius: vidinį ir išorinį. Tai lemia daugelis dalykų: gyvenimo būdas, alkoholio vartojimas, rūkymas, mityba, judėjimas. Kaip ir atliekant masažą, rezultatas gali būti pasiektas per pirmą procedūrą, bet šis rezultatas įtvirtinamas tik atlikus tam tikrą procedūrų kursą.
– Kodėl aukštųjų technologijų ir išmaniųjų aparatų laikais Jūs dirbate rankomis?
– Rankos man yra svarbiausios, jose slypi visa paslaptis. Jos pajunta, kad to paties žmogaus oda skirtingose vietose yra nevienoda.
O ką jau kalbėti apie skirtingus žmones! Būtent rankos ir pajunta šį skirtumą.
Aš nemanau, kad mašina, nors ir labai išmani, sugebėtų nulipdyti skulptūrą. O rankos – gali, taip pat ir atliekant chiroplastikos masažą. Tik rankos gali pajusti, kad vieną vietą reikia veikti stipriau, o kitą vietą – silpniau. Bet vis dėlto, dirbdami medicinos srityje, mes privalome naudoti ir tam tikrus technikos įrenginius, kurie daro nuotraukas, matuoja.
Daugelis klientų nieko nežino, pavyzdžiui, apie chiroplastikos masažą ir pirmenybę teikia injekcijoms ir operacijoms.
– Ką Jūs apie tai pasakytumėte?
– Klientas renkasi pirmiausia atsižvelgdamas į savo biudžetą, taip pat ir į kitus veiksnius. Taip, injekcijos yra kur kas agresyvesnis metodas, lyginant su masažu, bet jos suteikia kur kas greitesnį rezultatą. Kartais injekcijos atliekamos neteisingai ir tada kyla problemų. Atliekant chiroplastikos masažą klaidų nebus, taip pat ir neigiamų pasekmių, ypač veido srityje. Be to, masažas kur kas malonesnis nei injekcijos, jis padės atsipalaiduoti, o tai neįmanoma kalbant apie injekcijas.
– Jei žmogus nusprendė, kad jam būtų atlikta plastinė operacija, ar Jūsų sukurtos masažo metodikos gali padėti sumažinti šią traumą? Kokį masažą Jūs rekomenduotumėte atlikti iki operacijos ir po jos siekiant pagreitinti gijimo procesą?
– Limfos drenažas stipriai pagreitina audinių regeneraciją. Po operacijos chirurgas, atsižvelgdamas į odos būklę, nustatys, kas labiausiai tiks pacientui.
– Kaip klientui teisingai pasirinkti specialistą?
– Reikia bendrauti su specialistu, suvokti jo metodą, pajusti, kaip jis dirba. Seminaruose aš matau daug specialistų. Galiu pasakyti, kad aš nesikreipčiau į tą specialistą, kuris savimi labai pasitiki. Patikimesnis tas, kuris klausinėja, domisi. Aš rinkčiausi tą, kuris pasitiki savimi, bet be nereikalingo patoso, kuris koncentruoja dėmesį į klientą – ir kalbėdamas, ir atlikdamas darbą. Prancūzijoje įprasta aplankyti kelis estetikos specialistus apsisprendus daryti, pavyzdžiui, krūtų didinimo operaciją. Pakalbėjęs su keliais specialistais, sužinojęs smulkmenas, žmogus pasirinks tą, kuris yra realistas ir nežada stebuklų.
– Ar šiuo metu kuo nors skiriasi, pavyzdžiui, Prancūzijos ir Latvijos specialistai?
– Čia aš dažniau matau ne specialistus, o tuos, kurie ateina mokytis. Man patinka, kad ir Latvijoje, ir Lietuvoje žmonės supranta, kad jie atėjo rimtai mokytis, o ne paprasčiausiai gauti sertifikatą ir diplomą.
Jie klausinėja ir atsakingai dirba, todėl manau, kad savo salonuose mano mokiniai atlieka procedūras taip, kaip reikia. Prancūzijos institutai ir prekės ženklai, kurie jau seniai savo specialistus siunčia mokytis iš manęs, dabar juos pradėjo siųsti jau į pakartotinius mokymus. Latvijoje ir Lietuvoje žmonės nori iš karto viską sužinoti, suprasti ir savarankiškai dirbti salonuose.
– Jūs turite didesnę nei penkiasdešimties metų dėstytojo patirtį. Ar per mokymus greitai pastebite ypač talentingus studentus?
– Kartais tai iš karto matoma iš gestų. Yra monių, kurie tiesiog sukurti šiam darbui.
Tai pastebima iš karto. Net jei gestai kol kas neteisingi, vis tiek matoma, kad žmogus labai talentingas. Paskutiniu metu pastebiu vis daugiau tokių talentingų žmonių.
Dar vienas kriterijus: reikia atkreipti dėmesį į modelį, kaip jis jaučiasi atliekant procedūrą.
– Kaip salono savininkui, kuris neišmano šios profesijos aspektų, išsirinkti ir priimti į darbą gerą specialistą?
– Aš dalyvavau atrankoje specialistų, kurių reikėjo Nicoje esančio viešbučio „Ritz“ SPA salonui. Buvo septynios pretendentės, viena iš jų rusė, kuri iki tol dirbo viešbutyje Kanuose. Viskas buvo labai gražiai organizuota. Bet tai visiškai kiti mastai. Jei žmogus Latvijoje įsigijo saloną, jis turi vadovautis rekomendacijomis tų, kuriais pasitiki. Aš galiu rekomenduoti savo mokinius.
– Pagal motinos liniją Jūs esate kilęs iš aristokratiškos de Brisak giminės. Kaip šeima reagavo į Jūsų profesijos pasirinkimą?
– Negaliu pasakyti, kad gerai. Šeima tikėjosi, kad aš būsiu humanitarinių mokslų profesorius, bet aš juo netapau. Iš pradžių norėjau tapti artistu. Arčiausiai priartėjau prie šios savo svajonės, kai kūriau reklamas televizijai. Vėliau pradėjau domėtis anatomija. Mokykloje aš turėjau lotynų ir graikų kalbos pamokas, todėl buvo puiku, kai mokantis anatomijos buvo daug žinomų žodžių. Todėl mokytis anatomijos Medicinos fakultete man buvo lengviau nei kitiems.
– Jei Jūsų draugų sūnus ateitų ir pasakytų, kad nori tapti kineziterapeutu ir rengti masažų metodikas, ką Jūs jam pasakytumėte, jei būtumėte jo tėvas?
– Aš būtinai supažindinčiau jį su tuo, kas gero ir blogo yra šioje profesijoje, kad jis neturėtų iliuzijų. Pavyzdžiui, per dvi valandas kirpėjas brunetę gali paversti blondine. Virėjas ką nors gamina, ir štai jums patiekalas, kuriuo galite mėgautis.
O tie, kurie kreipiasi į mane, rezultatą pamato tik po dviejų trijų mėnesių. Sudėtingiausias šios profesijos dalykas, kad rezultato reikia laukti ilgai. Reikia būti labai kantriam, o tai yra sudėtinga. Kiekvienas, kuris ateina vildamasis išspręsti savo vieną ar kitą problemą, pirmiausia klausia: „Gydytojau, kada aš galėsiu vaikščioti?“
Sunku atsakyti, nes aš negaliu jų nudžiuginti, kad tai įvyks rytoj ar poryt.
– Ar Jūsų įžymiems klientams būdingas snobizmas, ar, atvirkščiai, jie nori panaikinti atstumą? Gal galite pateikti pavyzdžių?
– Nebent keletą žodžių apie tuos, kurių jau nėra. Savaime suprantama, kai į jūsų kabinetą įeina tas, kurį jūs įpratęs matyti tik didžiajame ekrane, t. y. garbinama įžymybė, pirmą akimirką tai padaro įspūdį. Žinoma, yra tokių, kurie labai atgraso nuo savęs, tada santykių neįmanoma tęsti. Bet dirbant susiklosto tokia situacija, kad klientas yra beveik nuogas, o jūs – apsirengęs, ir jūs šiuo atveju esate dominuojantis asmuo. Pavyzdžiui, vienas politikas buvo žinomas kaip labai griežto ir atšiauraus charakterio žmogus, bet čia jis – kaip mažas berniukas. Asmenybė iš karto keičiasi, ir tai labai įdomu.
Taip pat ir moterys. Mišelė Morgan man padarė didelį įspūdį. Kai atėjo, buvo labai pasitikinti savimi, bet kai atsigulė ant kušetės, tapo švelnia paciente.
Rudolfas Nurijevas buvo niūrus ir nekalbus, bet ant kušetės – visai kitoks. Jo buvo patys idealiausi raumenys, kokius aš kada mačiau. Tai buvo gyvas piešinys iš anatomijos žinyno! Kai aš tuo nusistebėjau, jis prisipažino, kad kiekvieną dieną laiptais viršun ir žemyn ant ištiestų rankų nešioja didelį maišą smėlio. Jis pasakė: „Kai keliu baleriną, aš tai turiu daryti lengvai ir kartu natūraliai šypsotis.“
Lui de Fiunesas turėjo problemų dėl nugaros, jis visada buvo rimtas, bet kartą, sąskaitoje pamatęs pinigų sumą už papildomą paslaugą, juokingai pamėgdžiojo vieną savo komedijų herojų.
– Jūs ne pirmą kartą Rygoje – lankėtės čia prieš penkiolika metų. Ar per tą laiką čia pasikeitė požiūris į grožį?
– Man visada daro įspūdį šio miesto grožis. Kalbant apie žmones, aš matau, kaip jie keičiasi, tobulina savo išorę, ir tai kyla iš jų sielos grožio. Man susidarė įspūdis, kad mada čia labai paryžietiška, prancūziška. Pastebima, kad žmonės ieško savo stiliaus. Į mano užsiėmimus ateina prižiūrinčios save, pasidažiusios moterys ir tai man primena užsiėmimus Prancūzijoje.
– Ko reikia moteriai, kad ji būtų graži?
– Norint būti gražiai, reikia būti laimingai. Laiminga moteris jaučiasi laisva, atsipalaidavusi, ir tai atsispindi jos išvaizdoje. Net jei ji nėra labai gražių veido bruožų, jos oda spindi.
Mūsų kursuose profesionalai tampa vis gražesni, nes jie pradeda jaustis laimingi, įgydami įgūdžių. Kai mes čia kalbame apie tai, kaip atpalaiduoti raumenis, aš jaučiu bendrą interesą.
Žinoma, svarbu ir mityba, sportas. Manau, su tuo čia viskas gerai.
– Jūsų nuomone, kas kenkia grožiui?
– Išoriniai veiksniai: rūkymas, netinkama mityba, užterštumas, gyvenimo būdas.
– Koks Jūsų požiūris į tatuiruotes?
– Man tai nepatinka. Aš įsivaizduoju moterį, kuri užrašė ant savo kūno: „Marselis – visam gyvenimui“. Bet vėliau ji nežino, kaip išsivaduoti iš to. Žmones, turinčius tatuiruotes, aš įsivaizduoju kaip kokių nors sektų narius – juk iš pradžių taip ir buvo. Vėliau taip žmonės buvo žymimi koncentracijos stovyklose, bet tai jau atskira tema. Kai tapo madinga save puošti tatuiruotėmis, iš pradžių naują įvaizdį buvo galima sukurti laikinai, išbandyti, pakeisti. Ir tai, mano nuomone, priimtina. Dabar tai jau hipertrofuota. Man tai nesusiję su grožiu.
– Kokia Jūsų profesinė svajonė?
– Man svarbiausia, kad apie mano mokines būtų sakoma taip: „Ji – nuostabi!“ Atleiskite, bet tai man suteikia profesinio pasididžiavimo.
– To mes Jums ir linkime! Ačiū už įdomų
