Žmogus, savo ar kitų požiūriu besielgiantis nelogiškai, ir negalintis logiškai paaiškinti savo veiksmų, vertinamas kaip “išprotėjęs”. Ir tokia nuomonė turi pagrindą. Kai žmogaus patirtis nesusilieja į vientisą istoriją (“kas nulėmė tai – kodėl/vardan ko aš tai padariau – kokios buvo pasekmės”), galime kalbėti apie visišką savojo “AŠ” subyrėjimą – daug atskirų elementų, kurių susieti į visumą neįmanoma…
Ko gero, visi mes matėme, o gal ir prisimename iš savo vaikystės, kai tėvai įnirtingai klausia savo dar visai mažos atžalos: “Tu kodėl taip padarei?”, o vaikas neišgali to paaiškinti, nes dar per mažas, dar žodžių trūksta ir dar pats negali suvokti savo elgesio motyvų. Bet vaikas paaugs ir išmoks kurti istorijas, atsakančias į klausimus “Kodėl ir dėl ko tu tai padarei?”. Ir kai kurios istorijos bus labai išradingos, bet visada siekiančios vienintelio tikslo: išsaugoti savo įvaizdį tėvų, kitų žmonių ir savo paties akyse. Mums reikia tokių istorijų, kurios apsaugo mūsų susikurtąjį “AŠ” nuo gėdos ir kaltės, bei išsaugo iliuzinį pojūtį “aš esu geras savo ir kitų žmonių akyse”.
Iš visų istorijų, kurias žmonės sugalvoja, siekdami įprasminti savo gyvenimą, poelgius, jausmus ir įvykius, pačios išradingiausios yra skirtos konfliktams, kurių metu dalyviai išgyvena realų skausmą. Šiose pasiteisinimo legendose mes aiškiname sau ir kitiems, kas buvo blogio ir nesąžiningumo kaltininkas, o kas atsidūrė aukos pozicijoje (ir, žinoma, tai esame mes). Nuo neatmenamų laikų žmonės rašė tokias savo tatutų istorijas, kuriose būtų aišku, kad “mes – geri, o kiti – blogi”. Ir nesvarbu, kad neretai tie, kurie vadino save “nuskriaustaisiais”, užgrobdavo svetimas žemes ir išnaikindavo tautas. Mažai kas prisipažins “mes troškome pinigų ir valdžios, mums patiko svetimos moterys, todėl atėjome ir kaip visiški niekšai pasisavinome visa tai”. Bet visi ras pasiteisinimą “mus skriaudė, todėl mes tai padarėme, nebūtų skriaudę – būtumėm tyliai sėdėję savo stepėse”.
Pripažinti savo klaidas arba savo “tamsiąsias puses” yra sudėtinga dėl dviejų priežasčių. Pirma, toks pripažinimas “kerta” per mūsų teigiamą savęs vertinimą, kuris remiasi klaidinga idėja, kad “geri žmonės nedaro blogų dalykų”. Ir jeigu tu prisipažįsti, kad padarei kažką, kas prieštarauja sąvokai “gerai”, tu prarandi teisę vertinti save kaip gyvenimo vertą būtybę – belieka nusiskandinti gėdos ir kaltės pelkėje. Ir todėl realybėje vyksta taip: praktiškai visi žmonės daro daugybę bjaurių dalykų tiek savo, tiek kitų atžvilgiu, bet sukuria daugybę istorijų, pateisinančių jų elgesį, kad tik nereikėtų jausti gėdos ir kaltės, kurias išgyventi ne taip ir lengva.
Antra, mes – socialios būtybės, ir gėda bei kaltė randasi tada, kai mus atstumia, kai atsakydami į mūsų veiksmus/klaidas/nusižengimus, nuo mūsų nusisuka ir nebenori su mumis turėti reikalų tie žmonės, kurių mums labai reikia. Siaubinga, kai tu prisipažįsti žmonėms dėl kažkokio poelgio, o atgal gauni tulžingą “Ant laužo jį!”, “Tu man daugiau ne sūnus/dukra!”, piktdžiugišką “Aš gi tau sakiau, kad taip ir bus” ir kitus žodžius, sakančius, kad tavo skausmas ir atgaila niekam neįdomi. Dabar juos sutryps, nuvertins, nusispjaus. Ir nematys. O nematys todėl, kad jeigu kitas susilaužo koją – “nieko tokio, būna”, bet jeigu aš nusilaužiu nagą – katastrofa. Todėl – meluok, kurk istorijas apie tai, kad nieko blogo neįvyko, kad tu “ne prie ko”, kad tai – menkniekis…
Konfliktinėse situacijose, kai skausmą patiria du ar daugiau žmonių, pasiteisinimo istorijos sukasi ties dviem pagrindiniais klausimais: kas skriaudikas / auka ir kodėl nutiko įvykis, suteikęs skausmą. Blogiausias vaidmuo atitenka skriaudikui. Tam, kuris pirmasis įskaudino, todėl pasakojamos istorijos apie tai, kaip “jis pirmas pradėjo”. Ir jeigu kartais mums pavyksta šiuos vaidmenis atskirti, tai su klausimu “Kodėl tai įvyko?” sunkumų randasi gerokai daugiau. Net tie, kurie formaliai pripažįsta, kad buvo “skriaudikais”, atranda daugybę pasiteisinimų. Bet ir “nuskriaustieji” neatsilieka – “teisingo pykčio” išgyvenimas yra vienas iš “saldžiausių” jausmų, nes tarytum balzamas sutepa žaizdas ir stiprina “aš geras” pojūtį. Stipresniam nuskausminimui reikia, kad skriaudikas kuo ilgiau kentėtų ir jaustų savo skausmą. Būtent jis – svetimas skausmas – stipriausias būdas nuraminti savo kančią (o tai yra keršto pagrindas).
Štai taip ir gaunasi, kad skriaudikai siekia sumažinti savo moralinę atsakomybę (mažindamas gėdą ir kaltę), o jų aukos siekia sustiprinti savo moralinį pranašumą (mažindamos skausmą).
Kiekvienas žmogus būna ir skriaudiko, ir aukos pozicijose, bet kai mes esame viename iš vaidmenų, kažkokiu stebuklingu būdu prarandame gebėjimą suprasti, ką išgyvena žmogus, esantis priešingame vaidmenyje. Tarytum tarp mūsų iškiltų neįveikiama siena. Ir tuomet įdomu stebėti, kaip keičiantis vaidmeniui, akimirksniu pasikeičia ir istorija, kurią pasakoja tas pats žmogus.
Kokiu būdu “skriaudikai” (t.y. tie, kurie pripažįsta, kad pirmi įskaudino kitą žmogų) mažina vidinį disonansą tarp “aš geras” ir “aš padariau kažką blogo”? Yra keturios pagrindinės istorijos-siužetai.
1. Galima teigti, kad viskas buvo padaryta teisingai.
Ką aš bedaryčiau – pateisinama. Klasikinis tėvų pasiteisinimas: “Aš tai dariau dėl tavęs, kad tau būtų geriau!”. Arba “aš apgaudinėjau ją šešis metus dėl jos pačios ramybės”, “aš nesitariau su tavimi, kad tu nieko nesugadintum” ir t.t. “Jai tai patinka, iš akių matau”. Dar vienas variantas: “visi taip daro”. Pavyzdžiui, į kaltinimą “tu man melavai”, atsakoma “tokioje situacijoje visi meluotų”. Kai Džordžui Bušui įrodė, kad JAV kalėjimuose žmonės yra kankinami, jis pareiškė: “Mes nekankinam. Mes naudojam alternatyvius metodus”.
2. Galima pripažinti, kad poelgis buvo neteisingas, bet būtina jam atrasti pateisinimą arba sumažinti jo reikšmę.
Populiariausias pasiteisinimas – “aš neturėjau pasirinkimo”. Labai dažnai “skriaudikai” įvardina lengvinančias aplinkybes: “vaikystėje mane skriaudė”, “pastaruoju metu aš išgyvenu didelį stresą”, “aš nieko negalėjau padaryti, nesuprantu, kas man užėjo”.
Dažnai poelgiai pateisinami ypatumais to žmogaus, kuris buvo įskaudintas. Klasikinis “pats kaltas, kad su tavim taip pasielgė”. Pagaliau, galima pasakyti, kad kiti dar blogiau elgiasi ir jų fone tu esi “dar visai nieko” arba “na taip, muša, bet negeria, nerūko ir į kairę navaikšto”.
3. Jeigu nėra galimybių paneigti ar sumažinti atsakomybės, galima ją pripažinti ir pasistengti kuo greičiau pamiršti.
“Tai tik epizodas”, “kiek galima apie tai kalbėti, viskas jau seniai baigėsi”, “oi, na baik, tai buvo vienas kartas, kiek galima tai prisiminti”.
4. Neigimas ir abejonės aukos adekvatumu.
Visos jėgos sutelkiamos panaikinti prieštaravimą tarp “aš geras – darau blogus dalykus”, tuo tarpu teiginiu “aš geras” net neabejojama.
Aukos taip pat kuria savo istorijas, siekdamos įprasminti tai, kas su jomis nutiko. Žmogui, kurį įskaudino, svarbu iš skriaudiko gauti (čia nekalbama apie nusikaltimus!):
pripažinimą fakto, kad jis pasielgė netinkamai / suklydo,
atsiprašymą ir atgailą dėl to,
paaiškinimą, kodėl taip pasielgė (nesistengiant sumažinti atsakomybės),
pasiūlymą, kaip skriaudikas galėtų atlyginti patirtą žalą.
To laukia pacientai, nukentėję dėl gydytojų kaltės; sutuoktiniai, kuriems nuolat melavo ir buvo neištikimi; žmonės, kurių šalys nukentėjo nuo išorinės agresijos – ir dar daugybė kitų…
Amerikos ligoninėse atliktas tyrimas atskleidė, kad tikimybė sulaukti ieškinio mažėja, jeigu gydytojai pripažįsta klaidą ir atsiprašo dėl jos bei imasi priemonių, padėsiančių išvengti tokios klaidos ateityje. Bet dažniausiai nukentėję nesulaukia nieko, net pirmojo punkto. Kaip pasakė vienas teisėjas, klaidingai nuteisęs žmogų 25 metams laisvės atėmimo: “Na, vadinasi, jis vis tiek dėl kažko kaltas”. Absurdas? Taip. Bet jo mūsų gyvenimuose daugybė.
Susidūrusios su absoliučiu ignoravimu ir abejingumu jų skausmui, aukos pasilieka vienos su savo išgyvenimais “Kaip tai galėjo nutikti? Kaip jis galėjo su manim taip pasielgti?” bei labai svarbiu klausimu “Kaip galėjo tai nutikti tokiam geram žmogui, kaip aš?” Ir jeigu auka neįkrenta į savęs kaltinimus, gimsta pyktis, greitai įgaunantis grėsmingus “teisingo” pykčio bruožus, įtikinėjančius skausmą išgyvenantį žmogų, kad kančia iškelia jį aukščiau kitų, suteikia neabejotiną moralinį tyrumą ir pranašumą, kuris suteikia teisę…tapti skriaudiku.
Visos keršto ir aukų virsmo tironais istorijos prasideda čia. Ir tuomet svetima kiaulystė tampa savosios kiaulystės pateisinimu. Ir tada “jis pirmas pradėjo” duoda leidimą “aš darysiu taip pat”. Ir nesunku atspėti, kad pirmiausiai šioje istorijoje kenčia tie, kurie negali apsiginti nuo “teisingo pykčio”. Ir, pavyzdžiui, sūnus gali gauti “į skudurus” nuo mamos, jaučiančios stiprią neapykantą tėvui, kuris ją skriausdavo. Gaus tik todėl, kad jis yra berniukas, ir gal kažkiek primena tėvą…
“Teisingo pykčio” spąstai slypi tame, kad jį reikia nuolat “pamaitinti”, nes aukos savigarba laikosi tik jo dėka. Dauguma žmonių, nukentėjusių nuo neteisingų artimųjų poelgių ar dėmesio trūkumo (ko negalima lyginti su realia prievarta), nuolat patys drasko savo žaizdas, kolekcionuoja nuoskaudas ir save “užveda”, nes atsisakyti pykčio ir keršto jiems prilygtų atsisakyti moralinio teisumo.
Jie jaučiasi skriaudžiami be priežasties. Visi geri dalykai, susiję su skriaudiku, ištrinami iš atminties ir lieka tik logiškas, vientisas ir nepriekaištingai sudėliotas šėtoniškas paveikslas, toks pat melagingas, kaip ir auką pateisinantis angeliškas vaizdinys. Savo klaidos ir savo “pasiekimai” skriaudiko vaidmenyje ištrinami, nes aukai pasiteisinimų reikia taip pat, kaip ir skriaudikui. Kodėl?
Todėl, kad be klaidingos idėjos apie tai, kad geri žmonės nedaro blogų dalykų ir neskaudina kitų, yra dar viena klaidinga idėja apie tai, kad pripažinti savo klaidas ir trūkumus reiškia pateisinti kitų mums suteiktą blogį. Nors tai nėra tiesa, bet šią idėją su džiaugsmu pasičiumpa skriaudikai, kad sumažintų savo išgyvenimų intensyvumą ir galėtų pasakyti “na matai, tu taip pat kaltas dėl to, kad aš tave įskaudinau”. Taip ir įstringa narve du veikėjai: ir tas, kuris įskaudino, ir tas, kuris išgyvena skausmą, ir nei vienas negali pripažinti kito teisės klysti, nes tai reikš nusižeminimą.
Ginčai dėl to, kuris pirmas pradėjo ir kuris kaltesnis – niekur nevedantis kelias, nebent į teisuolių ir nuodėmingųjų atsiskyrimą. Kaip ištrūkti iš to narvo? Yra trys keliai ir visi jie – nemalonūs.
1. Skriaudikas atsisako pretenzijų būti “geru” ir atkreipia dėmesį į tai, kad už aukos pykčio ir įniršio slepiasi didžiulis skausmas. Kuo daugiau pykčio – tuo stipresnis skausmas. Pasiruošti pažeminimui, bandymui parklupdyti – ir, nepaisant nieko, atsiprašyti.
2. Nuskriaustasis atsisako nuolat maitinti savo “teisingą pyktį”, prisimena situacijas, kai pats buvo skriaudiko vaidmenyje ir naudojo tuos pačius gynybinius metodus, kuriuos dabar naudoja skriaudikas. Ir pradeda kalbėti apie savo skausmą – nuoširdžiai ir atvirai.
Jeigu abiem atvejais savo “šventojo” paveikslo išsaugojimas bus svarbesnis nei santykiai, greičiausiai, tuo santykiai ir pasibaigs.
3. Sunkiausias, bet efektyviausias kelias: abi pusės atsisako pasiteisinimų, pamiršta klausimą, kas pirmas pradėjo ir kas kalčiausias, ir susitaria dėl to, ką jie galėtų padaryti, kad situaciją išspręstų.
“Jeigu jūs norite sudaryti taiką su savo priešu, jums reikės dirbti ties tuo drauge su jūsų priešu. Ir tada jis taps jūsų partneriu.” / N. Mandela.
Ir pabaigai:
Vienas vyras nukeliavo tūkstančius mylių, norėdamas pasitarti su Išminčiumi. Kai jie susitiko, vyras paklausė Išminčiaus:
– Kokia yra laimingo gyvenimo paslaptis?
– Teisingi sprendimai, – atsakė Išminčius.
– O kas man gali padėti išmokti priimti teisingus sprendimus?
– Neteisingi sprendimai.
Pagal psichologą Ilja Latypov ilyalatypov.ru