Kokia to priežastis? Ekspertai teigia, kad tai tradicinių ir jau pasenusių ugdymo metodų, paremtų elementariu žinių krovimu į galvą pasekmė. Jų nuomone, šiuolaikinių, žingeidžių ir motyvuotų vaikų pamojuodamas vadovėliu prieš nosį nebesudominsi. Sėkmingas ugdymo procesas neįsivaizduojamas be moksleiviams artimos veiklos – žaidimų.
Pedagogų mokymų programos „Samsung Mokykla ateičiai“ dalyviai mokėsi, kaip sužaidybinti ugdymo procesą ir tokiu būdu įtraukti moksleivius, gerinti jų mokymosi rezultatus, rašoma pranešime spaudai.
Apie žaidybinių elementų panaudojimą klasėje ir šiuolaikinį švietimą kalbamės su programos lektoriumi, neformalaus ugdymo specialistu Laimonu Ragausku.
Ką reiškia terminas žaidybinimas?
Geimifikacija arba lietuviškai žaidybinimas yra tęstinis įvairių žaidimų elementų naudojimas įvairiuose procesuose. Pavyzdžiui, paimamos tam tikros bet kuriam žaidimui įprastos detalės: misijos, ženkliukai, vaizdiniai elementai ir jie pritaikomi įvairiose rinkodaros priemonėse, versle, sporte, švietime. Sužaidybinant bet kurią šių veiklų ar sričių, siekiama įtraukti, paskatinti numatytą ar pageidaujamą elgesį, pasiekti užsibrėžtus tikslus.
Kaip žaidybinimas išnaudojamas švietime?
Pasauliui keičiantis, ieškoma, kaip įtraukti ir sudominti žmones mokslu ne tradiciniu, o patrauklesniu būdu. Pastebiu, kad siekiant išspręsti šią problemą Lietuvoje vis aktyviau pradedama naudoti įvairius vaidmenų, simuliacinius žaidimus, į ugdymo procesą siekiama įtraukti naująsias technologijas.
Tai gerokai prisideda prie didesnės interakcijos tarp žmogaus ir turinio. Pagaliau suprantama, kad įvairių situacijų sužaidybinimas skatina didesnį emocinį įsitraukimą, o tai vaikams leidžia geriau suprasti, ko yra mokoma.
Kaip tiksliau atrodo sužaidybintas vaikų ugdymas?
Viskas priklauso nuo pedagogų kūrybiškumo ir kritinio mąstymo. Štai Niujorko valstybinėje mokykloje Quest to Learn visas ugdymas suskirstytas į lygius, vietoje egzaminų mokiniai turi įveikti boso kovą, kad galėtų pereiti į kitą lygį, o visa mokomoji medžiaga įsisavinama žaidimo forma: konstruojant, fotografuojant, talpinant savo kūrybą skaitmeninėse platformose, dalyvaujant diskusijose ar žaidžiant kompiuterinius žaidimus. Šis pedagogų ir žaidimų dizainerių projektas buvo įgyvendintas siekiant sudominti vaikus mokslu, nes beveik pusė to rajono vaikų nesugeba įsisavinti mokymosi turinio ir iškrenta iš švietimo sistemos.
Koks vaidmuo čia tenka šiuolaikinėms technologijoms?
Tai ne vienintelis, tačiau vienas svarbiausių švietimo žaidybinimo įrankių – mokytojas užduotį paruošia, o mokiniai ją gali sėkmingai vykdyti įdomesniu keliu ir sugaišdami mažiau laiko. Technologijos suteikia daug laisvės ir skirtingų galimybių perduoti tam tikrą žinią savo auditorijai.
Pedagogai šiandien gali patys greitai susikurti įvairias ugdomąsias programėles ar vizualizuoti mokymosi procesą. Pasitelkus įvairias programėles šiandien galima mokytis absoliučiai visko – nuo kalbų iki matematikos, spręsti uždavinius, atlikti testus. Tuo tarpu skaitmeniniai vaizdo elementai leidžia nagrinėti mus supantį mikro ir makro pasaulį.
Kadangi tai įrankis, savaiminis ir vienkartinis jo panaudojimas pamokos metu negali būti laikomas visiškai žaidybine situacija. Pedagogas šiuo atveju turi nubrėžti aiškų žaidimo scenarijų, kuriame tos technologijos bus naudojamos.
Ar vaizdo žaidimai gali padėti ugdyti intelektą?
Žinoma! Mane labai stebina stereotipas apie kompiuterinių žaidimų žalą – juk tai nėra teisinga. Svarbu tik nepamiršti balanso ir nepiktnaudžiauti, kaip ir su bet kuriuo kitu dalyku gyvenime. Po daugybės vykdytų tyrimų mokslininkai yra įrodę, kad kompiuteriniai žaidimai nėra žalingi, greičiau jau atvirkščiai – jų dėka lavinamos smegenys, reakcija, komunikacijos ir kiti įgūdžiai reikalingi kasdieniame gyvenime. Ne veltui dabar įvairios edukacinės programėlės ar pripažinti, saviugdai skirti žaidimai, yra perėmę daug vaizdo žaidimo elementų – reitingavimo sistemas, lygius, įvairią simboliką.
Ar ugdymo turinio žaidybinimas yra suderinamas su rimta ir atsakinga pedagogo profesija?
Pamokų formatas mokyklose iš esmės nesikeičia bene šimtą metų, o pasaulis per tiek laiko jau pasikeitė neatpažįstamai. Todėl pedagogui reikia bendrauti su vaikais, kartu su jais atrasti tinkamiausias mokymosi priemones ir efektyviausius bei smagiausius būdus, kurie padės siekti geresnių rezultatų. Manau, kad šiandien švietimo sistemoje nebereikia tų, kurie geba kartoti atmintinai, svarbiausia yra kūrybiškumas, kuriam skleistis šiandien sudarytos visos sąlygos.
Pedagogas turi ne mokyti, o sudaryti galimybes mokytis įdomiai. Jeigu žvilgteltume į geriausio mokytojo apdovanojimus Lietuvoje, pamatytume, kad pripažinimą pelno tie pedagogai, kurie dirba kitaip nei dauguma. Dažniausiai tai būna inovatyvūs, besistengiantys įtraukti, sukurti geresnį santykį su vaikais, savo švietimo srities profesionalai. Abejoju, kad geriausiu būtų išrinktas tas, kuris sėdi vietoje ir pila tas pačias žinias į galvą iš vadovėlio eilę metų.
