– Sakoma, jog ekologišką daržininkystę renkasi idealistai. Ar tokia esate ir jūs?
– Nepasakyčiau, kad esu idealistė, veikiau darbas medicinos srityje priverčia labiau susimąstyti apie tai, kaip galime patys sau padėti. Matau, kiek aplink mus daug chemijos ir manau, kad ją reikia naudoti tik esant neišvengiamoms aplinkybėms, tarkime, užklupus rimtoms ligoms. Visai kitokių principų turėtume laikytis būdami sveiki: privalome keisti gyvenimo būdą, sveikai maitintis, stiprinti imunitetą ir visomis išgalėmis stengtis nepasigauti ligų. Sveikai užaugintas savo daržoves laikau savotiška atsvara neišvengiamai gaunamiems nenatūraliems dalykams.
– Minėjote, kad sodo daržo darbai nebuvo svetimi ir anksčiau?
– Tikrai taip, prie žemės darbų ir gamtos pripratome nuo pat vaikystės: tuomet padėdavome tėvams kolektyviniame sode, vėliau, gal prieš 15 metų, patys įsigijome sodybą Varėnos rajone, ten viską tvarkėme patys. Visai mūsų šeimai būti su gamta yra didžiulis malonumas ir poreikis. Tikrai nepuoselėjame daržo vien dėl derliaus: ne ką mažiau žavi kasdienė galimybė matyti augimo procesą ir būti jo dalimi.
Apima tikra palaima, kai gali šiltnamyje nusiskinti SAVO pomidorą, agurką ar papriką, džiaugtis keliais salotų ir prieskonių derliais per vasarą. Gyvename šalia miško, tad žiemą į svečius ateina stirnos, teritorijoje karaliauja du globojami laukiniai katinai, kurie tikriausiai atsidėkodami už globą vis atneša mums tai negyvą paukštelį, tai kirstuką. Gerai, kad nesikėsina į daržus.
– Esate labai užimta, kiek realiai lieka laiko pačiai prisidėti prie šio grožio kūrimo?
– Mano pagrindinė užduotis kūrybinė – kruopščiai suplanuoju, ką, kur ir kaip sodinsime. Lygiai taip pačiai elgiuosi ir versle – mano tikslas yra sukurti kažką naujo, o vėliau, kai darbai pasidaro besikartojantys, juos perleidžiu kitiems. Tokių pačių principų kaip versle laikausi ir čia – ravėti ir laistyti daržą mums padeda pagalbininkė. Žinoma, padeda ir vyras, kuris rūpinasi žolės pjovimu. Jei dažniau namie būtų sūnus su dukra, rastųsi darbelių ir jiems.
Nors daržoves auginame natūraliai, patį daržą įsirengėme modernų. Paaukštintos lysvės ir mediniai takeliai leidžia švariai tarp jų vaikščioti. Laistymo sistema reaguoja, lietinga ar saulėta diena, trūksta dirvožemyje vandens ar ne. Tuomet ji pati automatiškai jungiasi. Vienintelė jos blogybė ta, kad daržovės nemėgsta šalto vandens iš žemės gelmių, todėl dažniau stengiamės laistyti rankiniu būdu.
– Kaip atsirenkate daržovių veisles ir sėklas?
– Didžiausia mano silpnybė – pomidorai. Jų auginame pačių įvairiausių veislių, tik dėl įsigijimo aplinkybių negaliu jų tiksliai įvardinti, mat niekada nesu pomidorų sėklų pirkusi parduotuvėje. Daug keliaujame, dažnai kelionių metu, o ypač po Italiją, tenka paragauti įdomaus skonio pomidorų, tad jau prigijo tradicija iš svetur parsivežti įvairių rūšių pomidorų namo, gerai juos sunokinti ir susidžiovinti sėklas. Net ir klinikoje turime kiemelį, kuriame daiginame sėklas. Tad parsivežti egzotiški pomidorai auga ne tik mūsų šiltnamyje, bet ir vazonuose klinikoje.
Kitas sėklas dažniausiai perku parduotuvėje. Prie daugelio veislių esu pripratusi jau nuo seno, pavyzdžiui, prie ‚Rodničiok‘ agurkų – man patinka jų skonis ir traškumas. Tikiu, kad šiais laikais yra ir naujų gerų veislių, bet atradusi tai, kas labai patinka, kitų nebeieškau. Daug metų apsiperku toje pačioje sėklų parduotuvėje ir dažnai pasikliauju jų konsultantų patarimais. Mėgstu eksperimentuoti, nors ne visada užaugusių daržovių skonis patinka, tad ir vėl tenka ieškoti naujų. Bet tai tikrai malonus ir kūrybiškas procesas!
– Ar valgio gaminimą irgi priskiriate prie kūrybinio proceso?
– Tikrai taip! Labai mėgstu gaminti. Ir pasakymas „iš lysvės tiesiai į puodą“ man irgi puikiausiai tinka. Eksperimentuoju ruošdama įvairiausias salotas, šiais metais užderėjo geras paprikų derlius, pamėgau jas gaminti kimštas su mėsa, dariau daržovių salotas „Lečio“. Ant mūsų stalo dažni ir desertai su šilauogėmis – turime jų 6 krūmus.
Esu didelė burokėlių gerbėja ir labai mėgstu gaminti iš jų lapų sriubas bei apkepus, todėl man buvo svarbu turėti bent pora jų derlių per metus. Gaila, bet šiais metais dėl vėsios ir lietingos vasaros to nepavyko padaryti. Šiais metais bandau jų lapus pjaustyti ir užsišaldyti, žiūrėsiu, ar tai pasiteisins.
– Daug keliaujate. Kaip pavyksta sunaudoti visą tuo metu prinokusį derlių?
– Štai čia ir yra didžiausias galvos skausmas! Tikrai dažnai nespėjame visko suvalgyti, tad neretai tenka dalį daržovių derliaus atiduoti mūsų „Baltijos ir Amerikos terapijos ir chirurgijos klinikos“ kavinei.
Auginame įvairių netradicinių rūšių mėtas: ananasines, apelsinines – jų poskonis visai kitas. Daug jų nupjovėme, sudžiovinome ir klinikoje jas sėkmingai naudoja arbatoms.
Turime palikimą iš čia anksčiau buvusios senos sodybos – tris senučiukes obelis, kurių šakos lūžta nuo gausybės alyvinių ir ananasinių obuolių. Tiek jų patiems tikrai neįmanoma suvalgyti, tad tenka virti obuolienes. Jas paskui irgi naudojame klinikos kavinėje paskanindami pusryčių blynelius.
– Ar pacientai žino, kad valgo gėrybes iš savininkės nuosavo daržo?
– Net nežinau, ar virtuvės darbuotojai tai jiems sako. Man kažkaip savaime suprantama, kad verslu reikia rūpintis visomis prasmėmis. Galima būtų tuos obuolius išmesti – ir tai būtų lengviausias būdas, bet esu įpratusi mąstyti ūkiškai, gal dėl to, kad gyvenime mums niekas iš dangaus nenukrito.
– Gal yra minčių plėsti daržą?
– Manau, kad kol kas tikrai ne, nes jo dydis dabar mums optimalus. O tikslo ruošti krūvas atsargų žiemai neturime. Nesakau, kad konservuotas maistas yra blogas, bet laikausi nuomonės, jog sveikiausia daržą išnaudoti ir visus vitaminus gauti šiltuoju periodu, ko mums padaryti neišeina tiek, kiek norėtume.
Ir nors dydžiu plėstis neplanuojame, mano kūrybingumas skatina auginti kuo įvairesnes veisles, ieškoti naujų skonių ir drąsiai keisti vidutiniškas. Žinoma, kasmet atrandame kažką naujo. Šiemet pastebėjome, jog šiltnamyje pomidorai kur kas geriau dera pasodinti kartu su paprikomis, o ne su agurkais, kaip sėjome anąmet. Taip ir tobulėjame.
– Ar daržas jums yra daugiau džiaugsmas ar rūpestis?
– Oi ne, jei tai būtų rūpestis, o ne grožis akiai, malonus procesas ir džiuginantis rezultatas, aš jo tikrai neturėčiau.
