1. Vaismedžių genėjimas
Spalis – idealus mėnuo nuosavame sklype auginamų medžių vainikams formuoti ir atnaujinti, rašoma portale novate.ru. Žinoma, ypač patyrę sodininkai gali pradėti tvirtinti, kad užsiimti genėjimu saugiau tada, kada sustoja sulčių judėjimas medžių viduje. Visgi jei negyvenate sodyboje ištisus metus ir puikiai žinote, kad neatvyksite čionai vasarį ir nebraidysite po sniegą su sekatoriumi rankoje, obelis, kriaušes, vyšnias, slyvas ir kutus kaulavaisius nokinančius medžius galite kuo laisviausiai apgenėti spalį.
Kaip tik dabar, kada nukritę dar ne visi lapai, nesunkiai atpažinsite ligų apimtas šakas ir galėsite nieko nelaukdami jas pašalinti (skiriamoji tokių šakų savybė – susisukę, pažeistais lapai arba visiškas plikumas).
Reikia nukarpyti ir į vidų bei vertikaliai augančius ūglius: jie tik be reikalo sutankina vainiką, susiurbdami dalį maisto medžiagų, kurių pavasarį kur kas labiau reikės vaisius nokinti pasiruošusioms šakoms.
Svarbu! Sekatoriaus ašmenys turi būti tinkamai pagaląsti: kerpant atšipusiais nesunku sutraumuoti šakas, o šitai gali išprovokuoti ligas, puvimo procesus ir privilioti kenkėjus. Taip pat labai svarbu žinoti, kokio ilgio stimburį palikti kerpant ūglį. Atminkite: jis turi siekti 0,5 centimetro – toks ilgis – saugus ir optimalus. Jei stimburys bus trumpesnis, atsiras šakos, nuo kurios pašalintas ūglis, sutraumavimo rizika.
Beje, su abrikosais leistina elgtis ryžtingiau nei su kitais sodo medžiais: net ir netekę 60 proc. šakų, pavasarį ir vasarą jie tiek atsiaugins. Kaip tik todėl abrikosus rekomenduojama genėti 3–4 kartus per metus.
2. Naujų augalų sodinimas
Spalis – pats tinkamiausias metas landšaftui atšviežinti, jo dizainui paįvairinti: ką tik pasodinti augalai tikrai suspės įsišaknyti iki užeis stabilūs šalčiai, be to, kitaip negu pavasarį, jiems neiškils grėsmės pražūti nuo sausros ir svilinančios gegužės saulės.
Minėtina ir tai, kad rudenį daugiamečių augalų pavyksta įsigyti už pakankamai patrauklią kainą, kadangi prekeiviams aktualu kuo greičiau susižerti pelną – juk lapkritį jų prekės neteks aktualumo ir neatgaus jo iki pat pavasario.
Pradedantiesiems sodininkams ir tiems, kurie į sodybą važinėja išskirtinai savaitgaliais, rekomenduojama pasisodinti itin didelės priežiūros nereikalaujančių daugiamečių augalų – tujų, viržių, ožekšnių, raugerškių, buksmedžių.
3. Augalų tręšimas
Artėjant žiemai augalus reikia patręšti daug fosforo turinčiomis trąšomis: jos skatina šaknų sutvirtėjimą ir augimą, o štai ypač gelbsti, kai tenka kęsti nepalankias oro sąlygas. Tiktai šiukštu netręškite azoto trąšomis – tai didelė klaida, kurią kartais padaro patirties stokojantys sodininkai. Reikalas tas, kad azotas suaktyvina viršžeminės augalo dalies augimą, todėl šaknų sistema tolydžio slopinama, be to, jau lapkritį naujus ūglius ir lapelius vis viena pakąs šaltis.
4. Medžių ir krūmų mulčiavimas
Aplink medžius ir krūmus suformuotus žemės apskritimus prieš žiemą reikia nuravėti, kadangi iki šalčių piktžolės gali suvešėti, pasidauginti ir dar atkakliau užkėsti užsikariautą teritoriją. Taigi, jų reikia atsikratyti iškasant su šaknimis arba sutepant lapus herbicidu. Kai piktžolių neliks, žemę reikia papurenti kauptuku ir užmulčiuoti durpėmis, pjuvenomis, humusu arba kitu turimu mulčiu.
5. Rudeninio derliaus nurinkimas
Spalį tenka nurinkti likusį derlių – vėlyvųjų veislių obuolius, kriaušes ir slyvas. Pirmiausia vaisius reikia nuskinti nuo apatinių šakų ir palaipsniui keliauti į viršų. Žieminių veislių vaisiai – ypač tinkami sandėliuoti, nes puikiai išsilaiko, todėl derėtų iš anksto pasirūpinti, kur juos sudėti.
