Sandberg pateikia praktiškų patarimų apie derybas, mentorius ir apie tai, kaip susikurti pasitenkinimą teikiančią karjerą, skatina moteris užsibrėžti ribas ir pamiršti mitą, kad „galima turėti viską“. Ji aprašo konkrečius veiksmus, kurių gali imtis moterys, kad atrastų pusiausvyrą tarp savo profesinių siekių bei asmeninio pasitenkinimo, ir įrodo, kad vyrams gali būti labai naudinga palaikyti moteris darbe ir šeimoje.
2010 m. knygos autorė pasakė uždegančią „TEDTalk“ kalbą, kurioje paaiškino, kaip moterys nejučiomis susilaiko nuo karjeros. Šio garsiai nuskambėjusio pasisakymo įrašas buvo peržiūrėtas daugiau nei tris milijonus kartų.
Sheryl Sandberg yra „Facebook“ vykdomoji direktorė. Prieš tai ji buvo „Google“ kompanijos pasaulinių internetinių pardavimų ir operacijų viceprezidentė ir JAV iždo departamento personalo vadovė. Dar Sheryl dirbo „McKinsey & Company“ konsultante ir Pasaulio banko tyrimų asistente. Sheryl yra „Facebook“, „Walt Disney“, „Women for Women International“, V-Day ir ONE kompanijų valdybų narė ir „Lean In“ valdybos pirmininkė. Žurnalas Fortune ją išrinko viena iš 50 galingiausių verslo pasaulio moterų, o žurnalo Times rinkimuose ji pateko į 100 įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Sheryl gyvena Kalifornijoje su savo vyru Dave’u Goldbergu ir dviem vaikais.
******
Visada maniau, kad mano veikloje lyties dimensija nieko nelėmė, niekas manęs nediskriminavo, nebent sulaukdavau menkaverčių pastabų, bet jas tiesiog stengiausi ignoruoti. Man atrodė, kad nieko nebijojau ir viską sprendžiau pati.
Sh. Sandberg knyga privertė pakeisti požiūrį: joje radau daug sau pačiai būdingų savybių ir stereotipų ar iki detalių pažįstamų situacijų. Tad rekomenduoju knygą moterims – ji nepavers jūsų šalies prezidente ar tarptautinės kompanijos generaline direktore, bet leis kritiškai pažvelgti į savo kompleksus ir galbūt išlaisvins slopinamą iniciatyvą. Rekomenduoju ją ir vyrams – galbūt taps aiškiau, „ko joms dar trūksta“.
Ingrida Šimonytė, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja
Man regis, kiekviena moteris yra patyrusi tai, apie ką kalba šaunioji knygos autorė. Kartais net nesusimąstome, kad su mumis elgiamasi nenormaliai, ir prie to prisitaikome. Net ir aukšto statuso moterys būna tarsi nejučia nuvertintos, nes yra būtent moterys. Ta diskriminacija – dažnai labai subtili, ne visada lengvai užčiuopiama, pakibusi paraštėse. Neįkyriai ir lengvu stiliumi išdėstytas Sh. Sandberg požiūris į lygybę yra juo labiau padrąsinantis, nes grįstas jos pačios ir jos šeimos gyvenimo pavyzdžiais.
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, DELFI vyriausioji redaktorė nuo 2000 m.
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad moterys rečiau nei vyrai pertraukinėja pokalbio dalyvius, yra įžvalgesnės; pirmauja kalbos sklandumo testuose, daugiau šypsosi, dažniau žiūri kitiems į akis, mieliau sako komplimentus, dažniau juokiasi ir linkusios dalintis galia... Ši knyga apie tai, kad pačios turime patikėti, kokios esame svarbios savo šeimai, darbovietei, šaliai ir pasauliui.
Agnė Zuokienė, Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja
Šią knygą perskaičiau vienu prisėdimu: dėl to, kad itin daug kas buvo artima, suprantama, patirta ir naudinga. Kiekvienai, kuri svarsto apie karjerą, kiekvienai, kuri su nerimu ar kaltės jausmu palieka mažylį namie ar darželyje, kiekvienai, kuri jaučiasi taip, tarsi turi pasitraukti iš kelio ar nutylėti, ši knyga suteiks pojūtį, kad nesate viena.
Ir dar. Perskaičiusi šią knygą kaip niekada gerai supratau, kad turime drąsiai kalbėti apie lyties stereotipus Lietuvoje. Kodėl? Todėl, kad dažnai yra pasakoma, jog Lietuvoje stiklinių lubų nėra. Bėda štai kur: pačios užsidėjusios tas lubas, jų nebematome. Kai nematome mes, nemato ir aplinka. Tik apie jas kalbėdami ir analizuodami galėsime inicijuoti kaitą.
Dr. Austėja Landsbergienė, darželių tinklo „Vaikystės sodas“ įkūrėja
Perskaičius knygą Būkime prieky labiausiai man įstrigo autorės pastangos savo pavyzdžiu parodyti, kaip svarbu mums, moterims verslininkėms, daugiau pasitikėti savimi, nugalėti vidinius barjerus ir išdrįsti rizikuoti. Visa širdimi pritariu Sh. Sandberg minčiai, kad „galime iš naujo sukelti revoliuciją, jeigu pradėsime ją savyje“. Linkiu, jog ši knyga paskatintų Lietuvos moteris nebijoti pradėti savo verslo ir siekti karjeros aukštumų.
Dr. Dalia Foigt-Norvaišienė, advokatė, Lietuvos verslo moterų tinklo pirmininkė
************
„Facebook“ vykdomoji direktorė: „Moterys vengia karjeros“
Dar 2006 m. „The Economist“ konstatavo, kad pasaulio ekonomika vis sparčiau pereina į moterų rankas: nuo 1970 m. atliekami skaičiavimai rodo, kad kiekvienos papildomos moters įdarbinimas prisidėjo prie JAV bendrojo vidaus produkto (BVP) labiau nei kiekvieno papildomo vyro, o išaugęs moterų vaidmuo ekonomikoje prie bendro ekonomikos augimo visame pasaulyje prisidėjo labiau nei Kinijos ekonominė galia. Tiesa, Kinijos ekonominė galia sustiprėjo taip pat ne be moterų: pagrindiniuose eksporto sektoriuose, pavyzdžiui, tekstilės, 70–80 proc. darbuotojų yra moterys.
Šias tendencijas nesudėtinga paaiškinti: gamybos ekonomiką keičiant paslaugų ekonomikai atsirado vis daugiau „moteriškų“ darbų, taigi moterų darbas visame pasaulyje ėmė sparčiai kilti, o išsivysčiusiose šalyse vyrų darbo kreivė ėmė leistis žemyn. Pavyzdžiui, JAV 1920–2005 m. vyrų dalis bendrame darbuotojų skaičiuje krito nuo 80 proc. iki 55 proc., o moterų tuo pat laikotarpiu kilo nuo 20 proc. iki 45 procentų.
Iš paslaugų ekonomikos į žinių amžių
Esminiu šiandienos augimo varikliu tampa nebe paslaugos, o žinios. 2010 m. „Ernst and Young“ paskelbtoje ataskaitoje konstatuojama, kad beveik trečdalis įmonių visame pasaulyje susiduria su sunkumais ieškant aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Lietuvoje ši problema ilgai nebuvo aktuali, net, priešingai, kalbėta apie diplomų infliaciją, tačiau, „CVO Consulting“ duomenimis, situacija gerokai pasikeitė – dėl recesijos blogėjo sąlygos ir aukštos kvalifikacijos darbuotojams, didelė dalis jų emigravo, tad ekonomikai atsigaunant įmonės susiduria su vis didesniu jų trūkumu, ypač technologijų sektoriuje.
Siekiant užpildyti šią spragą vis dažniau atsigręžiama į moteris: dar 1992–1994 m. tiek EBPO, tiek Europos valstybėse aukštąjį išsilavinimą turinčių moterų skaičius pralenkė vyrų skaičių ir skirtumas tarp išsilavinusių vyrų ir moterų tik didėja. Lietuvoje bakalauro programų absolvenčių taip pat daugiau nei absolventų, o magistro programose moterys vyrus lenkia dar didesniu skirtumu. Moterys tampa vis aktyvesnės ne tik tradiciškai moteriškesniais laikomų humanitarinių mokslų srityje, bet ir medicinoje, biotechnologijose, fizikoje.
Žinių ekonomikos amžiuje moterys verslui tampa reikalingos ir dėl savo psichologinių savybių: 2007 m. „McKinsey“ paprašė 1 000 vadovų visame pasaulyje reitinguoti 14 galimų verslo iššūkių ir nurodyti įmanomus sprendimo būdus.
Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad vadovų nurodytas sprendimo technikas, pavyzdžiui, motyvacijos skatinimą ar dalyvaujamąjį sprendimų priėmimą psichologiškai labiau linkusios taikyti moterys. Beje, sprendimus investuoti ar plėstis jos taip pat priima atsargiau, taigi statistiškai moterų vadovaujami verslai bankrutuoja rečiau, o bent tris moteris valdyboje turinčios įmonės dirba sėkmingiau.
Tačiau, nepaisant analitikų teiginių ir paskelbtų tyrimų, aukštas pareigas užimančių moterų visame pasaulyje stebėtinai mažai: moterys vadovauja vos 4,2 proc. „Fortune 500“ įmonių. Laikraščio „Verslo žinios“ duomenimis, tarp didžiausių Lietuvos įmonių moterų vadovių dalis per pastaruosius metus išaugo 0,4 proc. ir šiuo metu siekia vos 9,2 procento. Iš daugiau nei 1 500 Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų tinklui priklausančių įmonių tik 16 proc. vadovauja moterys. Kodėl?
Ekonomikos variklis stringa dėl… kompleksų?
„Facebook“ vykdomoji direktorė Sheryl Sandberg, kurios knygą „Būkime prieky“ („Lean In“) „Baltų lankų“ leidykla ketina pristatyti per Vilniaus knygų mugę, viena iš pagrindinių priežasčių, kliudančių moterims siekti karjeros, įvardija ambicijų ir pasitikėjimo savimi stoką. Knygos puslapiuose dviejų vaikų mama, kurios pajamos 2012 m. siekė 605 tūkst. JAV dolerių, neskaičiuojant jos turimų „Facebook“ akcijų vertės, dalijasi savo prisiminimais, kaip dar studijuojant Harvarde Sheryl, jos kambario draugė ir jaunesnis brolis lankė tą patį pasirenkamąjį kursą.
Tiek ji, tiek jos draugė, nors lankė paskaitas, perskaitė visą reikalaujamą literatūrą ir daug mokėsi, po egzamino abejojo, ar pavyks gauti gerą pažymį. Kita vertus, Sheryl brolis, nelankęs paskaitų, neskaitęs privalomos literatūros ir mažai mokęsis, net neabejojo gausiantis aukščiausią įvertinimą. Tiesą sakant, visi trys gavo aukščiausią įvertinimą, o pati Sh. Sandberg Harvardą baigė su geriausio ekonomikos studento apdovanojimu, tačiau tai verčia atkreipti dėmesį į tai, kad moterys nesijaučia vertos gero įvertinimo.
Šią nuostatą patvirtina tyrimai: moterys linkusios pretenduoti į darbą tik tuo atveju, jei visiškai atitinka reikalavimus. Priešingai nei vyrai, jos to nedaro, jei atitinka 60 proc. reikalavimų. Didžiojoje Britanijoje atlikti tyrimai rodo, kad absolventės moterys greičiau susiranda pirmąjį darbą nei vyrai, tačiau tik todėl, kad yra labiau linkusios priimti žemesnės kvalifikacijos reikalaujančius darbo pasiūlymus. Moterys taip pat mažiau linkusios derėtis dėl atlyginimo, taigi visoje ES valandinis moterų atlygis už tą patį darbą yra vidutiniškai 16 proc. mažesnis nei vyrų, o Lietuvoje atlyginimų skirtumas šiuo metu siekia apie 12 procentų.
Tačiau moterų ambicijos kinta – PEW tyrimų centro duomenimis, net 61 proc. šiandien į darbo rinką žengiančių 18–32 metų moterų ateityje norėtų tapti vadovėmis. Toje pačioje amžiaus kategorijoje fiksuojama ir tai, kad moterys tampa orientuotos į karjerą labiau nei kada nors anksčiau. Lietuvoje 1997–2001 m. moterų sukurtų naujų verslų dalis nuo 28 proc. išaugo iki 40 proc., taigi, nors trumpuoju laikotarpiu tendencijos nėra akivaizdžios, ilguoju laikotarpiu pozityvūs pokyčiai ryškūs.
Tačiau joms dar teks įveikti visuomenės požiūrį. Nuo 2010 m. JAV maždaug 40 proc. motinų yra ir pagrindinės šeimos finansų pelnytojos. Tačiau visuomenė šias dėl šeimos gerovės dirbančias moteris vertina neigiamai: daugiau nei pusė apklaustųjų mano, kad jos verčiau turėtų auginti vaikus.
Tyrimai taip pat rodo, kad, vertinant visiškai identiškas vyro ir moters sėkmės istorijas karjeros srityje, moteriai dažniau priskiriamos ambicingos intrigantės ar vidinių problemų kamuojamos ledo karalienės savybės, nors analogišką karjerą padaręs vyras vertinamas kaip puikus vadovas, kuriam apklaustieji labiau linkę dirbti.
Paradoksalu, tačiau vyro uždarbis tiesiogiai koreliuoja ir su jo sėkme asmeniniame gyvenime, tačiau kuo daugiau uždirba baltaodė moteris, tuo statistiškai didesnė tikimybė, kad jos asmeninį gyvenimą ženklins vienatvė. Nei Sh. Sandberg, nei kitos lyderės moterys nepateikia patarimo, kaip įveikti stereotipus, tačiau laikui bėgant jie kinta savaime, o stiklines lubas įveikusioms moterims apkalbos rūpi mažiau nei jų karjeros siekiančioms kolegėms.
Amžiaus iššūkis – šeimos ir karjeros derinimas
Tačiau ta pati 18–32 metų moterų karta, kuri siekti karjeros pasiryžusi daug atkakliau nei jų mamos ir močiutės, taip pat daug labiau akcentuoja poreikį derinti pareigas šeimoje ir darbe. Rinkos analizės ir tyrimų grupės „Rait“ 2006 m. Lietuvoje atliktos apklausos duomenimis, daugiausia – net 30 proc. – moterų namams tvarkyti skiria 5–8 valandas per savaitę, didžiausia dalis vyrų – 37 proc. – tvarkymuisi skiria iki 2 valandų. 17 proc. vyrų ir tik 0,9 proc. moterų teigė visai neskiriantys laiko tvarkymuisi namuose. Lygiai tos pačios tendencijos galioja ir maisto ruošimui, produktų pirkimui, sąskaitų apmokėjimui...
Beveik 16 proc. moterų teigė vaikų auklėjimui skiriančios 17 ir daugiau valandų per savaitę ir šioje kategorijoje taip pat lenkia vyrus. Jos daugiau laiko praleidžia ir rūpindamosi kitais šeimos nariais, pirkdamos šeimai reikalingus daiktus. Jei prie šių duomenų dar pridėsime nėštumo ir gimdymo atostogas bei kūdikio priežiūrą, greičiausiai teks konstatuoti, kad laiko viršvalandžiams, komandiruotėms ir karjerai tiesiog nėra.
Šiame kontekste nestebina 2013 m. visoje ES atliktos apklausos duomenys: įdarbinant moterį svarbiausia, kad ji neturėtų vaikų ir galėtų dirbti viršvalandžius, o iš vyro darbuotojo reikalaujama kompetencijų. Šeiminė padėtis vyrui darbuotojui svarbi tiek pat, kiek moteriai įgūdžiai ir kompetencijos – ir viena, ir kita atsiduria reikalavimų sąrašo pabaigoje.
Šiame kontekste nestebina tai, kad moterys yra labiau linkusios atsisakyti karjeros dėl savo pareigų šeimoje ar noro daugiau laiko praleisti su vaikais. Visame pasaulyje didžiulio atgarsio sulaukė žurnale „The Atlantic“ pasirodęs Anne Marie Slaugter straipsnis „Kodėl moterys negali turėti visko?“ Prinstono (JAV) universiteto užsienio politikos ekspertė ir buvusi JAV Valstybės departamento politikos planavimo direktorė paliko prestižinį darbą Valstybės departamente dėl noro daugiau laiko praleisti su paaugliu sūnumi.
„Mitas, kad moterys gali sėkmingai suderinti pareigas darbe ir šeimoje“, – teigia A. M. Slaugter ir vardija priežastis, dėl kurių sėkmingas karjeros ir šeimos derinimas moteriai yra veikiau išskirtinės sėkmės atvejis, o ne įprasta ir kiekvienai pasiekiama praktika.
„Jei pažiūrėtumėte į įtakingiausių pasaulio moterų biografijas, įsitikintumėte, kad daugelis jų neturi šeimos arba jau nuo pat pradžių yra supermoterys, pavyzdžiui, šeimą ir karjerą derinanti Sh. Sandberg“, – teigiama tūkstančių komentarų ir atgarsių žiniasklaidoje sulaukusiame straipsnyje, parašytame reaguojant į tuomet JAV pasirodžiusioje Sh. Sandberg knygoje išsakytas mintis.
Tačiau pati Sh. Sandberg pažymi, kad moterys atsisakyti karjeros dėl šeimos linkusios anksčiau, nei toks pasirinkimas būtinas – autorė, dviejų vaikų motina, knygos puslapiuose dalinasi savo asmenine patirtimi, kaip nėštumas privertė ne tik pristabdyti karjerą, bet ir pradėti galvoti apie moterų padėtį įmonėse, kuriose dirbo.
„Nespauskite stabdžio. Spauskite greičio pedalą. Neatleiskite jo tol, kol neateis laikas apsispręsti“, – teigia Sh. Sandberg ir tvirtina, kad iki pat sprendimo kurti šeimą moteris gali ir turi siekti maksimaliai išnaudoti karjeros galimybes ir mažinti ambicijas tik tuomet, kai pati jaučia tam poreikį.
Visame pasaulyje suvokiama, kad didesnis moterų aktyvumas darbo rinkoje duotų apčiuopiamos finansinės naudos visai visuomenei: jeigu dirbančių moterų skaičius susilygintų su dirbančių vyrų skaičiumi, bendrasis vidaus produktas vidutiniškai ūgtelėtų 5 proc. JAV, 9 proc. – Japonijoje, o tokiose besivystančiose šalyse kaip Egiptas – net 34 procentais.
Tačiau moterų įsitraukimą stabdantys veiksniai lieka uždaro moterų ratelio diskusijomis, o ne realiais politiniais sprendimais, pavyzdžiui, mokyklų tvarkaraščių derinimu prie dirbančių tėvų, darželių daugėjimu ar lankstesne motinystės išmokų tvarka, leidžiančia moteriai anksčiau pradėti dirbti bent dalį darbo dienos. Tačiau diskusijos apie moterų problemas iš lygių galimybių centrų ir feminisčių ratelių persikelia į moterų verslo ir politikos lyderių lūpas, ir Sh. Sandberg „Būkime prieky“ yra vienas ryškiausių to pavyzdžių.
Turint omenyje, kad šiuo metu į darbo rinką žengiančios kartos vis mažiau paklūsta stereotipams, tačiau vis didesne problema laiko pasirinkimą, pasaulio ekonomikoms būtinas moterų įtraukimas į darbo rinką tampa praktinių sprendimų laukiančia problema.
