Dažniausiai mes svajojame labai abstrakčiai ir miglotai. „Noriu milijono eurų. Už pusę nusipirksiu namą, tada – automobilį, už likusius – keliausiu“. Kiek norų slepiasi viename? Ne svajonė, o visas Trojos arklys. Duokit man daug, o tada jau sumąstysiu, kaip išleisti.

Tikrai niekas neduos. Ir štai kodėl.

Pamenate pasaką apie džiną arba auksinę žuvelę ir tris norus? Tikriausiai kiekvienas esame bent vaikystėje pasvajoję, kokių svajonių išsipildymo prašytume. Esti gudručių, kurie į vieną norą sutrombuoja kuo daugiau gero gyvenimo atributų. Arba dar gudriau – nori dar daugiau norų arba kad visi norai išsipildytų. Finale neišsipildo nei vienas. Niekaip. Dar blogiau - pasakose godumas baudžiamas, ir senė prie sukiužusios geldos dar lengvai išsisuko... Pamenate karalių Midą, kuris pagudravo, kad viskas, ką jis palies, virstų auksu? Negerai žmogus baigė.

Svajonė turi būti konkreti ir viena vienu metu. Norite namo? Koncentruojatės į namą. Norite automobilio – koncentruojatės į jį. Norite keliauti, sukurti savo verslą, ištekėti... Prašom! Tačiau bet kuriuo atveju koncentruotis reikia į kiekvieną iš šių norų atskirai. Kodėl?

Pirmiausia, egzistuoja labai didelė tikimybė, kad jūs, net ir gavę pakankamai lėšų, jau būsite pamiršę, kokiems tikslams jų norėjote – ypač jei suma skirta kelioms svajonėms. Tarkime, vos atsiras tam tikra pinigų suma, kurios užtektų pradiniam įnašui už automobilį, jūs greičiausiai nuspręsite juos panaudoti kokiems nors visai kitiems tikslams.

Sumanysite kaip nors pagerinti buitį. Investuosite į verslą. Išvyksite pailsėti. Ir tai ne todėl, kad jūs – koks nors nesugebantis susikoncentruoti į tikslą nevykėlis. Todėl, kad jūsų svajonė „noriu milijono“ programuoja jūsų smegenis fokusuotis būtent į milijoną. Ir nė cento mažiau. Tai yra, automobilį jūs prisiminsite tik tada, kai horizonte pasirodys visas milijonas. Mažesnių sumų tiesiog nematysite, jos nebus jums susijusios su jūsų svajone. Taigi, ir su jos realizacija.

Pamenate pasakėčią apie šluotą ir virbus? Tiesa, ji buvo apie vienybę, tačiau juk tai galioja ir atvirkštiniu atveju (ir tuo puikiai iki šiol naudojasi visi valdovai ir politikai – "skaldyk ir valdyk"). Surištos šluotos neperlauši, o pavienius virbus laužai dviem pirštais. Taip ir svajonės – galima urmu, bet sunkiai, arba po vieną, bet lengvai.

Antra, visiškai neįrodyta, kad jūsų automobiliui reikalinga konkreti suma pinigų. Planuodami tikslus tiksluose, jūs apribojate savo galimybes. Čia jau norisi pereiti prie paprastesnio ir – atleiskite, vyrai – moteriškesnio pavyzdžio. Pavyzdžiui, mergina nusprendžia, kad nori išmokti megzti, ir tam jai būtinai reikia 35 eurų. Kurių ji kol kas neturi. (Tarkime, būnai ir taip).

Visiškai sukonkretindama tikslą, ji sąžiningai suskaičiavo kaštus, kurių jai reikėtų jos tikslo įgyvendinimui: mezgimo knyga, siūlai, virbalai. Knyga kainuoja 15 EUR, virbalai ir siūlai senamiesčio parduotuvėlėje – 20 EUR. Viso – 35. Tačiau iš tiesų šis sprendimas ne padeda, o tik riboja jos galimybes.

Ji mąsto taip, o mes juk suprantame, kad nemokamų mezgimo pamokų gausu internete, siūlų mokslams ji gali įsigyti išardžiusi seną nusibodusį megztinį (o už tuos sutaupytuosius nusipirkti sau naują, apie kurį seniai svajojo!!!), о virbalai – jei mama ir močiutė su savo mezginių krepšeliais toli – supermarkete kainuoja triskart pigiau – tiek, kiek gali sau leisti nusipirkti dabar pat.

Taigi, jeigu nori išmoki megzti, pirmiausia reikia tiesiog iškelti sau tikslą išmokti megzti. Ir leisti jam bent savaitę ramiai pabūti. Skaičiuoti, planuoti, bet palikti erdvės ir pasauliui. Nes jis pasirūpina mums geriausiai – bet tik tada, kai mes jam leidžiame tai padaryti.

Taigi, jau išsigryninus svajonę, lieka žengti dar vieną žingsnį. Atrasti jausmą.

Jeigu tiesiog išjausti jausmo, kuris jus apima įsivaizduojant, kad jūsų svajonė tapo tikrove, nepavyksta, galima pamėginti eiti proto keliu – surengti sau miniatiūrinę koučingo sesiją. Tai galėtų atrodyti maždaug taip:

Klausimas: Kodėl aš noriu išmokti megzti?

Atsakymas: „Nes noriu gražiai ir originaliai rengtis“.

Kontrolinis klausimas – o gal paprasčiau nusipirkti ar užsisakyti pas mezgėjas?

Jeigu atsakėte „gal...“, vadinasi ši svajonė – ne jūsų. O jei ir toliau norite megzti pati, laikas kitam klausimui:

Klausimas: „O kodėl aš noriu puoštis būtent originaliais mano pačios megztais drabužiais?“
Atsakymas: „Nes tada aš pasitikėsiu savimi“.
Klausimas: „Kas konkrečiai kels mano pasitikėjimą savimi?“
Atsakymas: “Tai, kad aš galiu savo rankomis sukurti daiktą, kuris yra gražus ir patinka kitiems. Aš net galėsiu jį parduoti ir tai paversti verslu.“
Klausimas: „Kaip aš jausiuos, kai tai nutiks?“
Atsakymas: „Aš jausiuos nepriklausoma , laisva ir laiminga.“

Svajonė turi kelti emociją, o ne naujas svajones. Išgryninus jausmą, kurį kelia įgyvendinta svajonė, nepamirškite jį įsiminti ir telydi jis jus visoje kelionėje į jo išsipildymą – nesvarbu, kas tai būtų – mezgimas, vaikelis, namas ar kelionė aplink pasaulį.