Pagrindinės paauglių mirties ir invalidumo priežastys – nužudymai, savižudybės ir autoavarijos. Alkoholis ir narkotikai buvo daugiau kaip pusės šių įvykių priežastis. Alkoholio vartojimas siejamas su muštynėmis, sunkumais darbe ir mokykloje, įstatymų pažeidimais.
Beveik 46 procentai devintokų teigė pirmą kartą paragavę alkoholio iki trylikos metų, apie dvidešimt trys procentai abiturientų prisipažino vairavę išgėrę. Narkotikų vartojimas siejamas su nusikalstamumu, nesimokymu, lytiškai plintančiomis ligomis (taip pat ir AIDS). Apie trisdešimt procentų vyresniųjų klasių moksleivių teigia iki trylikos metų pabandę marihuanos.
Pradinukai ir devynmetės mokyklos moksleiviai dažniausiai renkasi uostomas toksines medžiagas. Jų, pigių ir lengvai paslepiamų, esama daugelyje namų ūkio reikmenų parduotuvių. Tokie gaminiai kaip aviaciniai klijai, aerozoliniai dažai ir valikliai dažnai veikia lėtai, bet gali būti mirtini.
Atidžiai stebėkite, ar vaikas nevartoja uostomų svaigiųjų medžiagų. Ar jūsų vaikas irzlus? Štai keletas pavojaus signalų:
• Dėmės ir žaizdos aplink lūpas.
• Staigus apetito netekimas arba pykinimas.
• Dažų dėmės ant drabužių.
• Chemikalų kvapas iš burnos.
• Elgiasi taip, tarsi būtų apsvaigęs, arba yra labai pakilios nuotaikos, nors alkoholio kvapo ir nėra.
Beje, iki dvyliktos klasės daugelis paauglių jau būna arba paragavę alkoholio ar narkotikų, arba nuolat juos vartoja. Kuriuos narkotikus vaikas ar paauglys pasirinks, priklausys nuo to, kaip lengva jų gauti ir ką vartos ta bendraamžių grupė, kuriai jaunuolis priklauso. Vieni renkasi tik degtinę, kiti maišo marihuaną, tabletes, stiprų alkoholį ir alų.
Pakalbėjusi su šiais jaunuoliais, sužinojau, kad statistinė informacija apie narkotikų, sveikatos ir teisės pažeidimų rizikos ryšį jiems ne naujiena, bet tiesiog nerūpi padariniai. Jie gali protingai paaiškinti, kodėl neturėtų vartoti svaigalų, bet nenori atsisakyti įpročio. Daugelio mano jaunųjų klientų šūkis – „Jei malonu – daryk“, ir jie visai nesijaudina dėl narkotikų poveikio jų gyvenimui. Septyniolikmečiams nerūpi, kokia bus jų sveikata, kai peržengs keturiasdešimt, o keletas jaunuolių net teigė, esą tai nesvarbu, jeigu gyveni tik tam, kad mirtum. Šie paaugliai nebūtinai linkę žudytis, jie tiesiog nesirūpina rytojumi ir nemato svarios priežasties gyventi. Kita vertus, kai kurie paaugliai mano esą nepažeidžiami ir galintys ką tik nori savo kūnui daryti – jiems nieko neatsitiks.
Dėl šių trijų priežasčių (nepažeidžiamumo iliuzijos, abejingumo gyvenimui ar mirčiai ir nesirūpinimo sveikata) vaikai ir paaugliai nesuka galvos vartodami alkoholį ar narkotikus ir net nesupranta, ko kiti taip nerimauja. Kai tėvai stengiasi įtikinti vaiką nevartoti svaigalų – jie pralaimi. Padėtį dar sunkina tai, kad šie paaugliai paprastai slapukauja, jie be tėvų žinios gali lengvai gauti alkoholio ir narkotikų ir juos vartoti. Kai kurie tėvai jaučia, kad vaikas svaiginasi, bet negali to įrodyti. Todėl kol vaikas nesugaunamas už rankos, paprastai nieko nedaroma.
Daugelis tėvų mato, kaip jų vaikas iš harmoningos asmenybės virsta liūdnu, viskam abejingu paaugliu, priklausomu nuo alkoholio ar narkotikų. Daugelis jaunuolių prisiekinėja, kad jeigu norėtų, galėtų liautis, bet iš tiesų net neįsivaizduoja, kaip tai sunku. To neleidžia padaryti bendraamžių įtaka, narkotikų vartojimas bendravimui palengvinti, bėgimas nuo slegiančios tikrovės ir tikra priklausomybė nuo narkotikų. Laukti, kol paauglys pats liausis svaigintis, gali tekti be galo, be krašto, nes daugelis to niekada nedarys.
Tėvai turi ryžtis ir ką nors daryti, kad vaikas liautųsi vartojęs alkoholį ar narkotikus. Paprastai detoksikacijos programos būna sėkmingos. Vos tik jaunuolis pajunta nuotaiką nebesvyruojant ir be alkoholio ar narkotikų, pats nori tęsti abstinenciją. Bet keliolika mėnesių, kol organizmas išsivalo, alkoholio ar marihuanos vilionės kabo kaip debesis. Sunku atsisakyti senų įpročių, o svaiginimasis dažnai būna malonus, kaip ir buvimas su draugais, kurie taip pat vartoja narkotikus. Priimtas į narkomanų ar alkoholikų grupę paauglys jaučiasi patogiai, žino savo vietą ir pagaliau jaučiasi grupės nariu. Dažniausiai tai yra nepasitikintys savimi jaunuoliai, bijantys, kad nevartojantys narkotikų paaugliai nepriims į savo tarpą. Jiems atrodo geriau priklausyti bet kam negu niekam, būti su vartojančiais narkotikus daug geriau nei vienam.
Jaunuoliai teigia, kad vartodami narkotikus gali įveikti kompleksus – atsiranda humoro ar tiesiog patogumo jausmas. Labai sunku atsisakyti įpročio, kuris jaunuoliui patinka ir leidžia jaustis turinčiam savo vietą ir pritampančiam daugelyje paauglių grupių. Tapti „švariam“ ir geram atrodo grėsminga. Tai reikštų, kad reikės susirasti naujų draugų, visą dieną vadovautis tikraisiais jausmais, užuot dirbtinai kūrus nuotaikas, pagaliau pamatyti save tokį, koks esi iš tikrųjų.
Jeigu įtariate, kad jūsų vaikas vartoja alkoholį ar narkotikus, tai dažniausiai taip ir yra. Ką įtariantys tėvai turėtų daryti? Pirmiausia vaikui pasakyti, kad norite išgirsti, ką ir kaip dažnai jis vartoja. Daugelis vaikų, su kuriais kalbu, sako, kad narkotikus vartoja rečiau ir po mažiau, nei yra iš tikrųjų (apie tai sužinau tik tada, kai prisipažįsta). Todėl tėvams siūlau mintyse padvigubinti tą narkotikų ar alkoholio kiekį, kurį sūnus ar duktė prisipažįsta vartojantys. Jei sako, kad marihuaną rūko du kartus per savaitę, tai greičiausiai bus keturi arba penki kartai. Jaunuoliai nurodo mažesnį kiekį dėl šių priežasčių: jie neprisimena, kiek kartų rūkė, gėrė ar uostė, arba nenori, kad jūs išsigąstumėte, kad jie taip dažnai vartoja. Jums taip pat reikėtų paklausti, su kuo rūko ar geria ir kaip įsigyja svaigalų, nors vargu ar sulauksite atsakymų į šiuos klausimus. Paaugliams nepatinka skųsti kitus, todėl nesitikėkite gatavų atsakymų. Rūpinkitės tik savo vaiku ir kaip jam padėti.
Esu tvirtai įsitikinusi, kad alkoholikas geria ne vien dėl kompanijos, o narkomanas rūko ne tik kartą kitą. Jei norite, kad vaikas liautųsi vartojęs svaigiąsias medžiagas, jis turi visai nutraukti jų vartojimą. Paaugliams nepatinka tą girdėti. Jie prisiekinėja, kad gali „save kontroliuoti“, bet po truputį vėl pradeda vis daugiau ir dažniau svaigintis, ir senas įprotis grįžta. Kompromisų dėl narkotikų ar alkoholio vartojimo negali būti. Reikia sūnui ar dukrai pasakyti „arba–arba“, ir taip, kad tikrai suprastų.
Jei jaučiatės nepakankamai stipri pasakyti vaikui taip, kad klausytų, suraskite, kas galėtų tą padaryti. Kai kuriuose rajonuose vykdomos piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis programos, jos nebrangios, finansuojamos valstybės. Užrašykite ten savo vaiką ir priverskite lankyti paskaitas; jei atsisakys, gali tekti kreiptis į prievartą taikančių tarnybų darbuotojus. Esu dirbusi su tėvais, kurie turėjo skambinti į policiją ir pasakyti, kad jų vaikas turi narkotikų, – tėvams labai sunku apsispręsti tą padaryti. Iš pradžių paauglys bus įtūžęs, bet vėliau jums padėkos. Jaunuoliai, kurie svaiginasi, negali aiškiai mąstyti, o jūs negalite pasikliauti jų sprendimais. Turite patys nuspręsti dėl jų. Tvirtai išdėstykite savo reikalavimus, pasitelkite į pagalbą visuomenės, jei reikia, ir prievartos tarnybas – tik nestovėkite iš bejėgiškumo grąžydama rankas.
Vaikai, žinantys, kad jų tėvai nieko nedarys siekdami priversti juos liautis svaiginusis, pradės tuo didžiuotis, taps įžūlūs ir vartos alkoholį ar narkotikus dar dažniau. Labai aiškiai pasakykite, kad netoleruosite jokio vartojimo, ir tegul gerai žino, ką darysite: „Jei vartosi, tavo laisvė bus labai suvaržyta. Jei ir tai nepadės, negalėsi matytis su draugais. Jei dar svaiginsies, užrašysiu į ambulatorinę gydymo programą, o jeigu ir tai negelbės, gulsi į stacionarą.“
Kai sūnus ar duktė žinos, kad kalbate rimtai, privalės kreipti dėmesį. Gal tai jo ir nesustabdys, bet jūs bent atvirai pasakysite, kas bus. Tada taip ir elkitės! Grasinimas be jokių bausmių yra tik muilo burbulas, ir vaikai tai greitai pajus.
Jei norite, kad vaikas visiškai liautųsi svaiginęsis, kol dar gyvena namuose, nebrangūs alkoholio ar narkotikų testai šiuo atveju neįkainojami. Jūsų gydytojas gali rekomenduoti būdą, kaip ištirti narkotikų kiekį šlapime. Yra geras ir paprastas, namų sąlygoms tinkantis testas ištirti alkoholio kiekį seilėse. Primygtinai siūlau daugelio savo klientų tėvams testu tikrinti vaikus kiekvieną kartą, kai grįžta iš vakarėlio ar iš pasivaikščiojimo su draugais. Jeigu jūsų sūnus ar duktė žinos, kad kaskart tikrinsite, tikėtina, kad nesisvaigins. Jeigu tingėsite patikrinti ir liausitės, galite būti tikri – jis vėl pradės!
Tėvų įsikišimas yra būtinas. Baimė, kad gali būti sučiuptas, skatina mažiau rūkyti marihuanos ar gerti, ypač jei bausmės labai griežtos. Pavyzdžiui, privilegijos vairuoti automobilį netekimas ar laisvės suvaržymas. Tai padės vaikui įtikimai pasiaiškinti draugams. („Šiandien negaliu gerti, nes kai tik grįšiu, tėvai patikrins alkoholio kiekį seilėse.“)
Septyniolikmetis Skotas buvo pirmūnas, dalyvavo mokyklos būreliuose, bažnyčios jaunimo grupėje, lankė treniruotes. Būtų tikras šaunuolis, jei nebūtų žinoma, kad jis užsislėpęs alkoholikas. Pas mane jį atvedė tėvas, kai vaikinas, būdamas neblaivus, antrąkart nusikalto – girtas vairavo automobilį ir įsivėlė į muštynes. Skotas man papasakojo, kad pastaruosius metus gėrė tikrai daug. Kai paklausiau, kaip dažnai, buvau priblokšta – jis beveik kasdien vartojo alų arba stiprius alkoholinius gėrimus prieš mokyklą, mokykloje ir iš jos parėjęs, o penktadienio ir šeštadienio vakarais tiesiog nusitašydavo.
Skoto tėvai žinojo, kad jis vartoja alkoholį, bet manė, kad su saiku – galbūt bokalą kitą alaus su draugais savaitgaliais, bet dar nėra dėl ko nerimauti. Sužinoję, kiek Skotas iš tikrųjų gėrė, buvo apstulbę – kaip galėjo nematyti pavojaus ženklų: prastėjančių pažymių, mažiau su šeima praleidžiamo laisvalaikio ir didelio nuotaikos svyravimo.
Skotą teko siųsti į anoniminių alkoholikų grupę, skirtą vyresniesiems paaugliams. Tik daugiau kaip po trijų susirinkimų jis prisipažino, kad yra alkoholikas, – tas žodis Skotui labai nepatiko, bet taikliai jį apibūdino. Skotui labai padėjo jo globėjas ir kiti anoniminių alkoholikų grupės nariai, todėl jis pavyzdingai lankė vakarinius grupės užsiėmimus. Anoniminių alkoholikų grupė padeda daugeliui ir pirmiausia reikėtų rinktis ją, kaip daug nekainuojantį pirmąjį alkoholio atsisakymo būdą.
Šeron, kita paauglė, vartojo ir narkotikus (marihuaną ir LSD), ir alkoholį. Ko tik tėvai nedarė norėdami padėti Šeron (papirkinėjo, vedė pas psichologus, į Anoniminių alkoholikų draugiją, galiausiai gydė stacionare), niekas netiko. Pasitaikius pirmai progai ji vėl svaigindavosi. O padėjo alkoholio kiekio seilėse matavimo testas. Tai lengvai gaunama chemiškai apdorota lazdelė, kurią reikia įsikišti į burną ir surinkti seilių. Po dviejų minučių lazdelės spalva pasikeis, jei Šeron bus nors kiek išgėrusi alkoholio. Taigi iš karto ir bus nubausta.
Pirmuosius tris mėnesius Šeron tėvai tyrė alkoholio kiekį kiekvieną vakarą ir ji nė karto nebuvo išgėrusi. Kasdien taip pat buvo tiriamas marihuanos ir LSD kiekis šlapime. Vien žinojimo, kad tėvai išsiaiškins, ar ji vartojo narkotikus, užteko, kad Šeron liautųsi. Ji nenorėjo būti nubausta, prarasti teisę naudotis automobiliu, be to, testas buvo geras pasiaiškinimas, kai draugai įkalbinėdavo parūkyti ar išgerti.
Šeron vis dar nevartoja svaigalų, o tėvai ją rečiau tikrina. Pagaliau ir jos potraukis vartoti narkotines medžiagas pradeda mažėti, bet neabejoju: jeigu tik tėvai liautųsi tikrinę, Šeron vėl pradėtų svaigintis. Prireiks ilgų abstinencijos mėnesių, gal net metų, kol priklausomybė gerokai sumažės. Be to, mergina pradeda apie save manyti ne tik kaip apie narkomanę. Ji vėl užsirašė į beisbolo komandą, turi darbą ir sutaria su tėvais. O šie pradėjo dukterimi pasitikėti, nes pastebėjo, kad ji ima įveikti įprotį vartoti alkoholį ir narkotikus. Reikia tikėtis, kad duktė tėvų neapvils ir toliau labai stengsis. Kol kas Šeron neblogai sekasi, bet taip yra tik todėl, kad tėvai trumpai ir aiškiai pasakė: daugiau ne.
PIkTNAUDŽIAVIMAS NARKOTINĖMIS MEDŽIAGOMIS
Debės mama
Tai, kad paauglė Debė tik pradėjusi lankyti dešimtą klasę norėjo vis mažiau laiko praleisti su šeima ir daugiau su draugais, atrodė normalu, bet jos elgesys tapo bjaurus: pradėjo meluoti, slapukauti ir nebuvo galima ja pasitikėti. Duktė daugiau nenorėjo nei su mumis valgyti, nei gyventi, nes taisyklės buvo per griežtos, todėl ji nusprendė pabėgti iš namų.
Kas nutiko mūsų ramiai šeimai? Kas taip neigiamai paveikė mūsų dukrą? Apieškoję jos kambarį, radome suktinių ir marihuanos. Buvome įskaudinti ir pikti. Taip pat sužinojome, kad Debė draugauja su vyresniu vaikinu, kuris turi blogą reputaciją ir yra žinomas kaip mokantis gudrauti. Jaučiausi kalta. Aš visada būdavau namie, visaip padėdavau mokykloje ir kasdien laukdavau dukros, grįžtančios po pamokų. Kaip galėjau nieko nepastebėti? Per kelis mėnesius Debės elgesys tapo nepagarbus ir keistas. Kodėl ji mums nepasakė, kad buvo pakliuvusi į didelę avariją? Kodėl sėdo į automobilį su girtu vairuotoju? Mes buvome sutrikę.
Viskas virto barniu. Ji be leidimo pasiėmė kredito kortelę, taip pat iš čekių knygutės išplėšė paskutinį čekį žolei pirkti. Atrodė, kad kiekviena diena tebuvo vis naujas nusivylimas. Be to, į mūsų namus atėjo policija, kai Debė nusprendė, kad nori gyventi pas draugę ar globėjus. Ne tik Debė savęs nekontroliavo, mes visi buvome tokie. Jaučiausi, tarsi būčiau po vandeniu ir negalėčiau kvėpuoti, o kažkas nevaldomas trauktų į juodą skylę. Mes buvome visiškai išsekę ir prislėgti. Naktys buvo bemiegės. Dieną buvo sunku gyventi; visos mūsų mintys sukosi tik apie Debę ir sąmyšį, į kurį patekome. Tai paveikė visą mūsų šeimą. Net toliau nuo namų institute studijuojanti Debės sesuo jautė pareigą mesti mokslą ir parvykti namo. Mes ją atkalbėjome.
Labai padėjo pokalbiai su draugais ir giminėmis. Jie nepaprastai mus palaikė, be to, sužinojome, kad esame ne vieninteliai kenčiantys tokį neįtikimą skausmą. Mes nusprendėme ir Debė sutiko, kad ne tik lankysimės pas šeimos psichologą, bet ir prašysimės priimami į gydymo centrą. Mes dukrą labai mylime, todėl tokį jos elgesį supratome kaip laikiną nesusipratimą ar proto užtemimą. Kai kurie tėvai gal būtų į tai pažiūrėję kitaip, bet mus tai žeidė. Kai paklausiau Debės, ką krizės metu jautė, ji taip apibendrino: „Aš neturėjau jausmų.“
Debė
Koks jausmas, kai jautiesi skrendąs? Ar taip gera, kaip visi pasakoja? Tokie klausimai sukosi man galvoje, kai mačiau draugus, sukančius suktinę. Buvo septintos klasės pabaiga. Man buvo trylika metų. Kai jie pradėjo rūkyti, paklausiau, ar duotų ir man „patraukti“. Jie netikėjo, kad galėčiau to prašyti, nes buvau plaukimo komandos aistruolių kapitonė, žaidžiau beisbolą ir ketinau pradėti bėgioti. Davė man suktinę ir aš pabandžiau. Net negalėjau patikėti, kad tai darau! Iš pradžių jaučiausi kalta, bet po to diena atrodė kaip visos.
Aštuntoje klasėje nedaug rūkiau, po truputį, bet kai pradėjau lankyti dešimtą klasę, viskas labai pasikeitė. Nelankiau jokių būrelių po pamokų, mano pažymiai blogėjo, pradėjau bendrauti su šiek tiek už save vyresniais jaunuoliais. Daugiau nenorėjau mokytis. Ėjau į mokyklą tik todėl, kad labai nenuliūdinčiau tėvų ir kad sužinočiau, ką veiksime savaitgalį, kas atsineš žolės. Ką sakėme tėvams? Rodos, vienas melas vedė prie kito. O tiesą pasakius, man tai visai nerūpėjo.
Pati sau aš buvau nepasikeitusi, nors ir rūkiau, o tėvams taip neatrodė. Kuo daugiau rūkiau, tuo daugiau melavau ir dariausi niekšiškesnė. Man niekas nerūpėjo. Buvau svarbi pati sau. Baisu taip sakyti, bet tai tiesa. Man tikrai niekas nerūpėjo.
Taip elgdamasi tapau tokia laisva, kad net tėvai negalėjo manęs suvaldyti. Kai jie neleisdavo daryti, ką noriu, – pabėgdavau iš namų. Kartą pavogiau čekį ir užrašiau ant jo aštuoniasdešimt dolerių grynais, kad galėčiau nupirkti maždaug vieną unciją žolės. Taip pat pavogiau mamos kredito kortelę, kad galėčiau nusipirkti, ko man reikia.
Greitai tėvai suprato, kad man reikia rimtos pagalbos. Kai mūsų namuose kelis kartus apsilankė policija (aš norėjau gyventi su globėjais, kur tikėjausi turėsianti daugiau laisvės), visi kartu nusprendėme, kad laikas prašytis priimamai į narkomanų gydymo centrą. Nors pykau, kad mane ten priėmė, bet gydoma vėliau supratau, kad tai buvo mano labui ir kad man tikrai reikėjo pagalbos.
Dabar man daug lengviau. Gyventi šeimoje gera, tęsiu po gydymo skirtą programą ir jau beveik šeši mėnesiai nevartoju narkotikų.
Daugelis paauglių, tokių kaip Skotas ir Šeron, taip elgiasi dėl bendraamžių įtakos (nors jie tai neigia), ir jiems labai palengvėja, jeigu turi svarią priežastį atsisakyti, pavyzdžiui, pasakyti draugams, kad tėvai tikrina blaivumą ar narkotikų kiekį nustatančiu testu. Svarbiausia, reikia nuolat arba retkarčiais tikrinti, ar sūnus / duktė nevartoja narkotikų ir alkoholio. Jei vaikas atsisako šlapimo ar seilių testo, tai greičiausiai todėl, kad yra kaltas. Tada jūs turite bausti taip, kaip iš anksto būnate susitarę.
Apibendrindama norėčiau pasakyti: nesitikėkite, kad vaikas pats liausis svaiginęsis todėl, kad taip yra protinga. Jis gali susivaldyti tik žinodamas, kad jūs patikrinsite ir suvaržysite laisvę, neleisite naudotis automobiliu ar kitaip nubausite.
Kai vaikas liaujasi vartojęs alkoholį ar narkotikus, paprastai atsitinka nuostabus dalykas. Tas niurnantis, piktas, neatsakingas paauglys tampa nuosaikus ir patikimas. Kai jo pažymiai ima gerėti ir baigiasi kasdieniai barniai, tėvai atsipalaiduoja, o vaikas vėl gali su visais pietauti, išeiti iš savo kambario ir kartu su broliais ir seserimis žiūrėti televizorių!
Priminkite savo sūnui ar dukrai, kad vaikams nereikia daug laiko įpročiams ir draugams pakeisti. Atsisakius narkotikų lengva surasti kitą mokyklą ir susidraugauti su bendraamžiais. Vaikai gali būti labai lankstūs ir atlaidūs – to dažnai nepasakysi apie suaugusiuosius.
PASITIKRINKITE
Galite įtarti, kad jūsų vaikas svaiginasi, jei pritariate daugeliui šių teiginių:
1. Vaiko būdas labai pablogėjo.
2. Jo nuotaika ir elgesys nenuspėjami: čia be jokios priežasties nusiteikęs pakiliai, čia visai niūrus.
3. Mokosi prasčiau, neruošia namų darbų, vis mažiau domisi mokykla.
4. Bendrauja su jums nepažįstamais vaikinais ir atsisako juos pasikviesti į namus.
5. Pasikeitė dukters draugės. Senosios (jomis jūs pasitikėjote) retai skambina ar užeina.
6. Vaikas elgiasi paslaptingai – užsirakina savo kambaryje, neleidžia pažiūrėti, ką turi piniginėje, rankinėje ar knygų krepšyje.
7. Pasikeitė vaiko asmeninės higienos įpročiai – mažiau dėmesio skiria švarai, drabužiai netvarkingi.
8. Sūnus rengiasi narkomanams būdingais drabužiais: turi daug juodų marškinėlių su metaliniais blizgučiais ar pavaizduotomis sunkiojo roko grupėmis, kurios reklamuoja narkotinių medžiagų vartojimą.
9. Vaiko kambaryje radote įvairių reikmenų – rūkomojo popieriaus, žiebtuvėlių, aerozolio skardinių, gal net tuščių alkoholinių gėrimų butelių. Jūsų spintelę, kur laikote gėrimus, taip pat kažkas buvo atidaręs.
10. Kai sūnaus ar dukters pasiteiraujate apie alkoholio ar narkotikų vartojimą, reakcija būna audringa. Užuot ramiai atsakęs į klausimą, kelia balsą ir grasina.
Net jei jūsų vaikui tinka tik keli teiginiai, nieko nelaukdami nusipirkite alkoholio ir narkotikų testą. Nepradėkite diskusijos, tik išgaukite reikalingą informaciją. Darykite tai ir, prašau, nepasiduokite – jei valdysite padėtį ir pasakysite „daugiau ne“, gal pakeisite vaiko gyvenimą.
***
RUTH PETERS (Rut Peters) – JAV klinikinės ir vaikų psichologijos specialistė, daugelio straipsnių ir knygų apie vaikų auklėjimą autorė.
„Nebijokite drausminti vaikų“ – knyga, kuri padės kiekvienam tėčiui ar mamai atsikratyti kaltės jausmo, kai jie bando vaiką auklėti. Vaikai negimsta savaime drausmingi, paklusnūs, turėdami tinkamą vertybių sistemą. Juos to reikia išmokyti, teigia autorė, ir ji žino, kaip tą padaryti. Juk taip dažnai tėvų norai visiškai nesutampa su vaikų. Koks vaikas norės susitvarkyti kambarį, valgyti su peiliu ir šakute ar mokytis to, kas jam tuo metu atrodo visiškai neįdomu ir nereikalinga? Tai reikalinga tėvams. Todėl būtent tėvai yra pirmieji vertybių, taisyklių ir manierų mokytojai. Tačiau kaip auklėti vaikus, jei šie atsisako klausyti?
Ruth Peters pateikia sistemą, padedančią įveikti dažniausiai pasitaikančias vaikų elgesio problemas. Ji rašo apie tai, kaip svarbu auklėti nuosekliai, kaip svarbu laikytis taisyklių, ir apie tai, kad nereikia pildyti visų vaikų užgaidų ir būtinai stengtis padaryti juos laimingus. Ji nebijo pasakyti, kad būna manipuliuoti linkusių ir konfliktus skatinančių vaikų, ir pataria, kaip reikėtų juos auklėti. Knygoje – daugybė praktinių patarimų ikimokyklinukų ir pradinukų tėvams. Ir svarbiausia – jie veikia!