Jums nuolat skauda galvą, širdį, trūksta oro, „veržia“ skrandį. Net savaitgaliai nustojo teikti atgaivą, nes, artėjant darbo dienai, nemalonios emocijos ir kūno pojūčiai sustiprėja. Jums vis mažiau rūpi darbo kokybė, o ką kalbėti apie pačios darbovietės ateitį. Svarbu liko viena: atlikti būtinas pareigas taip, kad vadovui nebūtų prie ko labai prisikabinti. Galvoje nuolat sukasi mintis: kaip norėčiau pakeisti darbą! Jei iš šio aprašo atpažinote save, sveiki atvykę į pakirptų sparnų karalystę, kurią valdo... moberis!
Apie psichologinį smurtą darbe, vadinamą mobingu, kalbama retai. Pamėginkite kam nors užsiminti, kad jūsų blogos būsenos kaltininkas yra darbas. Greičiausiai sulauksite ko nors panašaus į „to negali būti, tau tik taip pasirodė“, „visose darbovietėse tas pats, visi viršininkai vienodi“ arba „pats kaltas“. Supratimo ir paramos retai sulauksite. Taip yra dėl dviejų priežasčių. Pirma, turime per mažai žinių apie psichologinį smurtą darbe ir jo padarinius.
Antra, psichologinė prievarta priskiriama asmeninių reikalų sferai. Vadovaujamasi principu „ne mano daržas, ne mano pupos“, kitaip tariant – tai tavo problemos, pats su jomis ir tvarkykis. Kaip yra iš tiesų? Ar mobingas yra paties žmogaus problema? Kokios priežastys jį skatina ir kaip jį atpažinti? Ir, galiausiai, ar galima išvengti šio užpuolimo.
Rezgamos intrigos
Mobingas – darbuotoją žlugdantis psichologinis spaudimas, ujimas. Tai – psichosocialinė ir darbo problema, vis dar sulaukianti per mažai dėmesio ir tyrimų. Mobingo terminas kilęs iš anglų kalbos žodžio mob, reiškiančio gaują, mafiją, prastuomenę arba puolimą. Tad mobingas yra apgalvotas, tikslingas, pasikartojantis ir sistemingas vadovo arba kolegos neetiškas elgesys darbovietėje, siekiant auka pasirinktą bendradarbį parodyti menkesnį, nereikšmingą, nekompetentingą.
Galutinis tokio ujimo tikslas – išstumti engiamą asmenį iš kolektyvo ar organizacijos. Iš pradžių žmogus pastebi esąs išjuokiamas, nuvertinamas, gali atkreipti dėmesį, kad viešai menkinami arba ignoruojami jo darbo rezultatai, idėjos ir pasiūlymai. Kartu moberis stengiasi auką eliminuoti iš bendrų ir perspektyvesnių veiklų, įtikinti bendradarbius, kad šis asmuo per mažai patyręs, nesumanus arba nesugyvenamas – skiriasi nuo kitų kolektyvo narių. Tam pasitelkiamas šmeižtas, apkalbos, iš piršto laužti faktai.
Problemą spręsti nepaprastai sunku, nes situaciją komplikuoja tai, kad smurtautojas savo veiksmus viešai dangsto tariamu mandagumu, net draugiškumu, įsižeidžia, jei kas ima daugiau domėtis aukos nusiskundimais. Klausinėjamas puolėjas ima gintis, įžūliai vadindamas aukos liudijimą melu ir pats prisiimdamas nukentėjusiojo vaidmenį...
Moberio viešai demonstruojamas „šventumas“ nėra vienintelis jo ginklas. Melu, pusiau nutylėta tiesa ir manipuliaciniais veiksmais jis telkia palaikymo grupę. Kartais suburta grupė išties įtiki, kad ujamas bendradarbis nusipelnė nepagarbos, pajuokos ir pan. Tada smurto, nukreipto į konkretų žmogų, mastas išauga, pasipriešinti tampa beveik neįmanoma, ir mobingo padariniai darosi neprognozuojami. Tačiau dažniausiai bendradarbiai palaiko puolėją iš baimės ir nenoro turėti panašių sunkumų kaip kolega. Ypač jei smurtautojas ir tiesioginis vadovas yra tas pats asmuo. Regis, verčiau užsimerkti ir stengtis nesivelti į „jų“ ginčus.
Mobingo išpuoliai gali pasireikšti tiesiogiai, pavyzdžiui, kreiva šypsena, atlaidumo kvailesniam prisodrintais atodūsiais, akių vartymu, įžeidžiančiomis replikomis, nuvertinančiais komentarais, kalbančiojo pertraukinėjimu. Arba pasyviu agresyvumu: nemėgstamo kolegos „nematymu“, „užmiršimu“, ko šis buvo prašęs, pavėluotai, iškraipytai arba netiksliai perduodama, o pasitaikius tinkamai progai – ir visai nuslepiama informacija.
Jei smurtauja vadovas, neįtikęs pavaldinys gali būti apkrautas papildomais arba beprasmiais darbais. Juos atlikus, toks vadovas dažnai leptelėti, kad darbai buvo nereikšmingi, itin paprasti, kad jis nesitikėjo, jog darbuotojas sugaiš šitiek laiko ir t. t. Kadangi vadovas turi galią riboti darbuotojo galimybę išsakyti savo nuomonę, viešai ištarti jo žodžiai gali pasirodyti teisingi. Taip formuojama neigiama nuomonė apie engiamo darbuotojo kompetenciją arba charakterį.
Aukštesnio lygmens vadovai, turintys daugybę kasdienių organizacinių rūpesčių, į situaciją paprastai nesigilina, o kartais net sąmoningai ignoruoja šią iškreiptų santykių problemą. Jie linkę tikėti tuo, kas jiems kalbama, bet nesiklausyti, ką sako konfliktuojančios pusės, kokie faktai susiję su žodžiais. Tad puolėjas, ypač jei jis užima vadovaujamas pareigas, gali jaustis gana saugus ir laisvas nešvariais būdais atsikratyti tų, kurie jam asmeniškai trukdo arba yra nepatogūs.
Puolėjo portretas
Itin svarbu suprasti du dalykus. Pirma, nėra jokių logiškų priežasčių niekinti auka pasirinktą bendradarbį. Ujamas asmuo nė nenutuokia, o pats smurtautojas dažniausiai negali argumentuotai paaiškinti, dėl ko atsirado santykių įtampa. Antra, tapti puolėju netyčia neįmanoma, nes smurtas prieš konkretų žmogų ar žmones taikomas apgalvotai ir tikslingai.
Iš tiesų moberis – nelaimingas asmuo, savo vidinę vertę matuojantis įtaka, turtu, pareigomis ir kitais galią parodančiais dalykais. Kadangi pats jaučiasi nesaugus ir be galo bijo būti atstumtas, nuslopintą neapykantą tariamą grėsmę keliantiems bendradarbiams dangsto sumeluotu mandagumu. Imdamasis niekšingų manipuliacijų, puolėjas siekia arba sunaikinti „grėsmės“ šaltinį, arba pademonstruoti savo vertę, pabrėždamas kitų trūkumus. Todėl jo auka gali būti bet kuris kolektyvo narys.
Moberio varomosios jėgos yra pavydas, garbėtroška ir puikybė. Pavydas neleidžia objektyviai matyti kito asmens ir gimdo norą jį pašalinti. Pavydą lydi širdperša, kylanti įsivaizduojant kito žmogaus laimę.
Pavyduolį kamuoja troškimas turėti kitų turtus, bruožus, talentus. Jis svajoja, kad niekas neturėtų to, ko jam pačiam taip trūksta. Pavydą moberis stengiasi nuslėpti, nes išpažinti šį jausmą reikštų deklaruoti savo žemesnę padėtį. O tai trokštančiajam galios – neištveriama. Puolėjas lengviau pasijunta sukėlęs nemalonumų tam, kuriam pavydi: įplieskęs ginčą, pašiepęs. O būdamas vadovu – sukeldamas bergždžią konkurenciją, skleisdamas apkalbas ir kitaip kenkdamas pasirinktai aukai arba aukoms.
Garbės troškimas taip pat kyla iš nevisavertiškumo ir vidinio nerimo, kad aplinkiniai palaikys jį nieku. Geisdamas įvertinimo ženklų, puolėjas siekia patikti bet kuria kaina, savo superego slėpdamas maloniais žodžiais, pagyromis, sukalbamumo regimybe ir net dosnumu! Moberis nuolat vaikšto su kauke. Akimirka, kai tuščiagarbis užklumpamas be kaukės, sužinojusiajam paslaptį yra lemtinga. Jo puolėjas nekenčia arba bijo dar labiau nei tų, kurie nepripažįsta arba nemato tuščiagarbio nuopelnų. Taip atsiranda būrys kolegų, kurie tampa priešais, asmenimis, vertais bausmės.
Iš garbėtroškos kyla puikybė. Šiuolaikinėje Vakarų kultūroje, aukštinančioje galią ir dominavimą, vyrauja „aš“ kultas. Aplinkiniai suprantami kaip varžovai. O stiprūs varžovai – kaip priešai.
Tad moberis – tai žmogus, suabsoliutinęs galios žaidimų svarbą. Neturėtų stebinti, kad asmuo, kurio vienintelis tikslas yra jis pats, galiausiai tampa laisvės atėmėju. Ir jokie pokalbiai ar sutartys su juo nieko pakeisti negali, nes puolėjui aplinkiniai yra arba įrankiai, arba priešai. Arba tuščia vieta.
Po karo...
Tiek psichologinį smurtą patiriančiam darbuotojui, tiek organizacijai mobingas turi sunkių padarinių. Susidūrę su psichologiniu persekiojimu, darbuotojai išgyvena didelį fizinių, emocinių ir psichologinių reakcijų spektrą: nuo gausesnio prakaitavimo ir greitesnio širdies plakimo iki alpimo, nemigos ar virškinamojo trakto opų, nuo padidėjusio dirglumo, savęs kaltinimo ir izoliacijos iki konfliktų, panaudojant jėgą, depresijos ar net savižudybės.
Ujamas asmuo ilgainiui praranda motyvaciją dirbti ir apskritai darbingumą. Dėl mobingo organizacijos praranda darbuotojus: didėja jų kaita, mažėja produktyvumas. Svarbiausia, kad psichologinio smurto padariniai nėra lokalūs. Stebintieji katės ir pelės žaidimą taip pat ima mažiau pasitikėti organizacija, tampa nelinkę bendradarbiauti, imtis iniciatyvų.
Svarstant, ar imtis veiksmų ištrūkti iš priekabių, vertėtų žinoti, kad nekovojant su skaudinančiu asmeniu ar jų grupe, mobingo patyrimo padariniai persekioja ir kitose darbovietėse ar net asmeniniame gyvenime, nes psichologinis smurtas sutrypia savivertę, pakerpa sparnus, o kartais net susargdina.
Jei kyla abejonių, ar verta įsikišti, pamačius, kad kolega patiria psichologinį smurtą, reikėtų prisiminti, kad mobingas paliečia kur kas daugiau žmonių, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Patyčių ir engimo patirtis kolektyve sėja baimę, įtarumą ir nepasitikėjimą. Galbūt būtent jūs, garsiai pranešęs moberiui, kad jis vienas liko juoda varna tarp baltų, sumažinsite smurtautojo drąsą.
Psichologinis smurtas darbe paverčia pavaldinius baikščiais prisitaikėliais. Argi galima tikėtis, kad organizacija klestės, neturėdama atsidavusių darbuotojų?
Nukaukite puolėją!
Kaip kovoti su mobingu? Pirmiausia reikėtų įvertinti, ar neetiško elgesio protrūkiai yra psichologinis smurtas, ir atmesti prielaidą, kad tai – priekabiautojo stuobriškumas, nesugebėjimas tinkamai bendrauti. Mobingu neetišką elgesį reikėtų laikyti tada, kai šis pasikartoja, trunka ne trumpiau nei keletą mėnesių ir yra nukreiptas į konkretų asmenį arba keletą asmenų. Svarbiausias mobingo požymis – skirtingas elgesys su „prasikaltusiais“ ir „neprasikaltusiais“, o ypač – „naudingais“ bendradarbiais ir viršininkais.
Vadovaujantis mandagaus elgesio taisyklėmis, atrodytų, kad norint nutraukti psichologinį smurtą užtektų atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti su puolėju. Tačiau tokia diskusija neduos pozityvių rezultatų. Mobingas nėra dviejų asmenų konfliktas ir čia netinka atsukto antrojo skruosto taktika. Piktavališkai nusiteikęs kolega žino, ką daro ir ko siekia. Tad atviras pokalbis greičiau sudarys galimybę tiksliau kirsti į skaudžiausias vietas, nei padės sustabdyti priekabiavimą. Po tokio pokalbio nenustebkite vėliau išgirdę, kad grasinote ir darėte spaudimą būtent jūs!
Taip pat ne kokia išeitis mėginti kolegoms ir vadovams atverti akis. Gindamasis ir nuolat kalbėdamas apie priekabes, darbuotojas pats save kompromituoja – nors ir nenorėdamas, sudaro nepatenkinto, kaltinančio, konfliktiško asmens įspūdį.
Veiksmingiausia būtų kreiptis į savo arba aukštesnės grandies vadovą ir paprašyti padėti išspręsti problemą. Tam, kad jūsų nusiskundimas būtų pagrįstas, patartina raštu fiksuoti faktus, kada ir kaip buvote pažemintas ar įžeistas, kaupti elektroninius laiškus, padėsiančius apibūdinti aplinkybes, dėl kurių vėliau įvyko nesusipratimas, negalėjote atlikti jums skirtų užduočių ir panašiai.
Jei pats puolėjas organizuoja susitikimus akis į akį ir daro jums žlugdantį psichologinį poveikį, pasinaudokite pokalbio įrašymo galimybe. Taip sukaupsite įrodymų ir tam atvejui, jei tektų ginti savo teises ir orumą teisme.
Mobingą įveikti sudėtinga, nes sąlygas jam pirmiausia sudaro organizacijos kultūra. Įmonėse, kuriose ryški hierarchija, subordinacija, kur autoritetas ne užsitarnaujamas, bet gaunamas kartu su vadovaujamomis pareigomis, psichologinis smurtas klesti kur kas dažniau.
Palankios sąlygos susidaro taip pat ten, kur plėtojama deklaratyvi, popierinė demokratija, t. y. darbuotojai neturi arba turi mažą įtaką sprendimams, išplitę giminystės ir draugų ryšiai (tik šiukštu nesupainiokite su draugiškais ryšiais!), vadovas vienašališkai vertina darbuotojo darbo rezultatus, kur nėra visuotinės atlyginimo sistemos, objektyvių vertinimo kriterijų arba jie dažnai ir drastiškai kinta. Tad organizaciniai strateginiai sprendimai yra svarbiausia ir bene vienintelė sėkminga priemonė, norint išrauti mobingą iš įmonės.
Svarbiausi vadovybės uždaviniai yra:
sudaryti palankų diskusijoms klimatą, ugdyti darbuotojų bendravimo gebėjimus;
užtikrinti vienodas galimybes kiekvienam gauti visą su darbu susijusią informaciją (t. y. kaip įmanoma sutrumpinti informacijos perdavimo grandinę);
sukurti konstruktyvią sistemą konfliktams spręsti, neapsigauti manant, kad oficialiai netoleruojant konfliktų jų gali nebekilti arba jie išsisprendžia patys;
periodiškai tirti ir šalinti veiksnius, darbuotojams keliančius didelį psichosocialinį stresą.
Vis dėlto efektyviausia strategija – vykdyti mobingo prevenciją, t. y. iš anksto užkirsti kelią neetiškoms psichologinėms manipuliacijoms ir diskriminuojantiems santykiams organizacijose, įdiegiant reikiamas programas ir priimtino elgesio taisykles.
Naujausiame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje skaitykite
Asmenybės miegamajame
Kam mums reikalingi seksualiniai žaidimai?
Tikro poilsio taisyklės pagal psichologus
Praktiniai būdai atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo darbų
Žodžių dziudo: išmokite atsikirsti, kai jus kritikuoja
3 žingsniai, padėsiantys įveikti priešiškumą
360 testas
Sužinokite, ką aplinkiniai iš tiesų galvoja apie jus
Pamilti darbą įmanoma!
Patarimai, kaip surasti svajonių darbą
+ Jūsų karjeros kelias
Žinomi žmonės apie savo vaikus – jie klausia mes atsakome
Su kokiomis problemomis susiduria Lietuvos įžymybės, augindamos savo vaikus?
Kodėl esate geresnis, nei manote
Mūsų susidarytas vaizdas dažnai nesutampa su kitų požiūriu į mus
Maži darbai, didelė meilė
21 minutė per metus – investicija, gelbstinti santuoką
5 elektroninių laiškų autorių tipai
Net rašydami laiškus, daug atskleidžiame apie savo asmenybę
