Knygos „Kaip įveikti nerimą, baimę ir stresą“ autorius Taylor Clark, remdamasis ir pažangiausiais tyrimais duomenimis apie baimės neurologiją, siūlo atsakymą į šiuos klausimus. Jis pateikia daugybę istorijų apie žmones, kurie išliko tvirti ir ramūs ypač sudėtingose situacijose. Kariai narsiai eina į mūšį, gaisrininkai skuba į degantį pastatą, gydytojai nesutrinka išvydę siaubingas traumas... Autorius patvirtina – tai nereiškia, kad jie nejaučia nerimo ir baimės. Priešingai – jie pasinaudoja šiomis emocijomis.
T. Clark parodo, kaip baimę, nerimą ir stresą paversti naudingu sąjungininku pakeliui į sėkmę ir pasitikėjimą.
Pateikiame ištraukas iš Tayloro Clarko knygos „Kaip įveikti nerimą, baimę ir stresą“.
Apskritai kalbant, mąstyti apie problemų sprendimą, tvyrant įtampai, galima teisingai ir neteisingai. Kad tai suprastume, pažvelkime į dvi visiškai skirtingas lėktuvų kabinas. Pradėsime nuo neteisingo būdo. Vėlų apsiniaukusį 1972-ųjų gruodžio 29-osios vakarą „Eastern Air Lines“ bendrovės 401 reiso lėktuvui leidžiantis Majamio tarptautiniame oro uoste, įgula pastebėjo, kad neįsižiebė žalia indikatoriaus šviesa, rodanti, kad lėktuvo važiuoklė nuleista iki galo.
Tai galėjo reikšti du dalykus: arba perdegė lemputė, arba sugedo važiuoklės mechanizmai, o pastaruoju atveju ją reikėjo nuleisti rankiniu būdu. Patyręs kapitonas Robertas Loftas pasuko lėktuvą vakarų kryptimi virš tamsumų apgaubtos Evergleidso šlapynės ir, pakėlęs jį iki šešių šimtų metrų aukščio, įjungė autopilotą, kad jo kabinos trijų narių įgula galėtų išspręsti dilemą.
Vienas įgulos narys nusileido į avionikos skyrių apžiūrėti važiuoklės įrangos. Kiti du tyrinėjo kabinos indikatoriaus mechanizmą. Tarp skaitytojų esantys matematikos ekspertai jau sumojo, kad neliko nė vieno žmogaus, kuris stebėtų, kur skrenda lėktuvas. Dėl to niekas nepastebėjo, kaip vienas įgulos narys netyčia stumtelėjo vairaratį, taip išjungdamas autopilotą ir nukreipdamas lėktuvą nepastebimai leistis.
Be to, niekas neišgirdo iš inžinieriaus pulto skambančio perspėjimo apie pavojingai mažą aukštį. Įgula buvo taip įnikusi taisyti sugedusią lemputę, kad nepastebėjo, jog aukštis mažėja, kol nuo pelkės paviršiaus juos skyrė vos keli metrai. Tada jau buvo per vėlu. Lėktuvui vis dar skriejant 365 kilometrų per valandą greičiu, jo kairysis sparnas rėžėsi į vandenį ir užsiliepsnojęs lėktuvas staigiai apsivertė kūliu. Iš 176 keleivių gyvi liko 75.
Liūdniausia, kad tai nebuvo išskirtinis įvykis. Tiesą sakant, panaši avarija įvyko 1978-aisiais vos už kelių kilometrų nuo mano namų Portlande, Oregono valstijoje. „United Airlines“ bendrovės 173 reiso įgula buvo taip įnikusi šalinti eilinį žalio važiuoklės indikatoriaus gedimą, kad per valandos trukmės skrydį nekintančia trajektorija greta miesto jų „Douglas DC-8“ lėktuvui tiesiog baigėsi kuras ir jis nukrito ant žemės.
Polinkis taip įsitraukti į sprendimą, kaip išvengti gresiančios nelaimės, kad net užmirštama pilotuoti lėktuvą, yra toks dažnas (ypač besimokančių pilotų gretose), kad karinių pajėgų lakūnai šį reiškinį yra praminę „degančiu šalmu“.
Susidūrus su stresą keliančiais keblumais, baimė gali taip nukreipti piloto dėmesį į gresiantį pavojų, kad jis nebestebi jį supančios aplinkos. Jis praranda ryšį su padėtimi. Jis įninka spręsti problemą ir tampa nebepaslankus. Jis sudirgsta ir tampa impulsyvus, ima reaguoti, kaip yra sakęs vienas psichologas, „guviai, bet neapgalvotai“. Kone matyti, kaip jam iš ausų rūksta dūmai*.
Papulti į „degančio šalmo“ spąstus yra lengva, bet tai siaubingas (ir retkarčiais tragiškas) būdas spręsti problemą, kai ima svilti padai. Geresnis pavyzdys yra „United Airlines“ bendrovės 232 reiso lėktuvas, kuris 1989-ųjų liepos 19-ąją pagal įprastą tvarkaraštį pakilo iš Denverio tarptautinio oro uosto ir po dviejų valandų nusileido, taip atlikdamas legenda tapusį šiuolaikinės aviacijos žygdarbį. 15 val. 16 min. centrinės laiko juostos laiku, kapitonui Alui Haynesui pilotuojant lėktuvą DC-10 su jame pietaujančiais keleiviais žydra padange virš Ajovos valstijos kukurūzų laukų, staiga lėktuvą sudrebino nugriaudėjęs sprogimas.
Iš pradžių Haynesas, „United“ oro linijose išdirbęs daugiau nei trisdešimt metų, pamanė, kad lėktuve įvyko teroristinis išpuolis. „Dar niekados skrisdamas nebuvau girdėjęs nieko panašaus, tai buvo milžiniškas sprogimas, – pasakojo man Haynesas iš savo namų Sietle. – Jis buvo toks garsus, kad pamaniau, jog tai bomba.“ Iš tiesų viskas buvo gerokai kebliau.
* Panaši bėda, vadinama „smegenų sąstingiu“, kartais ištinka parašiutininkus, kai neišsiskleidžia jų pagrindinis parašiutas: jie taip aklai susikaupę jį išnarplioti, kad pamiršta išskleisti atsarginį parašiutą ir mirtinai prisitrenkia.
Haynesas su savo įgula netrukus įsitikino, kad tai ne bombos sprogimas, todėl pamanė, kad kažkodėl ėmė nebeveikti vienas lėktuvo variklių. Kaip įmanoma ramesniu balsu Haynesas ėmė vidiniu ryšiu raminti keleivius, kad viskas yra gerai, – juk lėktuvas gali kuo puikiausiai skristi ir su dviem varikliais. Išjungęs mikrofoną jis ėmė ruoštis išjungti nebeveikiantį variklį. Kaip tik tada antrasis pilotas Williamas Recordsas pranešė Haynesui pribloškiančią žinią. „Alai, – tarė jis, – lėktuvas nebevaldomas.“
Atsigręžęs Haynesas žvilgtelėjo į Recordsą ir išvydo keistą, sunkiai suvokiamą vaizdą: Recordsas laikė pritraukęs vairaratį iki galo link savęs ir kairėn, bet lėktuvas leidosi ir krypo dešinėn. Tai buvo beveik neįmanoma. Nors tuo metu įgula to dar nežinojo, jų lėktuvas patyrė tokį neįprastą gedimą, kad jis net nebuvo įtraukiamas į aviatorių mokyklos pamokas: lūžusio turbinos disko sukeltas uodegos variklio sprogimas prakiurdė hidraulinės sistemos vamzdelius, kuriais buvo kraipomos visos lėktuvo valdymo dalys, tokios kaip uodegos vairas ir sparnų skersvairiai, ir dėl
to lėktuvo nebebuvo įmanoma suvaldyti.
„Netekome absoliučiai visų lėktuvo kontrolės įrankių, – paaiškino Haynesas. – Vėliau buvo nustatyta, kad tokio gedimo tikimybė yra dešimt minus devintuoju laipsniu – viena iš milijardo. Taip tiesiog neturi nutikti.“ Dėl to Haynesas su savo įgula pateko į nesuvokiamai siaubingą bėdą. Per visą aviacijos istoriją nebuvo nustatyta procedūra, kaip susidoroti su juos užklupusia problema. Vienuolikos kilometrų aukštyje įgula turėjo kuo skubiau sugalvoti, kaip saugiai nutupdyti nevaldomą lėktuvą su beveik trimis šimtais žmonių, neturėdama jokio supratimo, kaip juos išgelbėti.
Nuo pat jų sunkumų pradžios akimirkos 232 reiso įgula ėmė darbuotis nepriekaištingai ramiai. „Mes reagavome nemąstydami apie padėties rimtumą ar gresiančias pasekmes, – sakė Haynesas. – Tiesiog turi susidoroti su problema. Laikyk lėktuvą tiesiai, skrisk, kol nepasieksi žemės – toks buvo mąstymo procesas.“
Kadangi sprogimas pažeidė uodegą, lėktuvas nenumaldomai veržėsi dešinėn ir būtų apsivertęs, todėl pirmoji jų užduotis buvo vėl jį ištiesinti. Įgula netrukus pastebėjo, kad vis dar gali valdyti ant abiejų sparnų likusių variklių galią (tai buvo bene vienintelis dalykas, kurį jie vis dar galėjo valdyti), tad Haynesas išsyk prigesinęs kairįjį variklį ir padidinęs dešiniojo variklio galią ištiesino lėktuvą.
Haynesas nedelsdamas paprašė pasiūlymų, kokių veiksmų imtis toliau. „Nenuleidome rankų, nes dirbome išvien, – pasakojo jis. – Jei kam nors šaudavo mintis, mes ją išbandydavom. Yra kapitonų, kurie tiesiog neklauso patarimų, bet jei taip būtų buvę mūsų atveju, manau, lėktuvas būtų sudužęs, nes jo kapitonas nė velnio nesuprato, kas dedasi.“
Haynesas, jo pagalbiniai pilotai ir salone keliavęs skrydžių instruktorius (savo noru atėjęs į kabiną ir pasiūlęs pagalbą), taikydami bandymų ir klaidų metodą, atrado būdą, kaip valdyti lėktuvą naudojantis tik variklių galios svirtimis.
Šį būdą Haynesas prilygino nuo stataus kalno riedančio automobilio vairavimui darinėjant jo dureles. Haynesas paaiškino: „Svarbiausia buvo judinti svirtis reaguojant į lėktuvo judesius. Panorėjus sukti kairėn, tiesiog reikėjo padidinti dešiniojo variklio galią. Jei imdavo leistis variklio nosis, reikėjo pastumti abi svirtis į priekį, kad ji imtų kilti.“
Taip svirduliuodamas 232 reiso lėktuvas įveikė vingrų kelią iki Su Sičio oro uosto. Nuostabiausia, kad, likus kelioms sekundėms iki neabejotinai sunkaus nusileidimo, Haynesas netgi sugebėjo pašmaikštauti. Kai Su Sičio oro uosto skrydžių vadovas pranešė Haynesui, kad 232 reiso lėktuvui „galima leistis ant bet kurio tako“, Heynesas sukikeno ir atsakė: „Nejaugi būtina leistis ant tako?“
Hayneso žodžiai buvo pranašiški – įgulos ramybė negalėjo pakeisti likimo valios. Lėktuvui DC-10 tūpiant ant nusileidimo tako, jo nosis staiga nusviro žemyn ir įgula to jau nebegalėjo pakeisti. Pirmasis asfaltą palietė dešinysis lėktuvo sparnas, pasipylė kuras, pažiro kibirkštys. Jis braukė per taką tarsi degtukas per švitrinį popierių. Kai reaktyvinio lėktuvo nosis rėžėsi į žemę, iš
jo pliūptelėjo liepsna.
Kabina su trenksmu nulūžo nuo fiuzeliažo ir sukdamasi nuskriejo į gretimą kukurūzų lauką, o Haynesas, susitrenkęs galvą, neteko sąmonės. Smūgio būta tokio stipraus, kad keleiviai negalėjo nulaikyti nevaldomai besiplaikstančių rankų ir kojų. Tačiau dauguma skridusiųjų 232-uoju reisu išgyveno: iš 296 keleivių ir įgulos narių gyvi liko 185.
Haynesas ir jo įgula, spaudžiami žūtbūtinės įtampos, sugebėjo išmąstyti, kaip išspręsti dilemą, nors dauguma pilotų tokią padėtį būtų laikę beviltiška. Tiesą sakant, nė vienam DC-10 lėktuvo pilotui, po to ne kartą bandžiusiam pakartoti šį žygdarbį skrydžio imitatoriumi, kai nerizikuojama niekieno gyvybe ir yra marios laiko sugalvoti strategiją, nepavyko to padaryti. Hayneso įgula didžiulės baimės akivaizdoje atrado vieną iš milijono problemos, kurios tikimybė viena iš milijardo, sprendimų.
Tai dvi mąstymo spaudžiant įtampai priešingybės: Alo Hayneso būdas ir „degančio šalmo“ būdas. Pirmasis yra atviras ir lankstus, o antrasis – siauras ir sustabarėjęs. Pirmuoju atveju stebima, kas vyksta supančiame pasaulyje, antruoju – susitelkiama tik į didžiausios skubos reikalaujantį pavojų. Pirmasis būdas yra realistiškas, kitas – pašėlęs ir neapgalvotas, o svarbiausia – pirmasis yra veiksmingas, o antrasis – ne. Abiejų lėktuvų įgulos susidūrė su baime – kaipgi kitaip? Tačiau svarbiausia buvo tai, kuria linkme ją nukreipė jų kapitonai.
190-195 p.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
