Tai dabartinės selekcijos ir kiek rečiau auginamos senosios serbentų veislės.

Juodieji serbentai

Pasak E. Meidaus, serbentų kolekcijoje yra apie 180 juodųjų serbentų veislių. Kultūriniai kilę iš laukinių protėvių. Šie serbentai – vitaminų šaltinis, vartojami sergant avitaminoze. Juose daug vitamino C – 150–300 mg proc., daugiau turi tik erškėtrožių ir aktinidijų vaisiai. Uogose yra B grupės vitaminų: tiamino B1 – 0,03 mg proc., riboflavino B2 – 0,04 mg proc., piridoksino B6 – 0,13 mg proc., folio rūgšties (vitamino B9), tokoferolio (vitamino E) – 0,72 mg proc., fitochinono (vitamino K) – 0,86 mg proc., nikotino rūgšties (vitamino PP) – 30 mg proc., karoteno. Gausu kalio – 350 mg proc., magnio – 17 mg proc., kalcio – 45 mg proc., fosforo – 39 mg proc., o geležies daugiau nei žemuogėse. Uogose yra pektinų, rauginių ir dažomųjų medžiagų, eterinių aliejų. Pastarieji skatina šlapimo išsiskyrimą, saugo nuo uždegimų ir reumato.

Uogos ir jų produktai didina organizmo atsparumą infekcijoms, šalina sunkiuosius metalus ir radioaktyviąsias medžiagas, gydo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaliges, gastritą, gerina širdies, kraujagyslių ir kvėpavimo organų veiklą. Aromatingi lapai vartojami kaip prieskonis sūdant ir raugiant kopūstus, agurkus, grybus, pomidorus. Žali arba džiovinti lapai tinkami aromatingoms arbatoms.

Raudonieji ir baltieji serbentai

Kolekcijoje, anot pomologinių kolekcijų grupės vadovo E. Meidaus, auga apie 60 raudonųjų ir 15 baltųjų, arba geltonųjų, serbentų veislių. Tai raudonųjų serbentų baltavaisės formos. Raudonuosiuose ir baltuosiuose serbentuose vitaminų mažiau nei juoduosiuose. Raudonieji vitamino C turi 26–83 mg proc., baltieji – 34–66 mg proc. Kita chemine sudėtimi ir savybėmis baltieji serbentai panašūs į raudonuosius. Raudonųjų uogose yra karoteno, pektinų, fosforo, kalio, natrio, kalcio, mangano, jodo, kobalto, geležies, gausu gliukozės ir fruktozės, todėl jie labai tinka diabetikams.

Baltieji serbentai

Šių serbentų uogos varo šlapimą, saugo nuo uždegimų, gerina kraują, normalizuoja virškinimą, vartojamos apsinuodijus maistu. Sultys skatina prakaitavimą, mažina temperatūrą, malšina troškulį, šalina pykinimą, padeda sveikti po sunkių ligų, tonizuoja, tinka vartoti sergantiesiems podagra.

Serbentų uogos valgomos šviežios, konservuojamos, šaldomos. Iš jų verdamos uogienės, kompotai, gaminamas marmeladas, sirupas, želė, vynai. Uogos ir jų produktai gerina skrandžio ir žarnyno veiklą, stabdo aterosklerozę, stiprina kraujagyslių ir kapiliarų sieneles, gydo virškinimo trakto spazminį kolitą ir enterokolitą. Sultys gaivina, malšina troškulį, gerina apetitą, didina skrandžio sulčių rūgštingumą, aktyvina žarnyno peristaltiką, gali būti vartojamos nuo ilgalaikio vidurių užkietėjimo. Uogos, lapai ir pumpurai vartojami ir liaudies medicinoje.

Juodųjų serbentų auginimas

Pasak E. Meidaus, nusprendus auginti juoduosius serbentus pirmiausia reikia parinkti vietą jiems sodinti. Tam tinka nedidelio nuolydžio dirvos į pietvakarių, vakarų, šiaurės vakarų puses. Jei tokio nuolydžio numatytoje vietoje nėra, svarbu, kad nebūtų didelių lomų ir kalvų, o gruntinis vanduo – ne aukščiau kaip 1 m iki žemės paviršiaus.

Juodiesiems serbentams tinka drėgnokas, neužmirkęs priesmėlis ar lengvas priemolis, kurio rūgštingumas artimas neutraliam. Rūgščių dirvų šie serbentai nemėgsta, be to, tokiuose dirvožemiuose labiau plinta grybinės ligos. Dirvą reikia sukultūrinti: išnaikinti daugiametes piktžoles daug kartų ariant arba purškiant herbicidais. Po to tręšti organinėmis trąšomis arba apsėti lubinų, rapsų, garstyčių, vikių ir avižų mišiniu, pašariniais žirniais ar kitais sideratais ir juos vasaros viduryje įterpti į dirvą 25 cm gyliu.

Juoduosius serbentus galima sodinti rudenį ir pavasarį. Kadangi uogakrūmiai vegetaciją pradeda labai anksti, dažniausiai sodinami jau išsprogę, o tai labai atsiliepia jų prigijimui ir augimui. Tinkamiausias laikas sodinti – spalio pirmoji pusė. Šiuo metu pasodinti uogakrūmiai iki šalčių spėja užsigydyti padarytas žaizdas ir išleidžia naujas šakneles. Pavasarį, gavę polaidžio vandens, jie labai gražiai sužaliuoja ir gerai auga.

Kai vieta ir dirva paruošta, specializuotuose medelynuose įsigykime sodinukų. Prieš pirkdami sodinamąją medžiagą pasidomėkime veislėmis, išsiaiškinkime jų teigiamas ir neigiamas ūkines bei biologines savybes.

Serbentai sodinami eilėmis šiaurės-pietų kryptimi, tarp eilių paliekant 2–2,5 m. Sodinukai būtinai sodinami 5–8 cm giliau negu augo medelyne, truputį gulsčiai, viršūnę nukreipiant į šiaurės pusę, kad iš stiebo dalies ir šaknies kaklelio augtų papildomos šaknys ir nauji stiebai. Jei uogos bus skinamos rankomis, tarp augalų paliekami 1–1,5 m tarpai, jei kombainu – 0,7–0,8 m. Labai svarbu pasodinus nepamiršti nukirpti stiebų, virš žemės paviršiaus paliekant 2–3 pumpurus. To nepadarę kokybiško uogakrūmio neišauginsime ir laukiamo rezultato negausime.

Jei sodinant pasitaiko sausi orai, sodinukus būtinai paliekime. Naudinga mulčiuoti kompostu arba tinkamo pH durpėmis.

Pagrindiniai uogyno priežiūros darbai: krūmų formavimas ir genėjimas, tręšimas, apsauga nuo ligų ir kenkėjų, piktžolių naikinimas, žemės purenimas. Formuojami juodieji serbentai kasmet išaugins stiprius, įvairaus amžiaus gerai išsivysčiusius stiebus. Po sodinimo praėjus 2–3 metams reikia palikti 3–4 stipriausius stiebus, o kitus patrumpinti iki krūmo pagrindo arba iki trečio pumpuro. Tinkamai suformuotame krūme turi likti 10–15 įvairaus amžiaus išsivysčiusių stiebų.

Raudonieji ir baltieji serbentai

Jie auginami taip pat, kaip ir juodieji. Jų krūmai gali derėti 20–25 metus. Pačios derlingiausios yra 3–5 metų šakos, produktyvumą išlaiko 6–8 metus, senesnės šalinamos, leidžiant augti kelioms stipriausioms naujoms. Genint šakos nenulinksta, krūmas netankėja, mažiau puola grybinės ligos. Pirmąsias uogas galima skinti jau antraisiais metais po sodinimo. Jos pradeda sirpti birželio pabaigoje, daugelio raudonųjų ir baltųjų veislių sunokusios lieka kabėti ant krūmo. Vėlyvųjų veislių uogas galima valgyti iki pat šalnų.

Skirtumai

Juodieji serbentai pradeda žydėti gegužės pirmąją arba antrąją dekadą, raudonieji ir baltieji – keliomis dienomis anksčiau. Žydi iki trijų savaičių: juodieji – kai skleidžiasi lapai, o raudonieji ir baltieji – prieš jų išsiskleidimą.

Juodieji serbentai itin skiriasi savidulkos procentu. Raudonieji paprastai būna savidulkiai.

Serbentai ištvermingi žiemą, atsparūs net -30 °C šalčiams. Ypač ištvermingi raudonieji ir baltieji, mažiau – juodieji. Jų ūgliai dažniau apšąla.

Serbentai pradeda derėti antraisiais metais, o 4–7 metų būna derlingiausi. Palankiomis sąlygomis raudonieji ir baltieji gerai dera 20 metų, juodieji – 10–12 metų.

Skynimas

Serbentai skinami, kai 95 proc. uogų įgauna joms būdingą spalvą ir skonį. Kekėje uogos prisirpsta ne vienu laiku: pirmiausia prinoksta esančios prie kekės pagrindo, o vėliausiai – viršūnėje. Juoduosius serbentus galima skinti su kekėmis ir be jų, o raudonuosius ir baltuosius – tik su kekėmis. Kai uogos prinoksta, pirmiausia skinami juodieji ir baltieji serbentai, raudonieji gali ilgiau likti ant krūmo. Geriausia skinti ryte arba vakare.

Juodųjų serbentų veislės

Pagal prinokimo laiką skirstomos į ankstyvąsias, vidutinio ankstyvumo, vėlyvąsias ir labai vėlyvas.

1. ‘Lentiaj’ – sukurta Rusijoje, vėlyva. Uogos labai stambios – 2,5–3,3 g, neturi specifinio juodųjų serbentų aromato. Vaisinės kekės vidutinio ilgio. Ant krūmo uždera 2,5–3 kg uogų. Veislė kryžmadulkė, gerose dirvose dera iki 5 kg. Valktis, deguliai, serbentinės erkės pažeidžia nestipriai. Krūmai ištvermingi žiemą.

2. ‘Gagatai’ – 1995 m. sukurta LSDI. Vidutinio ankstyvumo. Uogos stambios – 1,1 g. Vaisinė kekė vidutinio ilgio. Ant krūmo sunoksta 2–3 kg. Atspari tamsiajai miltligei, nelabai atspari deguliams ir šviesmargei. Krūmai ištvermingi žiemą.

3. ‘Siuta Kijevskaja’ – ukrainietiška veislė, nokinanti desertinio skonio labai stambias uogas. Ankstyva, noksta liepos pirmąją pusę. Atspari ligoms. Krūmai ištvermingi žiemą.

4. ‘Dubrovskaja‘ – derlinga vidutinio ankstyvumo veislė. Uogos vidutinio dydžio, saldžiarūgštės, skanios. Sunoksta liepos viduryje. Valktis, deguliai, serbentinės erkės pažeidžia nestipriai. Krūmai ištvermingi žiemą.

Raudonųjų serbentų veislės

5. ‘Varševičia’ – sukurta Rusijoje, vėlyva. Tai laukinės rūšies R. warsewiczii atrinktas sėjinukas. Uogos vidutinio dydžio – 0,5 g, beveik juodai raudonos spalvos, rūgštokos. Vaisinės kekės ilgos. Iš krūmo – 4 kg uogų. Atspari grybinėms ligoms. Krūmai ištvermingi žiemą.

6. ‘Fertödi 56 Piros’ – sukurta Vengrijoje, Lietuvoje introdukuota 1969 m. Vėlyva. Uogos vidutinio dydžio – 0,6 g. Vaisinės kekės ilgos. Iš krūmo – 5–6 kg. Atspari grybinėms ligoms. Krūmai ištvermingi žiemą.

7. ‘Erstling aus Vierländen’ – vokiška veislė, Lietuvoje rajonuota 1984 m. Vidutinio ankstyvumo. Uogos vidutinio dydžio – 0,6 g, ryškiai raudonos, vaisinės kekės ilgos. Ant krūmo sunoksta 5–8 kg uogų. Atspari tamsiajai miltligei, gana atspari deguliams. Lengvose dirvose uogos smulkėja. Prinokusios nebyra. Krūmai ištvermingi žiemą.

Baltųjų serbentų veislės

8. ‘Langtraubige Weisse‘ – sukurta Vokietijoje. Uogos didelės ir vidutiniškai stambios, saldžiai kvepia, gardžios. Vaisinės kekės ilgos. Sunoksta liepos viduryje. Tinka desertui, sulčių, vyno ir likerio gamybai. Vidutiniškai atspari grybinėms ligoms. Krūmai vidutiniškai augūs ir išsiskleidę. Ištvermingi žiemą.

9. ‘Belaja Smoljaninovaja’ – sukurta Rusijoje, vidutiniškai ankstyva. Uogos vidutinio dydžio – 0,6–0,7 g, beveik bespalvės, saldžiarūgštės, aromatingos. Vaisinės kekės ilgos ir vidutinio ilgio. Krūmai vidutiniškai augūs ir išsiskleidę. Iš krūmo – 4–5 kg uogų. Tamsioji miltligė ir deguliai pažeidžia silpnai, šviesmargė – vidutiniškai. Krūmai ištvermingi žiemą.

10. ‘Rošpoz‘ – sena veislė. Uogos stambios ar vidutinio stambumo (0,6–0,8 g), beveik bespalvės, skanios, saldžiarūgštės. Sunoksta liepos viduryje. Atspari grybinėms ligoms. Krūmai vidutiniškai augūs ar išsiskleidę. Ištvermingi žiemą.

Jei uogų per daug…

…jas galima ne tik valgyti, bet ir panaudoti floristiniuose darbuose ar dekoruoti stalą. Galbūt taip ir pasielkite per Žolinės pietus. Juk pamerktos gali būti ne tik gėlės, bet ir uogomis aplipusios serbentų šakelės, o ir vainikas iš serbentų šakelių išeina visai puikiai ir atrodo labai dekoratyviai. Viena kita serbentų kekė gali atsidurti kiekvieno pietaujančio lėkštėje ir tapti ne tik žaviu stalo akcentu, bet būti ir puikiu „aperityvu“. Gyvenkime ne tik skaniai, bet ir gražiai bei kūrybingai.