Kas tai yra?
Suvokti aplinką žmogui padeda penkios juslės: rega, uoslė, klausa, skonis ir lytėjimas. Tačiau ar tiek užtenka? Teigiama, kad egzistuoja ir subtilus pasaulis, kurio neįmanoma apčiuopti, užuosti ar paragauti. Nepaisant to, kiekvienam žmogui jis daro didžiulę įtaką. Bandant pažinti šį pasaulį būtina pažadinti... šeštąjį jausmą. Tai – proto galia, leidžianti suvokti tai, ko paprastai sąmonė nežino.
Dažniausiai šeštasis jausmas siejamas su nelaimės nuojauta. Tačiau jis reiškiasi ir kitomis formomis – gebėjimu užmegzti ryšį su dvasiomis, ateities įvykių žinojimu ar mokėjimu nuspėti, ką mąsto, jaučia ar tuoj pasakys kitas žmogus.
Mokslininkai šeštojo pojūčio egzistavimu neabejoja. Tiesa, apraiškas ir priežastis aiškina skirtingai. Sutariama dėl to, kad stipri nuojauta nesusijusi su mistika ir gali būti paaiškinta racionaliai. Aiškiausiai šeštasis pojūtis pastebimas artimų žmonių bendravime – poroje, tarp artimų draugų, šeimos narių ar bendradarbių.
Mokslininkai teigia, kad žmonės, būdami kartu, taip supanašėja, kad susiderina netgi smegenų veikla. Tai vyksta pamažu, nesąmoningai. Būtent šis procesas lemia mokėjimą nuspėti artimo žmogaus veiksmus, ketinamus ištarti žodžius ar kitokius poelgius. Įdomu tai, kad gali susiderinti netgi dviejų žmonių širdžių ritmas.
Moksliniai eksperimentai
Kornelio universiteto mokslininkas D. J. Bemas, siekdamas įrodyti šeštojo pojūčio egzistavimą, atliko kelis skirtingus tyrimus. Vieno bandymo metu jis naudojo paveikslėlių testą. Įprastai atliekant šį bandymą žmogui labai trumpam (taip trumpai, kad sąmonė nespėja nė užfiksuoti) parodomas tikslinis paveikslėlis. Vėliau pateikiami du piešinukai – naujas ir jau matytas.
Žmogus turi pasirinkti labiau patinkantį paveikslėlį. Dažniausiai pasirenkamas tikslinis. Tačiau D. J. Bemas tiriamiesiems nerodė tikslinio paveikslėlio, o iškart pateikė du piešinukus ir prašė išsirinkti vieną. Mintyse jis buvo numatęs tikslinį paveikslėlį, tačiau nieko neužsiminė tyrimo dalyviams. Keista, bet netgi 53 % tiriamųjų rinkdavosi būtent D. J. Bemo numatytą piešinėlį.
Vėliau mokslininkas tiriamiesiems kompiuterio ekrane parodė dvi užuolaidas. Už vienų slėpėsi erotinis paveikslėlis, ir dalyviams reikėjo atspėti, už kurių. Testą sėkmingai išlaikė taip pat 53 % tiriamųjų. Nors skirtumas tarp teisingai atspėjusiųjų ir nepataikiusių nėra didelis, tačiau visada perkopdavo 50 % ribą.
Harvardo universiteto mokslininkai šeštąjį pojūtį aiškina, kaip gebėjimą užuosti feromonus ir kitas chemines medžiagas. Teigiama, kad ankščiau žmogaus nosyje, ties pertvara, buvo labai jautri, nervų išraizgyta vieta, galinti fiksuoti ir padėti suprasti įvairius iš aplinkos gaunamus cheminius signalus.
Tačiau evoliucijos metu šis gebėjimas išnyko, o gyvūnai jį vis dar turi. Užuodę feromonus, jie pajunta instinktą poruotis, gintis ar pulti. Dėl to dažnai teigiama, kad gyvūnai gali nuspėti artėjančią nelaimę, perpranta žmogaus emocijas ar piktus kėslus. Visa tai jie paprasčiausiai užuodžia. Tirdami žiurkių ir žmonių genetiką, mokslininkai pastebėjo, kad ir vieni, ir kiti turi tam tikrą geną, leidžiantį užuosti ir suvokti subtilią informaciją. Tačiau žmonių genas –pakitęs ir nebefunkcionuoja. Taigi šeštasis pojūtis egzistuoja, tačiau jį turi tik gyvūnai.
Kaip lavinti šeštąjį pojūtį?
Nepaisant paskutiniojo tyrimo rezultatų, daugelis tiki, kad šeštąjį pojūtį turi kiekvienas, tik skirtingai išlavintą. Treniruoti jį nėra sunku. Tai galima daryti netgi keliais būdais.
Meditacija. Ji moko susikaupti ir įsiklausyti į vidinį balsą. Be to, meditacija padeda atsiriboti nuo nereikalingų minčių, susikoncentruoti į tai, kas svarbu čia ir dabar. Norint išlavinti intuiciją, patariama kasdien medituoti bent po 15 min.
Žaidimas „Žalia–raudona“. Šis žaidimas lavina vaizduotę ir padeda išlaisvinti pasąmonėję glūdinčią informaciją. Pirmiausia reikia įsivaizduoti šviesoforą. Žalia jo šviesa reiškia teigiamą atsakymą, raudona – neigiamą. Tada mintyse užduoti klausimą, kurio atsakymas būtų „taip“ arba „ne“.
Klausimas turėtų būti paprastas, o atsakymas – aiškiai žinomas. Pavyzdžiui, „Ar mano vardas Aldona?“, „Ar aš esu vyras?“, „Ar aš dirbu banke?“ ir pan. Uždavus klausimą, mintyse „įžiebti“ atitinkamą šviesoforo signalą: žalia – „taip“, raudona – „ne“. Pamažu klausimus reikia sunkinti, o galiausiai užduoti tokius, kurių atsakymai nežinomi. Po kurio laiko pasąmonė pateikia atsakymus netgi į sunkiausius klausimus.
Pasimatymas su savimi. Kalendoriuje reikia išsirinkti datą – intuityviai, ilgai nemąstant, ir paskirti pasimatymo su savimi laiką. Svarbiausia, kad nereikėtų niekur skubėti ir būtų galima praleisti bent 2 val. Atėjus numatytai dienai ir laikui, išeiti iš namų ir keliauti ten, kur veda vidinis balsas.
Nevalia racionaliai galvoti, kur reikėtų atsidurti. Todėl pirmąsias mintis geriau atmesti – jas įprastai siūlo sąmonės balsas. Pirmus kartus pasiektas kelionės tikslas atrodys bereikšmis. Tik po kurio laiko paaiškėja, kad keliaujant nežinia kur, atsiduriama tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Galbūt sutinkamas seniai matytas draugas, pataikoma į puikų išpardavimą ar netgi pavyksta išgelbėti pasiklydusį vaiką.
Sapnų panaudojimas. Prieš einant miegoti, šalia lovos reikia pasidėti popieriaus lapą ir tušinuką. Tada mintyse užduoti neraminantį klausimą ir paprašyti, kad sapnas pateiktų jo atsakymą. Apie tai galvoti iki pat užmiegant. Ryte, vos pabudus, ant lapelio brūkštelėti pirmas į galvą šovusias mintis. Jos gali pasirodyti nereikšmingos. Tačiau kartojant pratimą ilgainiui pasąmonė pateikia tinkamiausius problemų sprendimo būdus.
Spėliojimas. Netgi kasdienę veiklą galima paversti smagiu žaidimu, lavinančiu šeštąjį pojūtį. Pavyzdžiui, sučirškus telefonui ar pasigirdus durų skambučiui, spėti, kas skambina ar ateina į svečius. Prieš pažvelgiant į laikrodį, galima bandyti numatyti tikslų laiką – tinka įvairiausi spėliojimai. Svarbiausia tai daryti kuo dažniau. Taip išmokstama įsiklausyti į vidinį balsą.
Tikros istorijos...
Išvengė katastrofos
Ši istorija yra susijusi su tragiškais 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykiais JAV. Savaitę prieš teroristų išpuolį, Šiaurės Karolinoje gyvenanti amerikietė sapnavo keistą sapną – ji sukosi juodame verpete ir girdėjo vyro balsą, vis kartojantį skaičių 2830. Sapne ji girdėjo ir pavardę, kurios tiksliai negalėjo prisiminti. Ji skambėjo panašiai į Rukas ar Horukas.
Po savaitės, rugsėjo 11 d., moteris su šeima turėjo skristi atostogauti. Tačiau ji niekaip negalėjo pamiršti sapno, kurį kažkodėl siejo su būsimu skrydžiu. Moteris jautė kažką negero, todėl, nepaisydama vyro ir vaikų priekaištų, įkalbėjo juos atsisakyti suplanuotos išvykos.
Šeimos priekaištai liovėsi netrukus – dar tą pačią dieną visi išgirdo apie teroristų užgrobtus lėktuvus, įsirėžusius į Pasaulio prekybos centrą. Vienas jų buvo būtent tas, kuriuo turėjo skristi šeima. Moteris apstulbo dar labiau, kai sužinojo, jog į pietinį bokštą įsirėžusio lėktuvo piloto vardas buvo Maiklas Horoksas, o skaičius 2830 taip pat nebuvo atsitiktinis. Apie tiek žuvusiųjų pranešta po šios katastrofos.
Stiprus dvynių ryšys
Identišką dvynį turintis 38 m. Brentonas Gurnėjus vieną dieną pajuto stiprų galvos skausmą. Diena iš dienos jis nenyko, o tik intensyvėjo. Sunerimęs vyras nusprendė pasitikrinti sveikatą, tačiau tyrimai rodė, kad jis visiškai sveikas. Nemalonūs pojūčiai nesiliovė. Tada B. Gurnėjui kilo mintis, kad šie skausmai gali būti susiję su brolio sveikata. Juk dvyniai jaučia vienas kito nelaimes.
Nors iš pradžių brolis Kreigas spyriojosi, galiausiai pasidavė ir nuvyko pas gydytojus pasitikrinti. Tai įvyko pačiu laiku, nes jo galvoje medikai rado daugiau nei 4 cm skersmens auglį. Buvo nuspręsta nedelsiant operuoti. Operacija buvo sėkminga, o pasveikęs Kreigas džiaugėsi, kad paklausė brolio nuojautos.
Dvynių gyvenime būta ir daugiau sutapimų. Kai Kreigas išsinarino petį, Brentono nebuvo šalia. Tačiau jis apie tai sužinojo, tą pačią akimirką pajutęs skausmą savo petyje. Broliai taip glaudžiai susiję, kad netgi jų žmonos vienodais vardais. Pačių dvynių tai nestebina. Jie prisimena, kad nuo pat vaikystės vienas kitą jautė ir netgi žinojo, ką kitas mąsto ar ketina padaryti.
Keturkojo nuojauta
Ontarijuje gyvenanti Kolin Kilbi už savo gyvybę turėtų būti dėkinga dvimečiui augintiniui – Sibiro haskiui Nanukui. Įprastai šuo miegodavo tyliai ir ramiai. Tačiau vieną gegužės naktį, apie 3 val., jis ėmė garsiai loti, inkšti, tampyti savo guolį pirmyn ir atgal, laižyti šeimininkams veidus, rankas. Toks elgesys Nanukui buvo visiškai nebūdingas. Pabudę šeimininkai bandė augintinį raminti ir įtikinti grįžti miegoti.
Kalbindama šunį Kolin staiga pajuto, kad jai trūksta oro, ją išpylė prakaitas, ėmė svaigti galva, o širdį pervėrė siaubingas skausmas. Moterį ištiko širdies smūgis. Laimei, vyras spėjo iškviesti medikus. Kolin buvo atlikta skubi operacija, išgelbėjusi jai gyvybę. Jeigu Nanukas nebūtų prižadinęs šeimininkų, mirtis moterį būtų pasiglemžusi tyliai, jai miegant.
Parapsichologas Vladimiras Azanovas
Trumpai apibūdinti šeštąjį pojūtį sunku. Jis susijęs su pasąmone. Ypač gerą nuojautą turi gyvūnai. Jie jaučia artėjantį pavojų ir ima elgtis kitaip nei įprastai. Žmonės šeštąjį pojūtį beveik prarado, nes nutolo nuo gamtos. Gyvenant miške šį jausmą galima sustiprinti net iki 80 %, nes nuojauta yra savigynos priemonė.
Stipresniu šeštuoju pojūčiu gali pasigirti ne tik gyvūnai, bet ir vaikai iki 6–7 metų amžiaus. Stipresnę nuojautą turi ir žmonės, kurie dažniau rizikuoja savo gyvybe: lakūnai, jūreiviai, gelbėtojai... Tačiau kiekvienas žmogus gali lavinti šeštąjį jausmą. Itin tinka kvėpavimo pratimai, keičiantys smegenų vibracijas.
Svarbu visada įsiklausyti į savo vidinį balsą. Pasąmonė žmogaus niekada neapgaus. Jeigu ji liepia daryti vienaip ar kitaip, reikia paklusti. Tačiau įprastai žmogus į vidinį balsą žiūri skeptiškai ir galvoja – kam to reikia? Todėl vyksta kova. Vidinis balsas gali įspėti ne tik apie artėjantį pavojų, bet ir apie malonius įvykius.
Pavyzdžiui, žmogus gali jausti, kada jam pasiseks laimėti loterijoje arba ką reikia daryti, norint suvilioti patinkantį asmenį. Dažnai apsisprendimui tėra keletas sekundžių ar minučių ir neįsiklausius į pasąmonės šnabždesius, praleidžiama proga. Įmanoma nujausti ir tai, kas laukia kito žmogaus, tačiau, jeigu jis nėra genetiškai artimas, tai labai sunku. Dažniausiai tą gali tik specialistas.
Psichologė Genovaitė Petronienė
Akivaizdu, kad šeštasis pojūtis iš tiesų egzistuoja. Dauguma žmonių sako, kad yra jį patyrę. Nuojauta gali būti dvejopa. Vieną formuoja patirtis, tam tikrų dėsnių žinojimas, kita – lieka paslaptimi ir ją sunku paaiškinti. Pirmoji pasireiškia netgi psichologo darbe.
Būna, ateina žmogus, atmintyje iškart iškyla panašūs atvejai kaip ir jo, todėl tampa aišku, ką žmogus pasakys, kokios jo problemos ir kaip jam padėti. Dažnai supratimas kyla iš pasąmonės, dėl to racionaliai nesuvokiama, kodėl žinomas vienas ar kitas dalykas.
Pavyzdžiui, išėjus iš namų, žmogui galvoje kirba įkyri mintis, kad jis kažką pamiršo, tačiau nepavyksta prisiminti, ką. Bėgant dienai, jis pamato, kad iš tiesų trūksta mobiliojo telefono, skėčio, piniginės ar kito daikto.
Pasąmonė užfiksuoja visas tokias smulkmenas. Antroji nuojauta racionaliai nepaaiškinama, nes nėra jokios išankstinės informacijos, galinčios lemti tam tikrų dalykų žinojimą ar nujautimą. Būna, kad žmogus jaučia ne tik tai, kas nutiks jam, bet ir kitam. Tačiau nuojautos nereikėtų maišyti su nuotaika.
Taip dažnai nutinka užklupus neigiamoms emocijoms. Kai žmogus piktas ar liūdnas, jį kamuoja nerimas, įvairios baimės, kurios nebūtinai pasitvirtina. Blogai nusiteikęs žmogus neretai pats sau dieną gadina, įsikalbėdamas nelaimes.
Tokiu atveju reikėtų galvoti, kaip pakelti nuotaiką, o ne klausyti nepagrįstos nuojautos. Tačiau jeigu nerimas ar baimė aplanko be jokios priežasties, nuojautos klausyti verta. Dauguma žmonių sako, kad prieš nutinkant kokiai nors nelaimei, jie girdėjo vidinį balsą, perspėjantį neiti ar nedaryti, tačiau jo nepaisė. Ypač nuojauta nelinkę vadovautis vyrai, racionalūs žmonės.
Priimdami sprendimą jie negalvoja apie tai, kaip elgtis pataria vidinis balsas. Kartais užtenka sau tiesiog užduoti klausimą ir vidinis žinojimas ateina savaime. Daugeliu atvejų pasąmonėje glūdi daug naudingos informacijos, kuri racionaliam protui nėra prieinama.
Įdomu
Moterys turi stipresnę nuojautą nei vyrai, nes pastarieji linkę vadovautis logika ir nesąmoningai užgožia šeštąjį pojūtį.
Amerikiečių mokslininkas J. Stonetonas nustatė, kad nelaimingais lėktuvų skrydžiais skrenda apie 15 % mažiau keleivių. Manoma, kad tai galima paaiškinti nelaimės nuojauta.
Mokslininkai įsitikinę, kad šeštasis pojūtis, perspėjantis apie nelaimę, gali pasireikšti dvejopai. Jautrūs žmonės jį jaučia tiesiogiai, t. y. žino, kad nutiks kažkas negero.
Tiems, kurių šeštasis pojūtis nusilpęs, netiesioginius ženklus siunčia organizmas. Pvz., prieš nelaimingą kelionę gali kilti stiprus galvos skausmas, prasidėti viduriavimas, karščiavimas ir kitokie negalavimai. Taip kūnas tarsi mėgina sulaikyti žmogų nuo potencialios grėsmės.
Po 2004 m. Šri Lanką užklupusio cunamio nerasta nė vieno nugaišusio gyvūno. Manoma, kad jie iš anksto nujautė artėjantį pavojų ir pabėgo.
Ypač stiprią nuojautą turi identiški dvyniai. Jie jaučia vienas kitam gresiančias nelaimes, perpranta emocijas ir netgi gali pasakyti, ką tuo metu kitas dvynys mąsto ar jaučia.
