Kokia motina norėtų girdėti tokių frazių iš aplinkinių? Įprastai jos skamba, kai vaikas elgiasi ne taip, kaip norėtųsi aplinkiniams – ožiuojasi, ginčijasi, nenori laikytis taisyklių, elgiasi agresyviai, atsikalbinėja prieš suaugusiuosius.
Econet.ru aiškinasi, kas yra išlepimas, kuo jis gresia ir kaip atsiranda.
Kaip suprasti, kad vaikas išlepintas?
Išlepintą vaiką atpažinsite pagal kai kuriuos elgesio ypatumus:
- nemato savo klaidų,
- nepripažįsta savo nesėkmių,
- nemėgsta pralaimėti,
- jį lengva išprovokuoti,
- nenori pastebėti savo trūkumų,
- žūt būt nori gauti tai, kas nepasiekiama,
- nepripažįsta ribų.
Panagrinėjus išlepimo požymius matyti, kad iš esmės visi maži vaikai yra išlepę. Kiekvienas mažylis tikisi, kad pasaulis suksis aplink jį, kad jis patirs tik teigiamas emocijas, visada gaus tai, ko nori. Tai nėra blogai, gamtos taip sumanyta, kad visi ateiname į pasaulį „išlepinti“, tikėdamiesi, kad gyvenimas pildys visus mūsų įgeidžius.
Tačiau kai tokį požiūrį į gyvenimą rodo suaugęs žmogus, tai jau neatrodo nei žaviai, nei išmintingai. Nesugebėjimas susitaikyti su šio pasaulio netobulumu stabdo psichologinį vystymąsi, tada sustojama sutikus menkiausią kliūtį, prarandama galimybė realizuoti savo asmenybės potencialą.
Kaip atsiranda išlepimas?
Išlepimas atsiranda ne dėl žaislų pertekliaus, ne todėl, kad vaikas nepatiria dėmesio trūkumo. Neįmanoma per stipriai mylėti vaiko, skirti jam per daug dėmesio, pernelyg jį išpaikinti.
Išlepimas nesusijęs su materialine gerove ar socialine padėtimi.
Išlepimas atsiranda, kai suaugusieji neleidžia vaikui supykti, pajusti natūralios įvykių eigos, išgyventi liūdesio dėl to, kad kažkas įvyko ne taip, kaip norėjosi, kad kažkas nepavyko.
Daugelis suaugusiųjų nepakelia vaikų ašarų ir yra pasirengę bet kam, kad tik vaikai nustotų verkti – nukreipia dėmesį, gėdina, gąsdina, kad tik vaikas neverktų, neliūdėtų, nekentėtų.
Suaugusieji visaip stengiasi padaryti vaiko pasaulį idealiu. Kažkiek laiko tai gali pavykti, bet ateis laikas, kai vaikas išeis iš tėvų namų į sociumą, eis į mokyklą, į būrelius – ir staiga paaiškės kad jis ne pats protingiausias, ne pats gudriausias, ne pats gražiausias.
Šios informacijos neįmanoma išgyventi, dangus griūna, vaiko pasaulis sudūžta į šipulius, nes nebuvo nesėkmių patirties, vaikas nežino, ką reiškia negauti, ko nori, nebuvo patirties pamatyti šviesą tunelio gale. Vaikas pasidaro labai silpnas psichologiškai, jis nepajėgia susitaikyti su jį supančios realybės minimaliu netobulumu.
Jei vaikystėje vaikas nesusidūrė su sunkumais, jis taip ir lieka labai silpnas, o gyvenimas greitai jį sunaikina.
Kaip padėti vaikui tapti psichologiškai atsparesniu?
Padėdami vaikui išgyventi, apverkti nedideles nesėkmes mes ruošiame jį susidūrimams su didesniais sunkumais.
Tėvų užduotis – būti kantriems, palaikyti vaiką, kai jam sunku.
Ar pametė mylimą žaislą, ar geriausias draugas nepakvietė į gimtadienį, ar jaunesnis brolis suplėšė piešinį, tėtis laimėjo šaškių partiją, o gal dar blogiau – mama atėmė planšetinį kompiuterį, nesijuokite išvaiko, negėdinkite jo, nenukreipkite jo dėmesio, nesiderėkite, nežadėkite... atsisėskite šalia, apkabinkite, leiskite išsiverkti, būkite vaikui žmogumi, kurio glėbyje gera ir paverkti, ir nurimti.
O kai ašaros išdžius, vaikas pamatys, kad dar neseniai atrodęs nepakeliamas sielvartas išgyventas, o gyvenimas tęsiasi.
