Daugelio pasaulio šalių prekybos centruose vyksta tikri mūšiai dėl kasdienių produktų, rašoma tinklalapyje theguardian.com.

Makaronų atsargos metams? Šimtas skardinių tuno konservų? Muštynės dėl tualetinio popieriaus? Jei pastaruoju metu buvote prekybos centre, ko gero pastebėjote, kad žmonės elgiasi kažkaip nenormaliai, .

Kiek anksčiau australai nukentėjo nuo vasaros sausros ir miškų gaisrų, tačiau tai jų nepalaužė. Tautos dvasią palaikė atjautos ir dosnumo apraiškos šalyje ir už jos ribų.

Australai organizavo koncertus, rinko lėšas, telkėsi, kad padėtų kiekvienam ir viskam, kas nukentėjo nuo krūmynų gaisrų. Sunkiai besiverčiantiems ūkininkams. Viską praradusioms šeimoms. Letenas nusideginusioms koaloms.

Tad kur išgaravo ši dosnumo persmelkta bendruomeninė dvasia?

Žmogus, šalia kurio vos prieš kelias savaites draugiškai šokome labdaros koncerte (už kurį surinktos lėšos buvo skirtos nuo gaisrų nukentėjusioms bendruomenėms paremti), dabar staiga tapo priešu. Blogiausiu atveju – galinčiu mus užkrėsti mirtinu virusu, geriausiu – dar vienu pretendentu į senkančius maisto ir tualetinio popieriaus atsargas.

Mes juokiamės iš kaupiančiųjų tualetinio popieriaus atsargas, tačiau tai didesnės problemos simptomas – mes tapome tokie priklausomi nuo vartojimo, kad vien nuo minties, jog negalėsime nusipirkti to, ko norime, tą pačią akimirką, kai užsinorėjome, mes prandame sveiką protą.

Visa mūsų civilizacija pastatyta ant stygiaus, tačiau ši idėja tokia svetima pirmojo pasaulio gyventojams, kad nežinome, nuo ko pradėti.

Turėdami moderniausias technologijas ir naujausias žinias, mes planuojame, kaip išgyventi kelis mėnesius valgant makaronus ir šluostantis tualetiniu popieriumi.

Mūsų močiutės išgyveno skurdą, karinę okupaciją ir karus, bet jei jų paklaustume, kaip pasiruošti sunkmečiui, jos paimtų kastuvą ir eitų kasti daržo lysvių.

Jei reikalai išties pasisuktų itin bloga linkme, savo daržuose maistą auginantys žmonės bus tikrai geriau pasiruošę ateičiai, nei maisto kaupėjai.

Jei pasisodintumėte špinatų, žirnelių ar kopūstų, po kelių mėnesių turėtumėte apsčiai šviežių daržovių, kurias užšaldę ir užkonservavę galėtumėte be vargo išgyventi visą žiemą.

Net jei jūs, kaip sakoma, neturite „žalių rankų“, arba netgi neturite sklypo daržui, absurdiška, kad parduotuvėje praeinate pro šviežių daržovių skyrių ir urmu perkate tuno konservus.

Nusipirkite kopūstų ir pasigaminkite raugintų kopūstų atsargų. Arba nusipirkite žiedinių kopūstų ir pasigaminkite iš jų daržovių konservų. Sandėliuką užpildykite konservuotomis ir fermentuotomis daržovėmis.

Daržas balkone
Foto: Shutterstock

Norite dar daugiau? Įsirenkite lietaus surinkimo sistemą ar paprastą talpą, kurią seniai planavote įsirengti. Įsirenkite kompostavimo sistemą. Pasisėkite prieskoninių žolelių ant palangės. Prisidžiovinkite obuolių.

Mūsų seneliams visa tai būtų įprasti buities darbai, kuriuos jie atlikdavo net ir nesiruošdami sunkmečiui. Tikslas nėra prisigaminti įmantrių ir madingų atsargų arba iš aukšto žiūrėti į parduotuvines konservuotas pupeles. Pagrindinis tikslas – prisiminti, tai ką pamiršome, kad taptume mažiau priklausomi nuo nestabilių sistemų.

Tiekimo grandinės, kuriomis maistas patenka ant mūsų stalo, planuojamos įvairiatautėse posėdžių salėse, ir jos yra daug trapesnės nei mes įsivaizduojame.

Nesakau, kad mums visiems reikėtų gyventi atokiose kalnų trobelėse ir augintis savo maistą, tačiau pabandę pereiti prie didesnio savarankiškumo ir sukurti stabilesnę vietinę ekonomiką, sumažintume atliekas, sutaupytume pinigų, sumažintume savo poveikį aplinkai. Tai mums padėtų išgyventi ne tik pandemiją, bet ir kitus sistemos sukrėtimus, kurie greičiausiai mūsų dar laukia.

Yra tokia populiari Pulicerio premijos laureato Joelio Petto piešta karikatūra, kurioje vaizduojami du aukščiausiojo lygmens susitikimo klimato klausimais dalyviai. Vienas jų klausia kito: „O jei tai didelio masto apgaulė, ir geresnį pasaulį mes sukursime visiškai be reikalo?“

Finansų sistemos artimiausiu metu, greičiausiai, nesugrius. Po kurio laiko viskas grįš į savo vėžes, kaip buvo po SARS, po finansinės krizės ir kitų pasaulinio masto iššūkių, kurie vis periodiškai kartojasi.

Tačiau jei mes išnaudotume šią progą atsijunkyti nuo priklausomybę sukeliančio gyvenimo būdo, kai viską galime gauti vos vienu mygtuko paspaudimu, kasdien, visą parą, ar tai būtų labai blogai?