Kaip tinkamai tręšti mėšlu ir kokį rinktis

Tinkamas tręšimas padeda išsaugoti tvarų dirvožemį. Organinės trąšos praturtina jį maisto medžiagomis, pagerina struktūrą, oro, vandens ir temperatūros režimą, padidina derlių, mažiausiai kenkia aplinkai. Jos yra pagrindinis humuso šaltinis. Patekusios į dirvožemį, šios trąšos greičiausiai suaktyvina ten esančių mikroorganizmų ir fermentų veiklą. Augalai sparčiau pasisavina sunkiau prieinamas maisto medžiagas.

Tręšimo nauda

Nustatyta, kad tinkamai tręšiant mėšlu, srutomis ir kitomis organinėmis trąšomis, dirvožemyje suaktyvėja fermentų veikla, o herbicidai greičiau pasiekia piktžoles. Be to, dukart pagausėja bakterijų ir aktinomicetų, iki 30 proc. – sliekų. Mėšlas ypač vertingas rūgščioms dirvoms.

Kalkinimas pašalina augalams žalingą rūgštingumą, pagerina agrochemines ir fizikines savybes, tačiau neatstoja tręšimo organinėmis trąšomis. Priemolio dirvos tampa puresnės, susidaro palankios sąlygos prie augalo šaknų patekti orui, vandeniui. Smėlio dirvos būna rišlesnės, geriau sulaiko drėgmę. Sistemingai tręšiant organinėmis trąšomis, mažėja dirvos rūgštingumas.

Organinės trąšos skatina humuso susidarymą. Juo dirvoje virsta net 4–10 proc. mėšlo. Tręšiant bekraikiu mėšlu humuso kaita nedidelė. Veiksmingesnis šiaudų kraiko mėšlas. Durpių kraiko mėšlo poveikis didesnis dirvai, ne augalams. Mūsų dirvose humuso yra vidutiniškai 0,8–3,5 proc. (1,44–2,33 proc.), mažiausiai – smėlio ir rūgščiose dirvose. Molis ir priemolis humusingiausi.

Organinių trąšų kokybė

Įvairaus gyvulių mėšlo cheminė sudėtis nevienoda, priklauso nuo daugelio veiksnių (pavyzdžiui, pašaro, kaupimo ir laikymo būdų). Kokybę geriausiai nusako anglies ir azoto santykis. Šviežiame mėšle jo santykis yra 30 : 1; perpuvusiame – 20 : 1. Amoniakinio azoto daugiausia vištų ir kiaulių mėšle. Visos organinės trąšos dirvą ir augalus praturtina nemažu kalio, fosforo, magnio, kalcio, mikroelementų (geležies, cinko, mangano, vario, boro, molibdeno) kiekiu. Tręšiant galvijų mėšlu, kiaulių srutomis, į dirvą patenka nedaug kalcio. Daugiau šios medžiagos yra vištų, kalakutų mėšle. Arklių ir avių mėšlas sausesnis, ilgai irdamas išskiria didelį kiekį šilumos. Galvijų ir kitų naminių gyvulių mėšlas drėgnesnis, mažiau įkaista.

Labai greitai dirvoje mineralizuojasi paukščių mėšlas. Jo sudėtyje yra gausu šlapalo rūgšties, kurią aerobinės bakterijos paverčia amonio formos azotu, o paskui keičia iki nitratinio azoto. Augalai greitai pasisavina maisto medžiagas. Dar viena teigiama paukščių mėšlo savybė – jame nėra piktžolių sėklų. Tinkamai laikant vištas, 100 kg mėšlo susikaupia 4–5 kg azoto, 3–4 kg fosforo, 2–3 kg kalio. Žąsų ir ančių mėšlas mažiau vertingas.

1 t mišraus kraikinio mėšlo (toks dažniausiai būna ūkininkų ūkiuose), turinčio apie 22 proc. sausųjų medžiagų, yra maždaug 5 kg azoto, 2,1 kg fosforo, 4,7 kg kalio. Gausu ir mikroelementų, mangano, cinko ir vario, mažiau molibdeno. Azoto randama tiek tirštojoje, tiek skystojoje mėšlo dalyje. Augalai azotą lengviausiai pasiima pasisavina iš skystosios dalies. Tirštų išmatų ir kraiko azoto junginiai pasisavinami tik įvykus mineralizacijai.

Kiaulių ir galvijų mėšlo mineralizacija vyksta lėčiau, todėl azoto iš dirvožemio išplaunama mažiau, o maisto medžiagų susikaupia daugiau. Bekraikis mėšlas, palyginti su kraikiniu, mineralizuojasi sparčiau ir padidina azoto migraciją į gilesnius dirvos sluoksnius. Iš jo fosforą augalai pasisavina lengviau negu iš mineralinių trąšų. Pirmaisiais metais šios medžiagos iš mėšlo paimama iki 45 proc., o iš mineralinių trąšų – tik apie 15–20 %. Kalio daugiausia randama skystojoje mėšlo dalyje.

Galvijų ir kiaulių mėšle mineralinių medžiagų mažiau nei sausose arklių ir avių išmatose. Azoto daugiausia avių, fosforo ir kalio – avių ir arklių, kalcio – avių ir galvijų mėšle. Kiaulių mėšlas šio elemento kiekiu lygiavertis galvijų mėšlui. Kalio kiekiu jis gerokai lenkia pastarąjį, o fosforo kiekiu atsilieka. Mėšlo vertė labiausiai priklauso nuo kraiko rūšies ir kiekio. Jei naudoti šiaudai ar durpės, gaunama vertinga trąša, jei pjuvenos – prastesnė.

Triušių mėšlo sudėtis panaši į vištų. Jame yra 15–20 proc. augalams naudingų medžiagų. Palyginti su karvių mėšlu, triušių mėšle yra 1,6–1,8 karto daugiau sausųjų medžiagų, dukart daugiau fosforo ir 1,4–1,5 karto daugiau kalio.

Svarbiausia, kad organinėse trąšose nėra chloro junginių. Tai labai gera trąša chlorui jautriems augalams. Be to, dirvožemis ir vanduo neužteršiami šiuo biogeniniu elementu.

Paskleisti mėšlą reikia vienodai, nepaliekant tuščių lopinių, ir tuojau pat įterpti į dirvą.

Kada geriau tręšti?

Nuo anglies (C) ir azoto (N) santykio priklauso trąšų mineralizacijos trukmė. Galvijų mėšlas (C : N= 30 : 1) pūva lėtai. Iš jo paimamą azotą ir kitas medžiagas augalai gali pasisavinti praėjus 7–8 mėnesiams. Į priemolį ir molį galvijų mėšlo geriau įterpti rudenį. Mat tokiu metu šiuose dirvožemiuose organinės medžiagos skaidosi lėtai, nedaug jų patenka į gilesnius sluoksnius. Palengva skaidantis organinėms trąšoms, atsipalaiduoja maisto medžiagos, o jas lengvai pasisavina pavasarį pasėti augalai.

Galvijų mėšlo į 1 m² reikėtų įterpti vidutiniškai 5–7 kg, lengvose dirvose galima ir daugiau, sunkesnėse – mažiau, o durpingose – mažiausiai. Jį paskleisti reikia vienodai, nepaliekant tuščių lopinių. Įterpus galvijų mėšlą tuoj pat, azoto nuostoliai būna 10 proc. Nustatyta, kad per 6 valandas galima prarasti 30 proc. azoto. Iš iškratyto mėšlo sausu oru per dieną gali išgaruoti visas dujinis amoniakinis azotas. Norint sumažinti nuostolius, jį kratyti geriau drėgnesniu ir vėsesniu nevėjuotu oru.

Intensyviausi gyvybiniai procesai vyksta viršutiniame sluoksnyje, todėl sunkesnėje dirvoje mėšlą geriausia apkasti arba aparti 5–15 cm gyliu, o lengvesnėje – iki 20 cm. Tuomet jis lėčiau pūva, mažiau išplaunamas. Lengvame priesmėlyje teigiamas mėšlo ir kitų organinių trąšų poveikis jaučiamas 2–3, o sunkesnėje molingoje dirvoje – 3–4 metus. Tirštas kraikinis mėšlas mineralizuojasi lėtai, todėl augalai maisto medžiagas pasiima pamažu: pirmaisiais metais – 15–30 proc. azoto, 20–30 proc. fosforo ir apie 60 proc. kalio, mikroelementų atitenka ir po to auginamiems augalams. Į lengvesnį priemolį galvijų mėšlo geriau įterpti pavasarį. Beje, kartu su šviežiu mėšlu negalima pilti medžio pelenų, nes pranyktų azotas. Jei mėšlu tręšiame rudenį, medžio pelenus berkime pavasarį, arba atvirkščiai.

Paukščių mėšlu šakniavaisines ir kitas daržoves geriausia papildomai tręšti vegetacijos metu. Kadangi jis labai koncentruotas, naudinga įmaišyti į komposto krūvas ar parauginti statinėse su vandeniu (1 : 20). Pagamintu užpilu tręšiama tuoj pat, nes stovintis netenka maždaug 50 proc. azoto. Sausame paukščių mėšle azoto, kalio ir kalcio koncentracija beveik nesikeičia. Jį galima laikyti sausoje vietoje ar paskleisti rudenį. Per žiemą išplaunamos pašalinės medžiagos, todėl augalams negresia pavojus išdegti. Rudenį išbertos trąšos pavasarį veiks greitai ir efektyviai. Šviežio paukščių mėšlo norma 0,4–0,5 kg/m², sauso – 0,2–0,3 kg/m².

Triušių spiromis dirvą galima patręšti tuoj pat, o mėšlą su pakratais kompostuoti. Triušių mėšlo komposte gerai veisiasi vietiniai ir Kalifornijos sliekai.

Ne visoms daržovėms tinka

Jei šviežio mėšlo maža, pirmiausia tręštinos lysvės, kuriose augs bulvės, agurkai. Pastariesiems šių organinių trąšų galima įterpti ir daugiau. Kitais metais ten pasodintų pomidorų tręšti nereikės.

Morkoms, burokėliams, pastarnokams, pupelėms, žirniams, ridikėliams, ridikams, petražolėms, salierams netinka šviežias mėšlas, nes nuo jo šakniavaisiai šakojasi, deformuojasi. Svogūnus šitaip patręštoje dirvoje apninka svogūninės musės. Šias daržoves geriau auginti po mėšlu tręštų priešsėlių. Jei priešsėlis nepatręštas, labiau tinka perpuvęs mėšlas. Vėlai rudenį, pradėjus stipriai šalti, mėšlu galima mulčiuoti žieminius česnakus (nepadengiant viso ploto), braškes, o sode –serbentus, avietes, vaismedžius.

Verta žinoti

• Jei dirva tręšiama organinėmis trąšomis, mineralinių trąšų nereikia.
• Rudenį sumedėjusius augalus galima tręšti pelenais (1 kg/10 m²).
• Komposto vertė padidėja, į jį įmaišius bent ketvirtadalį mėšlo ar durpių.
• Papildomam tręšimui tinka atskiestas raugintas galvijų (ypač karvių, paukščių) mėšlas. Rauginama vasarą uždengtuose induose (1 dalis šviežio mėšlo ir 3 dalys vandens). Nelygu temperatūra, mėšlas rūgsta 2–3 savaites. Išrūgusi skysta masė neturi nemalonaus kvapo. Tręšiama atskiedus vandeniu (raugintas karvių mėšlas – 1 : 5, paukščių – 1 : 15).