K. Gailius pasiryžo sugriauti nusistovėjusius stereotipus, pristabdė karjerą ir devynis mėnesius savo laiką skyrė šeimai: padėjo žmonai auginti tris atžalas – dvynukus Mariją ir Tomą (1,8 m.) bei Gretą (4 m.). Šmaikščiai ir nestokodamas gerų emocijų „Maxima Lt“ finansų vadovas pranešime spaudai pasakoja apie savo pasirinkimą ir didelę gražią šeimą.
– Kaip gimė mintis, kad tėvystės atostogų eis ne tik žmona, bet ir Jūs?
– Mes žinojom, kad gims dvynukai, žmona prieš tai augino mūsų pirmąjį vaiką. Kažkuriuo metu galvojau, kad čia nieko tokio, kad gims dar du vaikučiai, viskas lengvai išsprendžiama ir mes susitvarkysime, tačiau vėliau pamačiau, kad viskas kur kas sudėtingiau nei atrodė iš pradžių. Po kokio mėnesio jau priėmęs sprendimą susitikau su kolegomis ir buvau labai laimingas, kad atostogauju, nes supratau, kad kitaip būtų per sunku. Kai turi tokių mažų vaikų sunku dirbti, nes diena nesiskiria nuo nakties.
– Kaip Jus patį pakeitė kardinaliai pasikeitusi rutina? Esate karjeros žmogus, o staiga teko keisti sauskelnes ir gaminti maistą?
– Aš pasakyčiau taip: aš nepavadinčiau savęs karjeros žmogumi, esu tiesiog toks, kuris mėgsta iššūkius ir įdomius darbus ir visada juos dirbdavau tikrai ne po keturiasdešimt valandų per savaitę, o tol, kol darbai būdavo atlikti. Sprendimas, žinoma, buvo sunkus atsisakyti mėgstamos veiklos ir eiti auginti vaikų. Pagalvodavau ir kaip čia dabar bus, kaip į mane žiūrės kolegos, draugai, bet vėliau supratau – klausimas yra ne apie karjerą, ne apie darbą, o apie mano asmeninę sveikatą ir laimę. Tuomet ir priėmiau sunkų, bet teisingą sprendimą, kurio tikrai nesigailiu.
– Ar nepasiilgdavote savo darbo?
– Po trijų keturių mėnesių, praėjus sunkiausiam laikotarpiui man jau pradėjo trūkti veiklos ir darbo, tačiau pirmuosius mėnesius tikrai džiaugiausi, nes buvo labai sunku ir tikrai nebūčiau kokybiškai įvykdęs darbinių įsipareigojimų, kas niekam nėra gerai tokiu atveju: nei man, nei darbdaviui. Vėliau, žinoma, vaikai šiek tiek paauga, susitvarko rutina ir pradedi galvoti, kuo užsiimti toliau.
– Kaip į tokį sprendimą reagavo aplinkiniai? Pavyzdžiui, jūsų draugai, bendradarbiai?
– Kaip minite tėvo dieną?
– Tėčio dieną paminime kukliai. Mane tiesiog pasveikina mano dvi merginos ir vaikinas.
– Kokių pramogų prisigalvodavote, kol ištisas dienas leisdavote su šeima?
– Pramogos – kasdieninis reiškinys su vaikais. Žiemą daug vaikščiodavome, net ir prie minus dvidešimt mažiukus išstumdavom su vežimėliu į kiemą, kad pakvėpuotų grynu oru, o šiaip daugiausiai laiko žaisdami visi kartu praleisdavome namuose. Pavyzdžiui, vyresnėlė jau dvejų išmoko sudėlioti dėliones skirtas trijų-keturių metų vaikui, nes su manim nuolat tai darydavo.
– Ar buvimas namuose su vaikais kaip nors pakeitė Jūsų ryšį su vaikais?
– Tikrai taip. Kai gimė pirmas vaikas kaip tik buvau pradėjęs darbą naujoje įmonėje, daug dirbdavau, namuose praleisdavau mažai laiko, tai tarp manęs ir vaiko buvo visiškai kitoks ryšys negu dabar yra. Kol daug dirbdavau vaikas su mama turėjo labai artimą ryšį, o su manimi – ne. Grįždavau iš darbo ir, jeigu vaikas verkdavo, sakydavau, – duok, nuraminsiu.
Aha, nuraminsiu... vaikas nenusiramindavo, o dar labiau pradėdavo verkti, o su mažesniaisiais visai kitoks ryšys nuo pat pradžių, tikrai paimdavau ant rankų ir iškart nusiramindavo. Kad ryšys kur kas stipresnis su vaiku pasiėmus tėvystės atostogas galiu ne tik patvirtinti, galiu ir asmeniškai palyginti. Ryšio ir gerų emocijų negali įvertinti pinigais.
– Ar galite prisiminti kokį nors labiausiai įstrigusį įvykį ar juokingą situaciją, tikiu, kad namuose su trimis vaikais tikrai jų būna?
– Šiaip tos situacijos, kurios įsimena gal labiau būna baisios negu juokingos, tokios labiausiai įstringa į atmintį. Štai visai neseniai mūsų mažiausia mergina būdama pusantrų metukų amžiaus išmoko važiuoti paspirtuku, tad kaimynai visi išsižioję žiūri, kaip čia tas vaikas paspirtuku važinėja toks mažas, tai, žinoma, bevažiuodama dantį išsimušė, bet tokių dalykų su visais vaikais būna...
Taip pat gerai pamenu kaip mūsų šeimos staiga atsisakė auklė. Tiesiog atėjo ir pasakė, kad jai per daug čia mūsų tų vaikų... Vaikai tuo metu buvo labai maži, auklė ištvėrė porą savaičių, o vėliau tiesiog pasakė, kad nuo pirmadienio nebeateis.
Kažkada esu matęs tokį grafiką, o man grafikai labai patinka, kad tėvų laimė su vaikais primena amerikietiškus kalnelius, nes tu vieną sekundę būni labai labai laimingas, viskas, galvoji, būsit visi laimingiausi pasaulyje, o kitą akimirką tavo vaikas nukrenta nuo lovos, susitrenkia galvą, verkia ne savo balsu ir tada viskas tik blogai. Tai čia besikeičiantis dalykas: laimė, frustracija ir vėl laimė...
– Gal turite kokių nors principų, kuriais vadovaujatės augindamas vaikus?
– Pamenu, kad mano gimnazijos direktorius sakydavo: tu viską gali, taip auginsiu ir savo vaikus. Tie, kurie patikėdavo, tie ir padarydavo, tie, kurie nepatikėdavo, tai ir nepadarydavo. Savo vaikams tikrai sakysiu, kad jie gali pasiekti viską, ko nori ir prie ko pasiryžę sunkiai ir pasišventę dirbti.
