Aš jau pasirinkau... Esu buvęs vidaus tarnybos majoras atsargoje, atitarnavęs 21 metus. Turintis teisės bakalauro diplomą.
Laikas, kuris praskrido nejučia, tarsi dveji metai. Kaip ir daugelis iš mūsų, siekiau karjeros laiptų, stengiausi atlikti puikiai savo pareigas, ir tikrai gražus laikas, apie kurį yra ką prisiminti.
BET... Vieną dieną atsibudau ir pagalvojau, vardan ko aš gyvenu???
Supratau, kad esu sistemos dalimi, kuri man nepatiko, vartotojiškumas, melas, jokios atjautos. Pats visa tai turėjau savyje ir norėjau pradėti keistis.
Apverčiau savo ir kitų pasaulį aukštyn kojomis... skyrybos. Pasiėmiau savo darbini kostiumą ir apsigyvenau darbe, kol nesuradau buto nuomai.
Atsisakiau automobilio, nes turėjau rinktis, ar kuras automobiliui, ar maistas man. Išmokau skaičiuoti pinigus, pakeičiau savo mitybos įpročius, ir kas įdomiausia, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
10 metų bandžiau numesti savo viršsvorį, intensyviai sportuodavau, nes to reikalaudavo mūsų fizinis pasirengimas, atliekant pareigas tarnyboje ir tik vasaros metu pavykdavo numesti pora kg savo masės. Turėjau problemų su stuburu, kol nepasakė daktarai, kad jau amžius, su laiku atrofuojasi raumenys, senatve ir t.t. „Po velnių,- pagalvojau, -kokia senatvė? Man juk -niolika“, taip jaučiausi sieloje.
Atsisakiau automobilio, viešąjį transportą pakeitė dviratis, su kuriuo važinėju ištisą sezoną, pakeitęs mitybą numečiau 12 kg palaipsniui per porą metų. Tiesiog reikia mažiau ėsti ir labiau sau spirti į užpakalį.
Man visada patikdavo keliauti ir, kaip dažnas lietuvis, kur „all inclusiv“, bet aš svajojau aplankyti inkų žemę, netyčia man viena gera draugė pranešė, kad renkasi grupė kelionei į Boliviją, kuriai reikia būti pasiruošus fiziškai, gyvenimas kalnuose ir žygis su kuprinėmis. Ruošiausi pusę metų, sportuodamas, ruošdamasis inventorių, palapinę, trekingo batai, miegmaišis, spec. rūbai (termo kelnės, pirštinės, kepurės, kremai ir dar daug ko visokio vibro).
Žinote, kas buvo juokingiausia??? Kad tas marketingo kičas išpūstas bizniui. Kalnuose kai sutiko mus lydėti indėnai savaites laikotarpiui, jie atėjo beveik basi :), be jokių lazdų ar termo rūbų. Jie gyveno su mumis, dėka mūsų bendražygės Inos jie visada gaudavo pavalgyti.
Sugrįžęs namo po trijų savaičių turo, aš prisiminiau ten sutiktus keliautojus... dviratininką iš Slovėnijos, vidury dykumos keliaujantį 9 mėn. Porą iš Vokietijos, kurių paklausus, kiek jie jau nukeliavo su dviračiais, atsakymas mane šokiravo - 27000 km, ir dar truputį liko.
O mes sėdime savo dėžučių pasaulyje ir bijome žvilgtelti toliau... laukiame tarsi skambučio signalo veikimui kaip reikia ir kada reikia.
Atidirbau savo 21 metų tarnybos bet baimė mane kaustė. Ką daryti? Kur eiti? Juk neturiu savo namų, buto nuomai neužtektų pensijos, o kur dar maistas. Rizikavau ir išėjau, galvojau, keliausiu, organizuosiu keliones savo draugams, bet neturint vardo ir įdirbio nieko neišėjo.
Su darbais taip pat, nors cv skambėjo gražiai, bet niekam nebuvau reikalingas, daug kam siunčiau savo cv ir tikslingai ten, kur galėjau save matyti, bet ... mūsų patirtis civilinėje aplinkoje niekam nereikalinga.
Ryžausi važiuoti į Klaipėdą ir praeiti atranką į laivų apsaugą nuo Somalio piratų saugoti, samdinių atvyko ieškoti Izraelio kompanija. Skamba romantiškai, bet ne man. Kursams įpusėjus, man paskambino iš agentūros ir pasiūlė darbą vienoje iš įmonių, kaip buvusį tos srities specialistą dirbti tai, ką geriausiai moku. Kompanija solidi, geras atlyginimas ir 8 mėnesiai praėjo kaip dvi savaites, bet tas darbas - tai lyg senojo atkartojimas, lyg du žingsniai atgal.
Po atostogų supratau, kad taip mano gyvenimas ir prabėgs vardan išgyvenimo. Parašiau pareiškimą ir atsisveikinau. Rizikuoju, tad atsakymas labai paprastas... jei turėčiau pinigų, kuriais galėčiau pasidalinti, skatinčiau žmonių stipriąsias savybes, kuriose jie galėtų pasireikšti. Dauguma iš mūsų dirba tik kad pragyventų, bet ne pagal savo pomėgius. Aš gyvenu čia ir dabar ir mano tikslas yra kelionės, kuriose mėgaujuosi pažinimu.
Robertas
