VGTU lektorius pripažįsta, kad kūrybiškumą sunku apibrėžti, jo negalima išmatuoti, apčiuopti, pagauti ir parodyti. „Kūrybiškumas – tai ne kažkas naujo, tai naujų ryšių paieška, tų pačių taškų sujungimas kitais būdais. Praktikoje jis pasireiškia tokiais sprendimais, kurie nustebina kitus, sulaužo išankstines nuostatas“, – pasakojo jis susirinkusiems į Mokslo festivalio „Erdvėlaivis Žemė“ užsiėmimą „Kūrybinė navigacija verslo minų lauke“.

E. Žemaitis įsitikinęs, kad kūrybiškumo galima išmokti. Vienas iš populiariausių būdų – kūrybiškumo metodų, tokių kaip atsitiktinės parinkties metodas, naudojimas, kai bedus pirštu į tekstą pasirenkamas žodis ir jo reikšmę bandomą susieti su problemos sprendimu. Akademikas mano, kad tokie metodai gali būti gera treniruotė, bet apsiriboti jais – nepataria: „Kūrybiškumo metodų naudojimas yra tas pats, kas sugalvojus bėgti maratoną pasiimti dviratį ir juo įveikti trasą. Nuotolis nuo taško A iki B yra įveiktas, bet tai nėra tikras „maratono bėgimas“. Tas pats su kūrybiškumo metodais – tai galimybė greičiau pasiekti rezultatą nepasitelkiant tikro kūrybiškumo“.

VGTU lektoriaus nuomone, panašūs metodai nėra blogi – jie lavina mąstymą, padeda pastebėti naujas galimybes: „Tai tarsi maratono įveikimas dviračiu – po kiek laiko raumenys sustiprėja ir galima bėgti su kitais. Metodai tinka „kūrybiškumo raumenų“ treniravimui“.

Akademikas teigia, kad kūrybiškumas turi kilti iš asmeninio noro: „Neužtenka, kad įmonės prezidentas to pageidautų. Kūrybiškumas turi būti kaip organizacijos genetinis kodas. Jei įmonė jo neturi, jei vadovas neleidžia darbuotojams klysti, neskatina eksperimentuoti, toleruoja stagnaciją ir ragina problemas spręsti įprastais būdais – niekas nepasikeis“.

VGTU lektorius atkreipia dėmesį, kad populiaresnis kitas variantas – vadovas suvokia, kad jo organizacija yra nyki, mano, kad dėl to kalti darbuotojai ir nusprendžia išsiųsti juos į kūrybiškumo mokymus. „Darbuotojai grįžta po tokių mokymų ir supranta, kad problema yra ne jie, o terpė, kurioje jie dirba. Iš esmės įmonės sumoka pinigus už tai, kad darbuotojai greičiau suprastų, kad čia dirbti neverta“, – vyraujančią praktiką pastebi E. Žemaitis.

Vienas iš receptų, kaip atsikratyti šabloninio mąstymo, anot VGTU lektoriaus, slypi alternatyvių sprendimų kiekyje: „Turint uždavinį, problemą, kurią reikia spręsti, dažniausiai pasitenkinama 5–6 variantais. Jie visi yra šabloniniai. Pirmi 20 į galvą atėjusių sprendimų turi keliauti į šiukšlių dėžę. Mano praktikuojama ideologija – 300 sprendimų variantų. Po tiek sprendimų nebelieka šabloninio mąstymo, visi akivaizdūs variantai būna išbandyti ir tada prasideda kūryba“.

Daugiau patarimų, kaip išvengti šabloniško mąstymo bei išmokti mąstyti kūrybiškai ne tik versle, bet ir gyvenime bus galima „Tyrėjų nakties“ metu rugsėjo 25 d. 16.15 val. VGTU Centrinių rūmų 704 auditorijoje.