Portalo novate.ru leidėjai nutarė pateikti ir daugiau keistos sovietmečiu naudotos taros pavyzdžių ir pasiaiškinti, kodėl ji buvo naudojama.
Internete galima rasti istoriją, kurioje pasakojama, kad pirmieji pardavinėti pieną tetraedro formos pakeliuose pradėjo švedai, ir taip, esą, pasielgė patikėję balandžio 1-ąją žurnale „La Science et la Vie“ juokais išspausdinta žinia, esą dėl mistinio pakelių formos poveikio pienas ne taip greitai sugyžta. Pasakojime taip pat teigiama, kad tokios pakuotės buvo sukurtos 1944-aisiais, bet 1959-aisiais jų buvo atsisakyta dėl nepatikimumo. Vis dėlto šie faktai – toli nuo tikrovės.
Visi, kam yra tekę laikyti rankoje piramidės formos pieno pakelį, sutiks, kad jis kur kas tvirtesnis ir kietesnis nei šiuolaikiniai pakeliai. Tenka pripažinti, kad pratekančių pakelių pasitaikydavo išties retai. Sovietų Sąjungoje tokio tipo pakeliai pasirodė šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje ir buvo naudojami iki pat devintojo dešimtmečio vidurio.
Pienui skirti tetraedrai buvo gaminami iš tvirto kartono, kartais dar padengto ir plastiko sluoksniu. Pastarasis suteikdavo pakeliams papildomo patvarumo. Tokios taros gamybos procesas buvo visiškai nesudėtingas, be to, ekonomiškas. Piramidės, kitaip nei kitokios formos pakeliai, buvo mažiau linkusios deformuotis, taip pat gana patogios naudoti. Kad „Tetra Classic“ tipo pakelius buvo nepatogu transportuoti – taip pat mitas. Iš tikrųjų jie net labai puikiai būdavo sutalpinami.
Kodėl sovietmečiu kefyras buvo pilstomas į stiklinius butelius?
Atsakymas į šį klausimą daugiau nei akivaizdus. Kitaip nei šiuolaikinės gamybos laikais, sovietmečiu propaguota superefektyvi planinė ekonomika (koks siaubas!) buvo neatsiejama nuo rūpinimosi gamtos ištekliais ir atliekų utilizavimu. Būtent dėl šios priežasties skysti pieno produktai, įskaitant ir kefyrą, būdavo pilstomi į stiklinę tarą.
Stikliniai buteliai, palyginti su plastikinėmis pakuotėmis, turi tam tikrų trūkumų. Visų pirma, jie dūžta. Antra, jų gamybos kaštai kiek didesni. Dėl šių dviejų priežasčių bandymas išmesti stiklinį butelį prilygo bemaž šventvagystei, tad sovietmečiu stiklo tarą žmonės pristatydavo į specialius taros supirkimo punktus. Už pusės litro talpos butelį buvo galima gauti 15 kapeikų, o už litrinį – 20. Už indelį nuo grietinės buvo mokama 10 kapeikų. Kadangi taros kaina visada įskaičiuojama į produkto kainą, priduodami tarą žmonės galėdavo susigrąžinti dalį sumos, kurią sumokėjo už išgertą pieną, kefyrą ir suvalgytą grietinę.
Kodėl daugelis produktų būdavo pakuojami į popierių
Šį klausimą, matyt, vertėtų užduoti ne tvarkos Sovietų Sąjungoje kūrėjams, bet šiuolaikiniams ekologams. Lai jie papasakoja, kaip pasauliui sekasi kovoti su plastikinėmis šiukšlėmis ir kokį jų procentą sudaro įvairiausių maisto produktų pakuotės, įskaitant ir plastikinius butelius. Šių šiukšlių utilizavimui turtingos šalys skiria didžiulius resursus ir taiko pažangiausias priemones. Deja, ten, kur perdirbimo kombinatų nėra, plastikas tampa rimta problema.
Ar jau aiškėja atsakymas į klausimą, kodėl anksčiau daug kas buvo pakuojama į popierių? Popierinės pakuotės yra ekologiškos, jas lengva ir nebrangu pagaminti. Blogiausiu atveju popierius, kitaip nei plastikas, suyra ir supūva. Dėl šios priežasties Sovietų Sąjunga neturėjo jokių problemų, susijusių su plastiko atliekomis: visų pirma, nebuvo tokio kiekio plastikinių pakuočių, o utilizuoti popierių daug paprasčiau nei plastiką.
Ką jau ten pakuotės! Polietileno maišeliai buvo deficitas: į parduotuves visi vaikščiodavo su tinkleliais – ne bendrine kalba vadintais sietkomis.
