Drąsą pakeitę nuogąstavimai
Žali ridikai man buvo neregėta naujiena, tad iš galybės internetinės prekybos sistemoje „eBbay“ siūlomų gėrybių iškart patraukė akį. Kaina – 0,99 JAV doleriai už sėklų pakelį – negąsdino. Dar keli litai prisidėjo už siuntimo išlaidas, ir štai po kelių savaičių daržovių sėklos iš Kinijos pasiekė Lietuvos žemę. Smalsiai apžiūrėjau pirkinį. Neramino tai, kad ant pakuotės puikavosi ne nuotrauka, o dailus piešinys. Ar tikrai ridikai bus žali? Gal tai dailininko vaizduotės vaisius... O gal jie žali dėl to, kad kaupia solaniną? Tada yra nuodingi...
Kinų hieroglifai, kuriais išmargintas pakelis, labai gražūs, bet man, kaip ir daugumai tautiečių, nesuprantami. Informacija anglų kalba skurdi: „Valgomieji ridikai. Tvirti, atsparūs ligoms. Oda plona, lygi. Ridikai saldūs, sultingi, užauga per 60 dienų.“ Susiradau Kinijos įmonės „Beijing Flower goddess Horticulture“, kuri ir yra šių sėklų pardavėja, interneto svetainę. (Valio! Yra angliška versija!) Rašoma, kad manieji ridikai greitai subręsta ir neskuba sumedėti. Traškūs, puikiai tinka salotoms ir... yra ryškiai raudonos spalvos! Na, prisipažinsiu, žinia mane nukovė... Supratau, kad tiesa paaiškės tik juos užauginus.
Tai ką gi aš nusipirkau?
Lotyniškas pavadinimas gali išgelbėti, bet gali ir dvejonių pasėti. Kad ir šis – Raphanus sativus L. Lietuviškai jis reiškia ir valgomąjį ridiką, ir ridikėlį. Kuo ridikėliai nuo ridikų skiriasi, žinome visi – pirmuosius sėjame pavasarį (rečiau rudenį) ir jie yra mažesni. Ir dar – greitai užauga. Ridikai tikri dručiai, dažnai sėjami vidurvasaryje, auga ilgiau ir peržiem laikomi rūsyje. Mums pažįstami juodos spalvos – labai gailūs, aitrūs ir balti – pailgi, švelnūs.
Taigi ridikų ir ridikėlių būna visokių: baltų, juodų, raudonų, violetinių, apvalių ir pailgų. Visi jie yra valgomojo ridiko varietetai, tad mokslinėje literatūroje prie minėto lotyniško pavadinimo Raphanus sativus L. pridedama var. radicula, var. niger, var. sativus ir pan. Suprasti, kuris yra kuris, labai sudėtinga, tad palieku šį klausimą atvirą botanikų diskusijoms. Man juk reikia išsiaiškinti, kokių ridikų nusipirkau aš! Ant pakelio buvo tik rūšies pavadinimas, be jokių var., tad teko spėlioti. Užauga per 60 dienų, pailgi, 15–25 cm ilgio. Taškas ant raidės i pagaliau padedamas – nusipirkau daikonų, tad sėsiu vidurvasaryje.
Panaršius po interneto svetainę www.vlkk.lt paaiškėja, kad šis pavadinimas neteiktinas: „Valgomojo ridiko juodojo varieteto (lot. Raphanus sativus var. niger) šaknis yra japoninis ridikas. Kartais jis netaisyklingai vadinamas daikonu.“ Tai aš iš Kinijos parsisiunčiau japoninių ridikų? Ir kuo čia dėtas juodasis varietetas, jei manieji žali, o ir netaisyklingai vadinami daikonai – balti.
Kažkas ne taip, tad tęsiu paieškas. Paaiškėja, kad japoninių ridikų kūrėjai yra japonai (būtų keista, jei būtų kitaip). Šią atmainą gilioje senovėje jie išvedė selektyviu būdu iš Kinijoje augančių ridikų, daugelyje kalbų vadinamų luobo arba lobo. Bingo: aš nusipirkau japoninio ridiko protėvį luobo...
Japoniniai ir kininiai ridikai
Kinijoje luobo (kol VLKK rekomendacijų nėra, taip ir vadinsiu...) auginama labai daug. Jų galima ištisus metus nusipirkti šalies turguose – jie mėgiami ir labai populiarūs. Luobo šakniavaisiai yra įvairių formų (apvalūs, ovalūs, cilindriški). Odelės spalva taip pat įvairuoja: balta, raudona, violetinė, įvairių atspalvių žalia. Viršutinė šakniavaisių dalis visada intensyviai žalia – tai juos skiria nuo japoninių ridikų. Vidus gali būti baltas, raudonas, rožinis ar žalias. Pailgos formos luobo sveria 0,2–0,4 kg, bet pasitaiko ir sunkiasvorių gigantų.
Kininių ridikų skonis aprašomas kaip tarpinis tarp švelnių japoninių ridikų ir mums įprastų gailių juodųjų. Mano ir kitų ragavusių žmonių nuomone, jie švelnūs kaip gausiai laistyti pavasariniai ridikėliai, artimesni japoniniams ridikams. Rūsyje luobo šalia morkų išsilaikė labai gerai, ilgiau nei japoniniai ridikai. Salotas iš paskutinių šakniavaisių gaminau Velykoms (kovo 31 dieną) – jie vis dar buvo sveiki, sultingi, traškūs ir malonaus skonio.
Tiek japoninius, tiek kininius ridikus galima valgyti šviežius arba konservuoti. Japonai juos marinuoja su actu, šviežius patiekia kaip garnyrą prie sašimi (šviežios žuvies užkanda su daržovėmis), deda į miso sriubą. Kinų virtuvėje ridikai patiekiami su mėsa, šitake grybais, įeina į salotų sudėtį. Populiarūs ridikai ir kitose Rytų šalyse: Korėjoje, Birmoje, Tibete, Vietname, Indijoje.
Skanu, bet ar naudinga?
V. Skliarevskio knygoje „Maistinių augalų gydomosios savybės“ (Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų leidykla, 1985) rašoma: „Dar senovės Graikijos mokslininkas Dioskoridas pažymėjo, kad ridikai padeda virškinti, o Galenas siūlė jais gerinti apetitą. Ridikai stimuliuoja skrandžio sulčių išsiskyrimą, dėl to lengviau virškinti. Ląsteliena sužadina žarnyno peristaltiką ir padeda pašalinti cholesteriną – tai labai svarbu aterosklerozės profilaktikai. Sergant opalige, skrandžio ir žarnyno bei kepenų uždegimais, sunkiais širdies pakenkimais, valgyti ridikų ir ridikėlių nepatariama.“ Šie perspėjimai galioja ridikams aštraus skonio šaknimis, paprasčiau tariant, juodiesiems ridikams.
Minėtų sveikatos sutrikimų turintys žmonės ir Azijos ridikus turėtų vartoti atsargiai, bet šie, švelnieji, neprovokuoja širdies neramumų, stiprina imuninę sistemą, sumažina kancerogeninių medžiagų kiekį organizme. Juose gausu naudingų druskų, kalio, kalcio. Luobo rekomenduojami diabetikams ir nuo radioaktyvių spindulių nukentėjusiems ligoniams. Be to, jie tiesiog skanesni ir nedvokia kaip juodieji.
Grįžtame į lysvę
Sėklų pardavėjai interneto svetainėje rašo, kad luobo galima sėti nuo gegužės iki spalio, tik nepatikslina kokioje platumoje – juk Kinija didelė. Kitų šaltinių teigimu, šios šakniavaisinės daržovės, kaip ir japoniniai ridikai, yra trumpos dienos augalai, tad esant per daug šviesos, nors yra dvimečiai, gali pražysti pirmaisiais metais. Tai pablogintų šakniavaisių kokybę, jie taptų kietesni, mažiau sultingi.
Nusprendžiau luobo sėją atidėti vidurvasariui, bet nenumatytos aplinkybės lėmė, kad pasėjau tik rugpjūčio pradžioje. Manau, pačiu laiku – nuėmus ankstyvesnių daržovių derlių, darže atsirado laisvos vietos. Lysvę rinkausi toliau nuo kopūstų, gražgarsčių – ta pati šeima. Tai reiškia, kad ir tos pačios ligos, kenkėjai gresia. Dirvą giliai sukasiau, išpurenau, kad šakniavaisiai neužaugtų kreivi. Derlingesnėje didesnis derlius gaunamas, bet šviežio mėšlo įterpti nevalia – ridikai sutrūkinės, deformuosis, padidės ligų tikimybė, nukentės skonis. Gerai, kai perpuvusio mėšlo įterpta į lysvę dar rudenį. Azotas, kurio gausu šiose organinėse trąšose, nereikalingas – juk auginu dėl šaknelių, o ne dėl viršūnėlių. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad ir lapus galima valgyti, bet, kai daržas tinsta nuo agurkų, pomidorų, kitų gėrybių, tų lapų nesinori... Taigi, jei dirva labai skurdi, perkasant galima įterpti 2–3 kg komposto į 1 m2, mineralinių trąšų.
Sėjau eilėmis, tarp kurių palikau 20 cm pločio tarpus. Per tankius pasėlius retinau, kad augalai vienas nuo kito būtų nutolę per 10–12 cm. Reikėjo palikti didesnius tarpus – kai kurios daržovės pražydo, o tai – tankumo pasekmė. Apatiniai ridikų lapai turi skleistis ant dirvos, o ne vieni kitų prilaikomi stiebtis į viršų. Svarbu, kad derlius nenukentėjo. Kaip ir kiti kryžmažiedžiai, ridikai sulaukė nekviestų svečių – spragių, lapus skylėmis paženklinusių. Nebuvo jų daug, tad jokių priemonių nesiėmiau. Dangus antroje vasaros pusėje kartais lietaus pašykšti, tad lapams vystant teko palaistyti.
Su krepšiu derliaus rauti
Taip ir augo mano luobo – be trąšų, kartą ravėti, papurenti, lietaus prausiami ir kartą kitą laistytuvu palaistyti. Smagu buvo stebėti, kaip storėja iš dirvos kyšantis šakniagumbis – žalias, kaip ant pakelio nupieštas, o ne raudonas – matyt, interneto svetainėje klaida įsivėlusi. Auginimas nepareikalavo tiek pastangų, kiek bandymas sužinoti, kokius gi žalius ridikus ateivius auginsiu.
Luobo, kaip ir japoninių ridikų, derlių patariama nuimti iki pirmųjų šalnų. Lengvose priesmėlio dirvose jie lengvai išraunami, patraukus už lapų skrotelių, sunkesnėse teks kastuvą naudoti. Svarbu nepažeisti odelės. Lapų skrotelė nusukama, daržovės palaikomos pavėsyje, kad apdžiūtų žemės, lengvai nupurtomos ir sandėliuojamos rūsyje kaip morkos (temperatūra 2–3 °C, santykinis oro drėgnis 80–90 proc.). Taip krepšys su luobo derliumi nukeliavo į podėlį ir, kaip minėjau, išsilaikė iki pat Velykų.
Vasarai į antrą pusę persiritus, nesunku užsiauginti trumpos dienos augalų – svečių iš Japonijos ar Kinijos. Žaliųjų, kuriuos auginau, Lietuvos parduotuvėse matyti neteko, bet yra kitų, ne ką prastesnių spalvų ir skonio. Jei dar nepasėjote – paskubėkite!
..............
P. S. Kartais susimąstau – gal mano paieškų kelias buvo klaidingas, gal tai visai ne luobo, o japoninio ridiko veislė ar kininio ir japoninio ridiko hibridas (juk šie kryžmažiedžiai nesunkiai kryžminasi tarpusavyje). Bet kuriuo atveju buvo įdomu auginti, smalsu ragauti ir pasigirti, kad atradau naują daržovę. Daržovę, kurią kinai augina jau kelis tūkstančius metų...
