Tada vėl supyksti ir pavydi: man reikia tiek daug stengtis, dirbti ir dirbti, kol priartėji šiek tiek prie savo tikslo. O kitiems jis, šast, ir tiesiog be jokių pastangų paduodamas į rankas... Atrodo, kad likimas šaudo sėkmės strėles taip arti, tiesiog aplinkui, o tu iškėlęs rankas mosikuojies, o jis vis nepataiko ir nepataiko...

Ir jautiesi toks likimo apleistas, ir dar tas pavydas graužia... labai nemalonu... Tokia kvaila akistata būna su žmogumi, kuriam tu pavydi, turėtum džiaugtis, o iš tikro... skradžiai žemėn sulįsti norisi. Tai sakau, gal padėtų, jei tam žmogui, kuriam pavydi, pasakytum tiesiai šviesiai: mielas drauge, kad tu žinotum, kaip aš tau pavydžiu, nebegaliu, kaip pavydžiu, nors pargriūk ir vartykis, todėl atsiprašau, ir dabar pasidžiaugti už tave man neišeina...

Tada bent jau nereikėtų veidmainiauti tam žmogui į akis, šypsotis dirbtine šypsena. Pasakei - ir visiems viskas aišku, ir gali sau ramiai sėdėt susiraukęs, kol tas juodas debesėlis nuplauks kur nors... O gal toks pareiškimas turėtų dar blogesnių pasekmių? Ką Jūs manot? Kaip geriausia būtų elgtis su žmonėmis, kuriems pavydi?

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

Kaip elgtis su žmonėmis, kuriems pavydi?

Jūs klausiate ir tuo pačiu atsakote. Atverti kitam žmogui savo pavydą ne tik verta, bet netgi labai rekomenduotina. Per savo gyvenimą įsitikinau, kad tai – geriausia, ką gali padaryti. Žinoma, tai verta padaryti tam, kad palengvintumėt savo būseną. O kad pavydas išvis pasitrauktų, reikia didesnio darbo: padaryti jūsų pacituotus dalykus: lyginti save su savimi praeityje; jausti kitus žmones; tikėti savo sėkme.

Jūs rašote, kad tai padeda tik kuriam laikui. Taip, ir tai ženklas, kad trys šios savybės dar netapo jūsų charakterio dalimis. Jos kol kas yra dar ne savybės, o tik technikos, o technikos visuomet padeda trumpą laiką. Reikia, kad technikos taptų įpročiu, būdo dalimi. Ir tai atsitinka ne per dieną ir ne per mėnesį, o per kelerius metus.

Kad lyginimas save su praeitimi taptų įpročiu, kad jūs taptumėte savo progreso liudininke, pasidalinsiu su jumis dar vienu būdu. Paimkite sąsiuvinį ir nubrėžkite lapo apačioje horizontalią liniją. Dabar virš linijos surašykite visus metų pasiekimus: ir kūniškoje, ir profesinėje, ir bendravimo, ir dvasinėje sferoje. O žemiau linijos - metų netektis ir nesėkmes. Ir įpratinkite save pildyti abu sąrašus. Tegul tai tampa jūsų kassavaitine ataskaita prieš save pačią. Darykite tai kelerius metus, o po kelių metų pažiūrėkite, kas išeis.

Aš esu tai daręs apie dvylika metų ir mane labai maloniai stebina rezultatas. Ypač jis stebina mane toje srityje, kur yra surašytos netektys ir nesėkmės. Paaiškėjo, kad rašymo metu man labai nemalonu net pagalvoti apie kokį nors „baisų“ įvykį, tačiau praėjus metams buvusios netektys man atrodo gerokai susitraukusios.

Tarkime, aš randu įrašą: „Nenuvykau į konferenciją“ arba „Susidūriau su psichopatu“. Tačiau šiandien man atrodo tai beveik nereikšminga - pasirodo, po tos konferencijos įvyko kur kas įdomesnis renginys, o psichopatas išvis kažkur išgaravo. Apie šį reiškinį aš esu ir anksčiau skaitęs, tačiau visai kitaip jautiesi, kai įsitikini tuo pats.
Dabar su žmonių jausmais. Tam, kad jūs galėtumėte tai daryti. t.y. taptumėte iš tikrųjų empatiška moterimi, jums reikia išmokti jausti save pačią. O tam reikia iškelti iš gelmių savo pažeidžiamą sielos dalį. Ką aš turiu omenyje?

Kai mus kas nors žeidžia, tarkime, žemina ar skriaudžia, palieka ar atstumia, mes instinktyviai slepiame savo Vidinį Vaiką gilyn į sielą. Maži būdami mes iškart surauktumėme kaktą ir imtumėme kūkčioti. O dabar mes išmokome, kad taip daryti gėda. Nuo šiol niekas mūsų neužgaus - nes mes „neimame giliai į širdį“, nebeatsiveriame, nerodome savo poreikių ir jausmų, neprisipažįstame meile ir t.t.

Mes „atsijungiame“ nuo savo pažeidžiamos sielos dalies ir elgiamės protingai: mandagiai šypsomės, flirtuojame, apskaičiuojame žodžius ir poelgius. Ir tokiu būdu mes sumažiname savo pažeidžiamumą. Tačiau nutolstame nuo savęs, imame „savimi“ laikyti netikrų kaukių rinkinį. Tada jausti kitų žmonių jausmų mes irgi nebegalime. Juk empatija ir reiškia - pajausti kitame žmoguje save - o kaip tai padaryti, jei nuo savęs izoliavaisi?

Mes tiesiog paverčiame atvirą bendravimą „vienos kaukės pokalbiu su kita kauke“. O kadangi tarp kaukių visuomet yra tokių, kurios turi pabrėžti pašnekovo pranašumą, neišvengiamai gimsta pavydas ir jokios empatijos neišeina.

Jūs nustebsite, bet kai jūs pavydite kam nors, tai matote ne jį, o kaukę. O tas, kuriam pavydite, vietoje jūsų mato jūsų kaukę ir galvoja apie jus dievas žino, ką. Todėl mums reikia padaryti ryžtingą žingsnį ir ištraukti į išorę savo sugebėjimą verkti, jausti skausmą, vienišumą, menkumą. Tuomet jums teks pamiršti kaukę ir kuriam laikui reaguoti nuoširdžiai ir betarpiškai, lyg būtumėte vaikas.

Taip, į tai įeina ir jūsų siūlomas prisipažinimas, kad pavydite. „Taip, pavydžiu aš tau tavo sėkmės, ir man liūdna, kad pačiai nešviečia tokia laimė...“ O ką atsakys jums kitas žmogus? Gal pradės guosti, o gal tiesiog atvers jums akis ir papasakos tokių dalykų, kurių jūs nė nesapnavote! Paaiškės, kad nors ji ir ištekėjo, bet visiškai ne už to, už kurio norėjo. Arba kad iš tiesų įstojo, bet ne į tą specialybę. Arba išvažiavo į užsienį, bet kelionėse jaučiasi blogai. Arba kad visas jos puikus turtas užstatytas bankui. O gal po plačia šypsena ji slepia chroninę depresiją ar chroninę ligą...

Patikėkite: vargas žemėje paskirstytas tolygiai, tik vieni rodo žmonėms savo blizgantį fasadą, o kiti - suteptą ir apiplyšusią rūbų pusę.
Kaip su tikėjimu? Tikėti savo sėkme išmokstama ne iš karto. Turi susidaryti sėkmių „kritinė masė“, o tai neįmanoma visose gyvenimo srityse. Dažniausiai yra kažkokia atskira sritis, kurioje jums sekasi. Tegul tai būna žaidimas „tetris“, jei jums patinka. Arba sugebėjimas siūti. O gal plaukimas?

Imkite daryti mažus žingsnelius – eikite tolyn - ir įsitikinkite, kad jums sekasi. Apie tas sritis, kur jums nesisekė, galite negalvoti, tačiau turėkite omenyje: labai dažnai darant tai, kas nelabai išeina, gali ne tik susilyginti su meistrais, bet net perspjauti kitus.

Noras atstatyti save, nugalėti savo defektą ne kartą darė stebuklus. Tai vadinama „hiperkomensacija“ , kuri padarė iš silpnų berniukų Silvestro ir Arnoldo garsius Stalone ir Švarcnegerį. O iš suparalyžiuoto penkiolikmečio našlaičio, kauniečio Valentino - stipruolį Dikulį, kuris išlaikydavo ant krūtinės automobilį... Kažin, ar jie to pasiektų, jei gyvenimas nenublokštų jų į patį dugną.

Tai štai kas išeina: pavydas kyla iš menkumo jausmo. O menkumo jausmas išjudina mumyse prisitaikymo mechanizmus: vienus verčia užsiimti savistaba, kitus - geriau pažinti aplinkinius, trečius - tapti pranašesniais už visus kitus. Nemaža dalis puikių psichologų gimsta iš kompleksuotų jaunuolių, o kino žvaigždės pradeda nuo visiškų nesėkmių.

Ir jeigu jūs nustosite skųstis, o tiesiog paklausysite šio prisitaikymo balso jūsų viduje - jis išves jus ten, kur, tikėtina, jog jausitės geriau. Tačiau tai nereiškia, kad jaustis geriau - visuomet geriau. Kartais mums saugiau nieko nedaryti, bet sėdėti ir pavydžiai graužti nagus. O štai ką nors imti daryti – ne visuomet saugu. Užtat labiau apdovanojama likimo, kuris, kaip pastebėjo senovės graikai, labai mėgsta drąsiuosius. Taip, iš pradžių jie, tie drąsieji, visi gali būti arti dugno. O tada atsispiria kojomis...

Todėl linkiu jums drąsos atsispirti nuo savo menkumo jausmo ir nuplaukti ten, kur šviečia saulė - ji, beje, šviečia vienodai, ir jums, ir visiems kitiems.

Olegas Lapinas

***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).