Pirmoji straipsnio dalis čia.

Psichologai vis labiau linksta prie nuomonės, kad mūsų savęs esybės suvokimą reikėtų išplėsti, pripažinti, kad, kaip rašė Whitmanas, „mumyse yra daugybė“. Besiplečiančiai esybės vizijai būdingos ne tik tos mūsų dalys, kurias mes mėgstame ir suprantame, bet ir tos, kurių nemėgstame ar nesuprantame.

Mylinti motina kartais gali apšaukti savo vaikus, drovus kunigas gali juoktis garsiau nei derėtų, o skrupulingo viršininko stalčiuje gali būti paslėptas džino flakonėlis. Autentiškumas – tai ne idealus paveikslas. Tai tikras vaizdas, rašo „Psychology Today“.

Kiekvieno mūsų esybė yra daugiasluoksnė, kiekvieno mūsų požiūriai nuolat keičiasi, tvirtina psichiatras Peteris Krameris. Daugelis mūsų nusakytų save arba kaip intravertą, arba kaip ekstravertą.

Tyrimų duomenys rodo, kad nors priskiriame savi vieniems arba kitiems (su negausiomis išimtimis), iš tikrųjų esant skirtingiems kontekstams galime būti ir vieni, ir kiti. Tai, kurį veidą mes parodome, priklauso nuo situacijos. Kaip išsireiškė P. Krameris: „Kuriai esybės pusei mes turėtume būti ištikimi?“

„Nežinia, ar yra nekintantis esybės branduolys, ar ne, bet mes neabejodami tikime, kad jis egzistuoja“, - sako Duke universiteto (JAV) socialinis psichologas Markas Leary. O siekis gyventi santaikoje su ta esybe yra realus, kaip realios būna ir kančios žmonių, kurie jaučia, kad nėra ištikimi sau.

Netikrumo jausmas gali būti toks nepatogus, kad žmonės imasi kraštutinių priemonių, norėdami suderinti savo viešąjį gyvenimą su vidiniais jutimais. J. Portmannas pažymi, kad žmonės, kuriems atliekama lyties keitimo operacija arba žmonės, kuriems sumažintas skrandis, apie savo naująją lytį ir drabužių dydį sako: „Dabar aš iš tikrųjų esu aš. Galų gale esu savimi“.

Žmonės, kurie pakeičia religiją, neretai taip pat yra įsitikinę savojo „aš“ atradimu, sako J. Portmannas.

Knygos „Listening to Prozac“ autorius P. Krameris sako, kad „pacientai, besigydantys depresiją, neretai sako „Vėl tapau savimi“. Galima teigti, kad vartodami vaistus žmonės gali būti labiau autentiški nei jų nevartodami“.

Tačiau dauguma mūsų autentiškumo stoką patiria ne taip dramatiškai, o kaip miglotą nepasitenkinimą, tuštumos jausmą ar graužatį dėl savęs išdavimo. Jei kada nors pagyrėte virėją už maistą, kuris iš tiesų yra nevalgomas, jei dalyvavote pokalbyje dėl darbo, į kurį tikėjotės nebūti priimtas, jei nusileidote sutuoktiniui tik tam, kad būtų užglaistytas konfliktas, tuomet pažįstate šį jausmą.

Neautentiškumas taip pat gali būti patiriamas gilesniuose lygmenyse – kaip ryšio su kai kuriais (ar daugeliu) gyvenimo aspektais netekimas. Kirpalu jogos ir sveikatos centre (JAV) Stephenas Cope‘as savo mokymo programą pradeda prašydamas lankytojų atskleisti savo giliausias priežastis atvykti į šį centrą.

„Aštuoniasdešimt procentų žmonių žmonės kaip atsakymą pateikia kokią nors frazės „Esu čia tam, kad atrasčiau tikrąjį save, kad grįžčiau namo būdamas tikruoju savimi“ variaciją“. Šis atsakymas lygiai taip pat dažnai nuskamba ir iš jaunų dirbančių žmonių, kovojančių už savo karjerą bei santykius, ir iš amžiaus vidurį pasiekusių žmonių, kurie bando naujai įvertinti savo vertybes. „Jie sako: „Kas aš esu? Dabar, kai neblogai palypėjau karjeros laiptais, nusipirkau namą ir susituokiau, vis dar jaučiu gilų pilnatvės trūkumą“.

Kita priežastis, dėl kurios mes ne visada būname ištikimi sau – tai kad autentiškumas nėra silpnavaliams skirta prabanga.

Pasak M. Kerniso ir B. Goldmano, egzistuoja „potenciali neigiama autentiškumo pusė“. Aiškus savęs suvokimas gali būti skausmingas. Atliekant testą ne visada malonu sužinoti, kurioje vertinimo kreivės vietoje esi.

„Mūsų suvokimas apie save gali būti labai subjektyvus. Bet bendru atveju tikslumas yra beveik visuomet geriau nei subjektyvumas“, - pažymi M. Leary.

Harmoninga su tikrąja esybe elgsena taip pat gali užtraukti kitų žmonių nemalonę. Ar susitinkant su konservatyviais klientais reikia prisipažinti, kad esate demokratas? Ar jūsų žmonai iš tiesų reikia žinoti, kaip vertinate naująją jos suknelę?

„Atsiveriant artimiesiems, tampame pažeidžiami dėl galimo atstūmimo ir išdavystės“, - pastebi M. Kernis ir B. Goldmanas.

Kartais būna geriau jaustis mylimu apsimetėliu nei atstumtu už tai, koks iš tikrųjų esate.

Autentiškumas taip pat reikalauja nuolatinių sąmoningų, informuotų pasirinkimų, motyvuotų tikslaus savęs pažinojimo. Kaip ir egzistencialistai, šiuolaikiniai psichologai pabrėžia aktyvaus pasirinkimo vaidmenį autentiškame gyvenime: norą vertinti beveik viską, kuo užsiimate. O tai nėra paprasta kultūroje, kurioje net paprasčiausi veiksmai – dabar galite nusidažyti plaukus bet kokia spalva, televizija siūlo šimtus TV kanalų, o „Starbucks“ siūlo daugiau nei 87 tūkst. būdų mėgautis kava – reikalauja sąmoningo alternatyvų apsvarstymo.

Tokia veiksmų laisvė gali varginti. R. Baumeisteris nustatė, kad apsvarstymas, kad ir koks nereikšmingas, kainuoja psichinės energijos, kurios ištekliai yra riboti. Jo tyrimai įrodo, kad autentiški veiksmai reikalauja tam tikrų psichologinių pastangų, kurios sekina asmens veikimo funkciją.

„Autentišku būti sunkiau. Tai kainuoja daugiau darbo“, - sako mokslininkas.

M. Leary autentiškumą vertina kaip tikrą naštą, kaip dalį nuolatinio troškimo ir abejojimo, kuris užtraukia „savęs prakeikimą“. Taigi, jei jau aiškiai save suvokiame, tai šis suvokimas verčia mus nuolat svarstyti ir permąstyti savęs kaip unikalių individų pajutimą paviršutiniškumo, prisitaikėliškumo, ekshibicionizmo ir daugelio kitų unikalių individų fone.

Ir tai dar ne viskas. Norint realizuoti autentiško gyvenimo siekį, žmogui neretai tenka atsisakyti hedonistinės gerovės – lėkštų, trumpalaikių malonumų, kuriuos mums teikia, tarkime, daiktų įsigijimas – eudemoniškos gerovės, gilesnės, reikšmingesnės būsenos, kuri paprastai neteikia nedelsiamo pasitenkinimo, todėl minkštakūniams tai netinka.

Faktas, kad mes esame linkę sužibėti esant pačioms sudėtingiausioms sąlygoms, o ilgalaikis skausmas ir sutrikimas, kurie neretai lydi sunkias sąlygas, gali paskatinti geriausias – ir autentiškiausias – mūsų savybes, taip stiprinant tokias gerąsias savybes, kaip išmintis, įžvalgumas ir kūrybingumas.

Tačiau mūsų kultūrinis klimatas kupinas viliojančios gausybės dėmesį blaškančių dalykų – nuo lažybų internetu iki kompiuterinių žaidimų, kurie neretai būna ne kas kita, kaip greitas maistas smegenims.

Pernelyg nelankstūs savo pačių labui

Tačiau iš tiesų sunkus darbas - kivirčytis su savimi tol, kol bus atrasta tikrasis „aš“. Vienas iš aukščiausių barjerų kelyje į autentišką elgesį yra despotiškas ir nelankstus savęs suvokimas, kurį daugelis mūsų taip puoselėja, bet kuris iš tiesų iškreipia patyrimus ir riboja savęs pažinimą.

Neretai pati pirma gynybos linija žmonėms, kurie sako, kad „Gyvenu neautentišką gyvenimą“, yra tai, kad jie gyvena laikydamiesi požiūrių ir įsitikinimų rinkinio apie tai, kokie jie turėtų būti.

Žmogus per vakarienę svečiuose prisipažįsta, kad su savo pirmąja žmona susituokė vien dėl to, kad „na, žinote, juk kada nors reikia susituokti, tiesa?“ (Nors iš tikrųjų visai nereikia).

Kompozitorius, kuriantis muziką holivudiniams filmams, sako, kad jie yra pernelyg sukomercinti, bet darbo reikšmingesniuose projektuose labui nenori atsisakyti šių filmų didžiulės audiencijos ir čekių su dideliais skaičiais. Abiem atvejais žmonės gali vadovautis nepatikrinta nuomone apie tai, kas yra atsakomybės, pasitenkinimo ir netgi sėkmės sudėtinės dalys.

M. Kernis tvirtina, kad kiekvienas mūsų įgyjame tam tikrą rinkinį dalykų, apie kuriuos sakoma „būtų gerai, reikėtų ir būtina“ – ir įgydami tą rinkinį esame pernelyg jauni, kad kritiškai jį įvertintume.

Tas rinkinys nėra nei grynai sąmoningas, nei užsikasęs giliai pasąmonėje, bet yra įgyjamas per sutarimą bei kitų žmonių lūkesčius. Tokių sutartinių rėmų peržengimas kartais iš mūsų pareikalauja tokių sielos paieškų, kad mes to vengiame ar apskritai atsisakome.

Iš tiesų, nemaža dalis darbo, kurią žmonės atlieka kognityvinės ar elgsenos terapijos metu – tai tų būtinybių ir galimybių iškėlimas į dienos šviesą, išsiaiškinimas iš kur jos atsirado. Tai yra būtinas žingsnis kovojant su tokių dalykų sukeltu nerimu ir depresija, verčiančiais žmones kreiptis pagalbos.

„Jungas sako, kad pirmas dalykas, kurį reikėtų padaryti – tai pažvelgti į tuos dalykus, kurie jumyse yra tamsūs, kurie yra probleminiai, kurie jums nepatinka. Turite norėti pažvelgti į dalykus, kurie nelabai dera prie įvaizdžio to žmogaus, kuriuo norėtumėte būti“, - sako knygos „A Life at Work“ autorius Thomas Moore‘as.

Tuomet tapimas autentišku reiškia, kad turime suvokti ne tik prieštaravimus ir diskomfortą, bet ir asmeninius trūkumus, ir nesėkmes.

Probleminiai mūsų gyvenimų, emocijų ir elgsenos aspektai – kuomet šaukiame ant vaikų, geidulingai galvojame apie auklę ar neįvykdome draugams duotų pažadų – nėra nuodėmė prieš tikrąjį „aš“. Tai yra ženklas, kad esybė yra platesnė ir visapusiškesnė paslaptis.

„Iš tiesų esame labai subtilūs ir labai sudėtingi, kiekviename iš mūsų yra galių ir išteklių, kurių mes negalime kontroliuoti. Niekada neatrasime savo ribų, - sako T. Moore‘as. Žmonėms neautentiškumo jausmas užkrauna sunkią naštą, nes jų santuokos būna nelaimingos, jų gyvenimas darbe klostosi ne taip, kaip turėtų, jie nuvylė visus – taip pat ir save.

Kai žmonės apie tai, kas jiems gyvenime įvyko, galvoja vien kaip apie nesėkmes, o ne kaip į pamokančią patirtį, jie nejaučia savo gyvenimo ar savo pasirinkimų svarbos. Toks savęs išsižadėjimas sukuria vidinį nesutarimą, tampantį neautentiškumo jausmu“.

M. Kerniso tyrimai įrodo, kad žmonės su stipriu autentiškumo jausmu labai realistiškai vertina savo veiklą visa kame - nuo futbolo žaidimo iki šeimyninio verslo reikalų tvarkymo. Jie neužsiima gynybinių pozicijų ir nekaltina kitų kai rezultatas būna prastesnis nei jie iš pradžių tikėjosi.

Rytietiškos dvasinės tradicijos ilgą laiką kūrė būdus pažvelgti į vidinį savo sujauktumą, iš šalies pažvelgti į proto bei emocijų kaitą, vykstančią žmogaus sąmonėje. Budizmas vertina esybę ir visą jos kintamumą kaip esminį apmąstymų subjektą; jogos tradicija savityrai teikia daug svarbos.

Induistų „Bhagavad Gita“ siūlo idėją, kad turime pareigą veikti: suvokti savo potencialą šiame pasaulyje, susikurti ar atrasti unikalų savo individualumą ir atitinkamai gyventi autentišką gyvenimą.

„Turite įžvelgti savo idiosinkraziškas vertybes, savo idiosinkrazišką pašaukimą. Tikrąją pilnatvę patiriame iš autentiško galynėjimosi su vidinėmis galimybėmis“, - aiškina S. Cope‘as

Šis pamokymas nėra apribotas vien rytietiško dvasingumo. Filosofas Martinas Buberis savo knygoje „The Way of Man“ pateikia hasidinio judaizmo alegoriją apie rabiną Zusya – nuo savęs atsiribojusį mokslinčių, kuris, gulėdamas mirties patale, dalijosi nušvitimais su prie jo budėjusiais draugais: „Kitame gyvenime manęs neklaus „Dėl ko tu nebuvai panašesnis į Mozę“, manęs klaus „Dėl ko tu nebuvai panašesnis į Zusya?“.