Galbūt protingiau būtų užuot keičiant gamtos duotybę, verčiau pakoreguoti patį mąstymą ir vejai keliamus reikalavimus? Tai visiškai paprasta: atsisakykite cheminių pesticidų, taikykite teisingą priežiūrą, o išlindusią vieną kitą piktžolę vertinkite kaip sveikos, netoksiškos vejos simptomą.
Verta įsidėmėti: apsauga visada yra geriau nei gydymas. Todėl verčiau tiesiog tinkamai rūpinkitės veja, o ne pulkite gydyti jau pasiligojusią. Teisingai prižiūrima veja yra atsparesnė piktžolių, kenkėjų, ligų atakoms.
10 ekologiškos vejos priežiūros žingsnių
Kasdienė priežiūra
1. Pjovimas. Jei išrikiuotume vejos priežiūros darbus pagal svarbumą, šis tikriausiai užimtų aukščiausią poziciją. Labai svarbus kriterijus – tinkamas nupjautos žolės aukštis. Niekada „neskuskite“ vejos. Reguliariai pjaunama žolė, patrumpinta tik trečdaliu jos aukščio, užkerta kelią plisti piktžolėms ir kenkėjams, ne taip greitai išdžiūsta, teikia pavėsį šaknims, apsaugo dirvą nuo išdžiūvimo, formuoja ilgesnes, sveikesnes šaknis. Rekomenduotinas nupjautos vejos aukštis – apie 3,5–7 cm. Ypač svarbu vasarą palikti veją ilgesnę, o pavasarį ir rudenį – šiek tiek trumpesnę, tačiau vis tiek ne mažiau nei 3,5 cm aukščio.
Taip pat ypač atsargiai reikia elgtis su naujai pasėta veja – ją pirmąkart pjauti galima tik pasiekusią apie 10 cm aukščio. Svarbu pasirūpinti, kad žoliapjovės ašmenys būtų aštrūs. Atšipę ašmenys plėšys ir žalos žolę, ji taps jautresnė ligoms, kenkėjams. Nepjaukite šlapios žolės, šienaukite vakare arba debesuotomis dienomis. Prieš žiemą paskutinį kartą veją pjaukite kuo vėliau.
Jei jūsų vejos plotas nedidelis, kodėl gi įprastos elektrinės ar benzininės žoliapjovės nepakeitus rankine? Remiantis ES Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, benzininių žoliapjovių naudojimas lemia daugiau nei 5 proc. atmosferos užterštumo. Be to, rankinės žoliapjovės niekada „nenuskuta“ žolės, palieka ją aukštesnę.
2. Mulčiavimas pjauta žole. Palikite nupjautą žolę ant vejos kaip mulčią – ji taps gausiu maistinių medžiagų, ypač azoto, šaltiniu ir maždaug 30 proc. sumažins organinių trąšų poreikį. Taigi, net ir papildomai netręšiama veja gali atrodyti sveikai. Mulčiavimas paskatins žolės augimą ir teiks vejai reikalingos drėgmės. Jei žolė nėra labai aukšta, ji netrukus pati suirs. Drėgnais periodais, arba kai žolė pernelyg aukšta, ją nupjovę verčiau sugrėbstykite ir kompostuokite.
Jei detoksikuojate anksčiau chemiškai apdorotą veją, verčiau metus ar dvejus nemulčiuokite.
3. Gilus laistymas. Jei jūsų pėdų atspaudai lieka vejoje ilgiau nei keletą sekundžių, arba jei žalia veja ima geltonuoti – tai ženklai, rodantys, jog jau vertėtų laistyti. Sausuoju laikotarpiu geriausia laistyti dar prieš 8 val. ryto, liejant lėtai ir gausiai. Dažni paviršiniai laistymai tik eikvoja vandenį, lemia menką šaknų augimą, padidina maistinių medžiagų išplovimą.
Vejoms reikia maždaug 2,5 cm vandens per savaitę. Padėkite bidoną po purkštuvu ir stebėkite, kiek laiko reikia užpildyti 2,5 cm gyliui. Tai parodys, kaip ilgai reikės laikyti purkštuvą vienoje vietoje prieš jį pajudinant.
4. Ekologiškas piktžolių ir kenkėjų reguliavimas. Dažnai tikrinkite problemines vejos vietas, pavyzdžiui, išplikusius plotus, kuriuos ypač greitai ima atakuoti piktžolės. Idealiausias veikimo būdas – priežasties pašalinimas, pavyzdžiui, toje zonoje atsisakant intensyvaus judėjimo. Pašalinkite piktžoles rankiniu būdu. Jei manote, kad reikalinga, apsėkite tas vietas naujai. Kovai su kenkėjais nenaudokite pesticidų, rinkitės natūralias priemones.
Nuolatinėms problemoms išsiaiškinti patikrinkite dirvos pH: idealus pH yra nuo 6 iki 7. Atminkite, kad stiprūs lietūs ir pavėsis didina dirvos rūgštingumą. Sumažinti pH galima į dirvą įterpiant kalkių, medžio pelenų, kreidos.
Svarbiausia yra ne mestis nuo vienos gydymo išeities prie kitos, bet stengtis veją prižiūrėti taip, kad ji nebūtų patraukli kenkėjams. Keli kenkėjai turėtų būti toleruojami, nes pasaulis, kuriame negali išgyventi vabzdžiai, kartu yra toks, kuriame negalime išgyventi mes patys.
Sezoninė priežiūra
5. Šukavimas (skarifikacija). Per kelerius metus vejoje susiformuoja viršutinis mirusios ir pjautos žolės sluoksnis, kuris nespėja natūraliai supūti ir vėliau ima trukdyti vandeniui ir trąšoms prasisunkti iki šaknų. Galiausiai jis ima trukdyti augti naujai žolei, todėl pavasarį veja ilgai būna gelsva. Plonas jo sluoksnis dar nėra žalingas – šalinti reikėtų tik storesnį. Tam naudokite specialų grėblį arba skarifikatorių. Šukuokite vėlyvą pavasarį, anksti vasarą arba anksti rudenį, sausu oru, tačiau ne iškart po atlydžio, nes galite apgadinti šaknis. Prieš šukuodami veją trumpai nupjaukite, žolę sugrėbkite. Išgrėbus veltinį, veją tinka patręšti.
6. Pavasarinis tręšimas. Daugelis žmonių bei kai kurie ekspertai mano, kad pavasarinis tręšimas nėra būtinas, ir rekomenduoja tręšti tik rudenį. Bet jei norite tikrai stiprios ir kenkėjams atsparios vejos, balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje verta įterpti lėto poveikio organinių trašų. Pavasarinis tręšimas padeda vejai greičiau sužaliuoti, ypač jei praėjusiais metais vejai trūko maistinių medžiagų. Tinka kompostas, žaliosios trąšos, mėšlas, akmens mineralai, kaulų, kraujo milteliai, rudadumbliai. Jei galvojate apie vejos ir viso jūsų sodo ekologiškumą, nenaudokite jokių cheminių preparatų. Jie išplauna natūralias dirvos medžiagas, apsunkina dirvą ir žolę, gali sukelti ligų protrūkį.
7. Aeravimas. Jei pastebėjote, kad jūsų veja nebeatrodo gerai, arba jei vanduo sunkiai prasigeria per dirvos paviršių, patartina veją aeruoti. Aeruojant veja tarsi išvėdinama, iš dirvos išstumiamos suplūktos dalys, kamščiai. Tam labiausiai tinka mechaninės aeravimo priemonės. Jos ne tik ištraukia iš dirvos kamščius, bet ir suformuoja vejoje skylutes, todėl deguonis, organinės trąšos, mikroelementai bei vanduo gali lengviau patekti į dirvožemį ir geriau aprūpinti šaknis. Geriausias laikas aeruoti – nuo rugpjūčio iki spalio mėnesio. Jei veja patiria dažną mindžiojimą arba transporto priemonių apkrovas, aeravimas gali būti ypač reikalingas.
Iš pradžių verta atlikti testą: iškaskite kastuvu maždaug 30 cm² ploto ir 12 cm gylio duobę ir patikrinkite žolių šaknis – jei jos nesiekia daugiau nei 4 cm ilgio, dirvai reikalingas aeravimas.
Dieną ar dvi prieš dirvos aeravimą veją gausiai palaistykite, kad dirva gerai įdrėktų – bent iki 2–3 cm gylio. Laistymas padės aeratoriui geriau įsiskverbti į dirvą ir lengviau ištraukti dirvos gumulus. Tačiau neleiskite vejai ir per daug įmirkti.
Ištraukti dirvos gumulai gali būti palikti ant paviršiaus – per 2–4 savaites jie suirs. Po areavimo tinkami darbai – tręšimas, atsiradusių angų apsėjimas. Neaeruokite dirvos, jei ji neseniai užsodinta, taip pat sausuoju metų laiku.
8. Tręšimas kompostu. Tai daryti geriausia aeruojant dirvą, bet galima patręšti ir bet kuriuo kitu metu, tarp birželio vidurio ir rugpjūčio pabaigos. Ypač tinka paskleisti subrendusio, pavyzdžiui, perpuvusių lapų komposto. Jis praturtina dirvą, padeda kaupti humusą, padidina naudingų mikroorganizmų aktyvumą dirvoje. Vietoje komposto galima naudoti ir kompostinę, puveningą žemę.
9. Papildomas apsėjimas. Problemiškos, pažeidžiamos ir išplikusios vietos skatina piktžolių protrūkį. Todėl į atsivėrusias, ypač po aeravimo ir šukavimo atsiradusias tuščias vietas galima įterpti pasirinktų žolių rūšių sėklų. Sėti geriausia rudenį, kai yra vėsu ir drėgna, arba pavasarį, prasidėjus augimui. Efektyviausia, jei sėjama iškart po aeravimo ir patręšimo kompostu. Išpurenkite tuščiose vietose dirvą, įterpkite komposto, pabarstykite atsparių žolių sėklų, sulyginkite ir palaistykite.
10. Tręšimas rudenį. Jei veją ketinate tręšti tik kartą, ruduo tam – geriausias metas. Rudenį patręšta veja geriau peržiemoja, tampa atsparesnė kenkėjams, ligoms. Naudokite vienas iš trąšų, minėtas 6 punkte.
Patarimai
- Venkite žolių monokultūros.
- Jei mąstote ekologiškai, verčiau atsisakykite įprastinių vejų arba sumažinkite jų plotus, jas pakeisdami į laukinių gėlių pievą ar daržovių ir gėlių darželius. Tai pareikalaus ir kur kas mažiau darbo.
- Jei norite, kad žolę reikėtų pjauti kuo rečiau, atsisakykite tręšimo. Trąša paskatina žolę greičiau augti, o tai, be abejo, reiškia, kad ir pjauti ją reikės daug dažniau.
Veja iš senos pievos
Nebūtina pulti naikinti senos pievos ir vietoj jos įsiveisti naują, išlaidauti perkant žolių mišinius ir plušant prie jų įrengimo. Daugelis ekologiškai mąstančių ir taupyti linkusių šeimininkų jau suprato, kad ir senos pievutės gali nesunkiai virsti gana dailiomis vejomis. Tereikia nuolat šienauti, reguliariai išrauti vieną kitą piktžolę, ir po kurio laiko jos virs vejomis, neišleidus nei euro. Plintant natūralumo ir ekologijos idėjoms, tokios gerokai natūralesnės vejos, reikalaujančios kur kas mažiau priežiūros, ateityje gali dar labiau išpopuliarėti.
Be to, prisiminkite, kad tai, kas vienam žmogui yra piktžolė, kitam gali pasitarnauti kaip vertinga gėlelė! Kai kurios piktžolės yra ne tik gražios, bet ir naudingos. Pavyzdžiui, baltųjų dobilų žiedeliai vejoje – išties išvaizdūs, jie pritraukia vabzdžius, kaupia azotą ir padaro jį pasiekiamą vejos žolėms. Tokią veją galima kur kas rečiau tręšti arba nebetręšti visai. Ilgos kiaulpienės šaknys padeda aeruoti dirvą ir sukaupti mineralų, o jos išvaizdūs žiedai suteikia maisto vabzdžiams, kontroliuojantiems kenkėjų populiaciją. Piktžolės taip pat teikia svarbios informacijos apie dirvos būklę, pavyzdžiui, rūgštingumą, drenažą, mineralinių medžiagų stoką. Pavyzdžiui, jei dirvoje auga asiūkliai, rūgštynės, vaistinės veronikos, tai liudija dirvožemį esant rūgštų.
Dar vienas ekologiškas ir šiuo metu madingas variantas – sėti žydinčią veją. Tokios vejos savo išvaizda ir funkcija labiau primins pievą nei prižiūrėtą veją. Svarbu iš anksto žinoti: žydinti veja šienaujama tik 2 kartus per sezoną: anksti pavasarį ir antroje vasaros pusėje, kai augalai jau subrandinę ir išbarstę sėklas. Todėl kai kuriuose sodo plotuose žydinti veja gali netikti dėl savo aukščio, be to, tai – ne mindymui skirta zona. Todėl žydinčias vejas labiausiai rekomenduojama įsirengti sodybos pakraščiuose, patvoriuose, šlaituose arba specialiai tam skirtame plotelyje, kuris bus skirtas vien pasigrožėti. Svarbu ir tai, kad žydintys pievų augalai pritrauks vabzdžius, o tai pagerins sodo ekosistemą.
