Šiaip jis visai neblogas, didžioji dalis tautiečių svajoja apie tokį – užtikrinantis visas socialines garantijas, lygiai vidutinio šalies atlyginimo dydžio alga, laisvi savaitgaliai, darbas prie kompiuterio jaukiame biure, draugiški kolegos. Gavau jį prieš pat prasidedant ekonomikos krizei ir iki šiol džiaugiuosi, kad turiu iš ko pragyventi.
Nors firmos pavadinimas atitinka mano specialybę ir gyvenimo aprašyme kaupiasi stažas tarsi į temą, pats darbo pobūdis su studijų metu įgytomis žiniomis ir susikurtu vaizdiniu „kuo būsiu, kai užaugsiu“ neturi nieko bendro.
Kiekvieną savaitę pažiūrinėju darbo skelbimus, bet situacija daugiau nei graudi, matau, kad tų kažkada turėtų ir jau pamirštų žinių Lietuvoje taip ir neprireiks, nes ieškoma tik vadybininkų ir pardavėjų. Siuntinėju paraiškas į užsienį ir vis laukiu, tikiuosi, nors pati jaučiuosi visiškai nebekompetentinga ir nepasitikiu savimi. Mėnesiai bėga, rezultatų jokių ir pradedu galvoti, gal verta susitaikyti su padėtimi ir sutelkti jėgas susimotyvuoti esamame, nekenčiamame darbe?
Dažnai autobuse stebiu žmones. Dauguma apie keturiasdešimt, susimąstę, kai kurie atrodo pavargę, kiti ramūs ir atsipalaidavę.
Kas juos visus kasdien varo į priekį? Šeima, vaikai, gyvenimo tikslas, darbas, hobis, alkano pilvo burzgesys? Ar grįžę po darbų namo jie šypsosi? Spėju, dauguma net nemąstydami kasdien keliasi, eina, pluša, kad vakare šeimai nupirktų maisto, apmokėtų sąskaitas, kad išleistų vaikus į mokslus ir sutaupytų juodai dienai.
Truputį pavydžiu jiems ir tuo pačiu užjaučiu dėl to automatizmo, kuris, manau, atsiranda kartu su kažkokiais rimtais įsipareigojimais, atsakomybe, pavyzdžiui, šeimos sukūrimu. Anksčiau galvojau, kad vaikai planuojami „iš meilės“, dabar manau, kad iš nuobodumo ir galimybių ribotumo.
Žvelgiu į artimų draugų pavyzdžius ir matau, kad vos tik kasdienybė nusistovi ir pasidaro truputį nuobodu gyventi tiesiog taip ar nėra galimybių gyventi kitaip, žmonės padaro vienintelę tuo metu įmanomą revoliuciją – suplanuoja vaikus. O paskui gyvenimas jau vyksta automatiškai, juk viskas dėl vaikų, visa prasmė juose, sakoma.
Tiesa, aš dar nežinau, koks tas jausmas, apie kurį vis girdžiu iš tų pačių draugų, atsirandantis po vaiko gimimo – viską pakeičiantis, nenusakomai susiejantis, nepamatuojamos meilės. Gal tikrai ne ten prasmės ieškau mintis varinėdama, gal jau laikas imtis tokios revoliucijos? O ir trisdešimtmetis tik už metų.
Vaikinas jau kuris laikas užsimena, kad visai smagu būtų turėti mažiuką. Myliu jį, nepaisant visų trūkumų, jis puikus, norėčiau jo vaikų. Matau, kad ir jis mane labai myli, kalba apie bendrą ateitį, tik kažkodėl per beveik dešimtmetį draugystės taip ir nepasiūlo tapti jo žmona.
Pastaraisiais metais stebiu, kaip jis tobulėja, atranda naujų veiklų, interesų, o aš vis stoviu vietoje, vis labiau gūžiuosi ir atsiriboju nuo visko ir visų. Bijau, kad ateis diena, kai jam su manimi bus nebeįdomu. Reikėtų stengtis kažką daryti, kad taip nenutiktų, bet baisiausia, kad pati nebepažįstu žmogaus, kuriame gyvenu.
Nebežinau, ką labiausiai mėgčiau veikti laisvalaikiu, kokio stiliaus drabužiais norėčiau vilkėti ar kokią šukuoseną išbandyti, kaip praleisti eilinį savaitgalį. Riedučiai, kuriais įsivaizduoju save laisvai skriejančią parko takeliais, spintoje guli jau treti metai, vis dar nemoku jais važiuoti, krepšinio kamuolys per visą vasarą pratūnojo kampe, į turimų gabumų tobulinimo būrelį taip ir neužsirašyta, o išsvajotos užsienio šalys neaplankytos.
Atrodo, norėčiau visu tuo užsiimti (o gal visgi ne, jei to nedarau), bet vietoj to grįžtu po darbo ir pasineriu į filmų pasaulį.
Parduotuvėse nematau patinkančių drabužių, nors gatvėse daug gražiai apsirengusių žmonių. Apsilankymas kirpykloje būna baisesnis nei vizitas pas odontologą – jei nukerpa gražiai, tai nepatogiai ir atvirkščiai, bet dažniausiai nei taip, nei taip, ir tikriausiai tik dėl to, kad nežinau, ko noriu labiau.
Juokinga, bet pažiūrėjus seną gerą filmą „Pabėgusi nuotaka“, kuriame Julia Roberts bandė atrasti, kokiu būdu paruošti kiaušiniai jai patinka labiausiai, pabandžiau tą patį. Metodas tikrai geras, ir ne tik kulinarijos srityje. Bet dabar jau nebežinau, ar noriu ieškoti savęs.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Skaitydama jūsų pasidalinimą, pradžioje dėliojausi mintis apie tai, kas padeda išeiti iš tokių sąstingio situacijų. Tačiau paskutinis sakinys netikėtai pakeitė mąstymo kryptį: „Bet dabar jau nebežinau, ar noriu ieškoti savęs“. Išties, kas sakė, kad savęs tobulinimas, aiškus viso ko supratimas, tikslų turėjimas ir jų siekimas, bandymas pilnai sukontroliuoti savo būtį yra privaloma gyvenimo sąlyga.
Žinoma, kad sakė. Pirmiausia mums apie tai kalbėjo tėvai, trokšdami turėti sėkmingą vaiką, po to mokytojai ir dėstytojai, nes jų pareiga ugdyti mąstančias, racionalias, efektyvias asmenybes, galiausiai to iš mūsų reikia darbdaviams, labai aišku kodėl, ir net artimiesiems, kad patvirtintume jų pačių vertingumą ir teisingą pasirinkimą.
Ir tuomet, kai dovanai gaunate neapibrėžtą, nuo bėgimo ir siekių pavargusią, kiek plūduriuojančią būseną, imate ir tampate keista net pati sau. Kaip dabar taip atsitiko, kad nebežinote, ko norite, kad nebetinka turėtas darbas, kad atsiranda tylūs, gal kiek nerimastingi klausimai apie gyvenimo prasmę, šeimą, vaikus? Kad gyvenimo vadžios tarsi išslydo iš jūsų rankų ir ima rodyti kitokius vaizdus (vyresnius žmones troleibuse, šeimas, kurios geba džiaugtis vaikais ir įprasminti juose savo laiką, net jei atrodo, kad tai daro iš nuobodulio) nei ankščiau matėte ir siekėte.
Taigi perskaičiusi jūsų pasidalinimą iki galo, prisiminiau du nuostabius pasakojimus. Pirmasis apie su baltaisiais keliavusį indėną. Jis bandė kelias dienas eiti jų tempu. Toje kelionėje jis bandė gyventi jų planais, ambicijomis, siekiais. Galiausiai jis atsisėdo ant vieno kelmo ir nejudėjo. Taip slinko valandos. Baltieji jį ragino, nerimavo, blaškėsi. O šis tylėjo ir nejudėjo. Galiausiai pratarė: „Toliau neisiu. Aš taip turėjau skubėti, kad mano siela pasiliko toli toli. Dabar jos laukiu“.
Net jei nesame indėnai, mums reikia tylos, apsimarinimo, susirinkimo, neskubėjimo laiko, kad visame, ką darome susiprastume, susigaudytume, kas yra prasminga, kas iš mūsų, o kas primesta, svetima. Šiuo metu išgyvenate nuostabų laiką, kuomet leidžiate sau sustoti ir palaukti savo sielos. Paklausyti jos. Ne mūsų gyvenimo normų, o savęs, savo kūno, kurie neretai yra iškalbingesi už reikalavimais persunktas mintis.
Ir, matyt, vienas dalykas, kuris padėtų tą tylos, gyvenimo pauzės laiką išgyventi kokybiškiau tai forma. Kaip jau minėjau, mintys neretai jau turi sukurtą programą, kurios nelengva atsisakyti. Dėl to verta nurimti kuriame nors iš saviraiškos būdų: dailėje, muzikoje, vaidyboje, šokyje, literatūroje. Šiuo metu galima aptikti grupių, kurios padeda žmonėms atrasti naują buvimo kryptį per šias priemones. Jei praktikuojate kokią nors religiją, tai taip pat galimybė ieškoti savęs joje.
Taigi tos sielos laukti derėtų ramybėje ir pasitikėjime, kad ji ateis. Sudaryti erdvę jai ateiti.
Ir pabaigai, tas antrasis pasakojimas iš Koheleto knygos: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. Laikas gimti ir laikas mirti, laikas sodinti ir laikas rauti, kas pasodinta. Laikas žudyti ir laikas gydyti, laikas griauti ir laikas statyti. Laikas verkti ir laikas juoktis, laikas gedėti ir laikas šokti. Laikas išmėtyti akmenis ir laikas juos surinkti, laikas glamonėtis ir laikas nesiglamonėti. Laikas ieškoti ir laikas pamesti, laikas laikyti ir laikas išmesti. Laikas perplėšti ir laikas susiūti, laikas tylėti ir laikas kalbėti. Laikas mylėti ir laikas nekęsti, laikas karui ir laikas taikai.“
Jūsų dabar išgyvenamas laikas yra kažkam. Belieka atpažinti, kam, ir leisti tam vykti.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt
