„Melo kojos trumpos“, – tikina viena patarlė. „Nemeluosi – nevažiuosi“, – prieštarauja kita. O ką pasakytų psichologas? Ar iš tiesų melas yra mūsų kasdienybės dalis?

Taip, neatsiejama dalis. Žmonės nuolat meluoja vieni kitiems, o populiariausios melo priežastys yra mandagumas (netikri komplimentai), inercija, nenoras skaudinti artimo žmogaus ar užkrauti savo problemų. Meluojama turint tikslą išvengti bausmės, melas pasitelkiamas kaip gynybinė reakcija, emocijų imitavimas. Net kasdienis moterų makiažas yra savotiškas melas, nes maskuojamas tikrasis veidas.

Kiekvieną dieną žiūrėdamas televizorių, skaitydamas laikraščius, stebėdamas reklamą, lankydamas prekybos centrus, girdėdamas visokius interviu, kalbėdamas telefonu aš pastebiu melą, pagrindines jo formas: nutylėjimą ir tiesos iškraipymą. Bet vis tiek perku tas prekes ir paslaugas, balsuoju rinkimuose... Pasaulis yra neteisingas, bet kas iš to? Panaikinkime melą ir pasaulis sugrius, bet ar tie griuvėsiai garantuos mums tiesos rojų?

Idealiai sąžiningų žmonių nėra. Melas yra mūsų prisitaikymo prie aplinkybių dalis. Pamėginkite nors vieną dieną visiškai nieko nenutylėti, kaskart sąžiningai atsakyti į klausimą „Kaip reikalai?“ ar „Apie ką dabar galvoji?“, nepagražinti, rėžti į akis visą tiesą. Toks elgesys gali brangiai kainuoti – turėti neigiamos įtakos karjerai, galime prarasti draugus, pabloginti santykius su namiškiais.

Neverta labai piktintis, kad kartais tiesa šiek tiek slepiama. Pavyzdžiui, ką sakote susitikę seniai matytą pažįstamą? Kad gyvenate gerai (negi guosies kiekvienam sutiktajam). Dažnai melas tampa tarsi kokia gelbėjimosi valtimi, padedančia lengvai išplaukti iš sudėtingų situacijų, išsisukti nuo baudų ir kritikos, išlikti populiariems, mylimiems ir reikalingiems.

Kas yra melas, kokios jo formos pasitaiko dažniausiai?

Melo apibūdinimų yra daug, bet visų jų esmė ta pati: melas – tai vieno žmogaus bandymas apgauti kitą, siekiant naudos sau. Toks melas yra sąmoningai išsakytas klaidinantis teiginys, tikintis, kad kitas žmogus palaikys jį tiesa. Kitaip tariant, sąmoningai nuslėpta tiesa. Elementarus pavyzdys: žmogus žino, kad turi du obuolius, bet kitam sako, kad turi vieną arba tris.

Yra daug melo formų, bet populiariausios dvi: tiesos iškraipymas ir nutylėjimas (arba atsargus kalbėjimas). Kitos dažnai naudojamos melo formos: visiškas melas (kai žmogus neigia tiesą ir sako absoliučiai priešingą informaciją, pavyzdžiui, kad vakar jis buvo Kaune, nors iš tikrųjų buvo Alytuje); perdėjimas (pavyzdžiui, savo sielvarto, džiaugsmo, apgailestavimo, galimybių ir pan.); tiesa pasakyta taip, kad atrodytų neįtikėtinai („Taip, aš buvau pas meilužę(į)!“).

Ar egzistuoja šventas melas, ar tai tik pasiteisinimas?

Taip, egzistuoja. „Šventu“ vadiname tokį melą, kuriam išaiškėjus niekas nesijaučia įžeistas ar nukentėjęs. Taip meluojame tuomet, kai po nelaimingo įvykio kažkas klausia, ar esate susižeidęs, o jūs atsakote neigiamai nenorėdami sukelti kitiems problemų, nors esate šiek tiek nukentėjęs. Arba kai meluojama dėl kitų žmonių gerovės (pavyzdžiui, gydytojas, guodžiantis ligonį, ar vaikas, tausojantis jautrių tėvų nervus, ir pan.), santykių harmonijos išsaugojimo, dėl kilnios idėjos ir tėvynės. Šiai melo rūšiai priklauso ir placebo efektas.

Neužmirškime, kad yra profesijų, neatsiejamų nuo melo: žvalgai (saugo valstybės paslaptis), aktoriai (jiems reikia, kad žiūrovas patikėtų jų „tikrais“ jausmais scenoje), cirko iliuzionistai (tai yra šou dalis), reklamos specialistai, atstovai spaudai (jie dažnai turi užduotį kažką užmaskuoti, pagražinti, nutylėti), lošėjai kortomis (blefas yra žaidimo dalis), politikai (jiems reikia laimėti rinkimus), rašytojai ir pasakotojai (jie kuria istorijas skaitytojų malonumui), lankstūs diplomatai (dėl gerų santykių palaikymo tarptautiniame lygmenyje) ir pan. Šių veiklų atstovų melas yra meniškas, itin kūrybiškas ir profesionalus.

Kuo skiriasi melas nuo nutylėjimo?

Nutylėjimas yra viena melo formų. Tačiau reikia skirti melą nuo netiesos. Netiesa yra nesąmoninga apgavystė – toks teiginys, kada žmogus sako neteisingą informaciją nežinodamas teisingos arba paprasčiausiai apsirikdamas. Pavyzdžiui, darbuotojas, nepastebėjęs, kad jo kolega stovi už durų, paklaustas gali pasakyti, kad pastarojo nėra. Tokiu atveju žmogus klysta, bet įsitikinęs, kad sako tiesą, taigi sako netiesą pats to nesuvokdamas.

Apibūdinkite protingą melavimą. Jūsų seminaro anonse netgi rašoma, kad yra protingo melavimo taisyklės. Kokios jos?

Protingas melavimas – kai žmogus labai aiškiai supranta savo melo tikslą, pasekmes, prasmę bei moka technikas, padedančias išlikti nedemaskuotam. Nenorėčiau atskleisti visų seminaro paslapčių, tačiau pagrindinė taisyklė būtų tokia: meluokite, bet darykite tai nekenkdami kitiems. Geriausia tokio melo forma – socialinis prisitaikymas prie aplinkos ar darbo.  

Ar gali polinkį meluoti lemti psichikos sutrikimai, ligos? Mokslininkai pateikia duomenų, kad taip gali pasireikšti stresas, neurozės.

Taip, gali. Psichiškai sveiko, normaliai išsivysčiusio žmogaus melas paprastai yra motyvuotas ir turi konkrečius tikslus. Bet jei žmogus meluoja nemotyvuotai, neturėdamas jokių tikslų, galima kalbėti apie psichologinę problemą.

Klinikinėje praktikoje man tenka susidurti su patologinio melo fenomenu, vadinamu pseudologija. Nesunkiu sutrikimu laikoma pseudologija yra dviejų fantazavimo rūšių kombinacija: „sau pačiam“ (bėgimas nuo realybės į išgalvotą pasaulį) ir „kitiems“ (savo patrauklumo, vertingumo didinimas, įvaizdžio gerinimas).

Pavyzdžiui, žmogus, būdamas bedarbiu, gali ilgą laiką meluoti aplinkiniams, kad studijuoja universitete. Arba grįžęs iš sanatorijos Palangoje pasakoti, kad dalyvavo tarptautinėje misijoje Afrikoje. Gali nuolat kurti įvairių įdomių įvykių istorijas, kuriose jis neva dalyvavo.

Toks melas turi ir psichologinės gynybos mechanizmų, ir sąmoningo manipuliavimo kitais žmonėmis savybių. Pažymėtina, kad žmogus suvokia, jog meluoja, bet, skirtingai nuo paprasto sąmoningo melo, jo melas netikslingas. Asmuo supranta, jog melas beprasmis, bet pasipriešinti savo poreikiui meluoti negali.

Sunkesnis sutrikimas pasireiškia tada, kai žmogus sugalvoja ištisas sudėtingas siužetines linijas ir ima nuoširdžiai tikėti tomis fantazijomis, kurias pats sau susikūrė (fantastinės idėjos, įvykiai, vaizdiniai, istorijos). Mano patirtis rodo, kad pirmoji pseudologijos forma sėkmingai pagydoma psichoterapinėmis priemonėmis be jokių vaistų.
 
Ar įmanoma nupiešti psichologinį melagio portretą?

Dažniausiai meluoja žmonės, turintys savivertės problemų (arba ji per žema, arba pernelyg aukšta), ir psichologiškai užstrigusieji vaikystės/paauglystės fazėje, nes melas yra infantili gynybinė reakcija, t. y. tokie asmenys linkę ne spręsti problemas, o apie jas meluoti. Dažnai meluoja tie, kurie linkę manipuliuoti kitais. O šiaip epizodiškai meluoja dauguma žmonių, todėl išskirti vieną melagio tipą yra sudėtinga.

Kaip elgtis su melagiais – demaskuoti ar nutylėti?

Vienareikšmiško atsakymo čia nėra – viskas priklauso nuo situacijos. Paradoksalu, bet dažnai žmonės tiesiog nenori žinoti tiesos. Tiesa gali būti jiems nenaudinga. Pavyzdžiui, paprastai mums patinka komplimentai, susiję su figūra, apranga, šukuosena, pasiekimais, intymiais privalumais, elgesiu ir pan.

Tad ar verta kaskart ryžtingai aiškintis, ką iš tikrųjų galvoja žmogus, sakantis mums komplimentą? Taip pat natūralu, kad paprasčiau yra pasijuokti iš nejuokingo vadovo anekdoto (teigiamos reakcijos imitavimas irgi melas), nei pasakyti, kad jis turi blogą humoro jausmą, nes tai vargu ar bus jums į naudą.

Kartais žmonės nenori tiesos, nes nežino, ką reikės daryti ją sužinojus. Pavyzdžiui, daugeliu atvejų svečiai nenori aiškintis, ar šeimininkui patiko jų dovanos (šeimininkas savo ruožtu atrodo labai patenkintas visomis dovanomis, nors tai netiesa) dėl dilemos, ką reikėtų daryti, jei dovana jam nepatiktų. Iš mandagumo paklausę „Kaip reikalai?“ ir išgirdę „Gerai“, ar dažnai norime gilintis į visą tiesą? Taigi, demaskuoti ar nutylėti – labai asmeniškas sprendimas.