A. Landsbergienė neseniai lankėsi JAV ir Japonijoje, kur dalyvavo konferencijose, skaitė pranešimus ir lankėsi alternatyviose mokyklose, kuriose taikomi alternatyvūs ugdymo metodai.
Lietuvoje to bendruomeniškumo trūksta. Labai dažnai mokyklos bendruomenė yra susiskaldžius: yra mokytojai, tėvai ir vaikai, bet dažniausiai vaikai yra palikti sau, nes mokytojai žiūri, ką tėvai ne taip daro, tėvai žiūri, ką mokytojai ne taip daro. Juk vis dėlto mokykla yra dėl vaikų ir vaikams, man norėtųsi tokio atsigręžimo į XXI amžiaus vaiką, į mokyklą, laikmetį ir ko reikia vaikui čia ir dabar“, – pasakojo edukologė.
JAV mokyklose, kaip ir Lietuvos švietimo įstaigose, aktuali patyčių problema, tačiau jai spręsti pasirenkami išradingesni būdai, pavyzdžiui, rengiami tėvų ir vaikų susirinkimai, kuriuose tėvai pasakojo, ką jie patyrė mokykloje, kaip jie jautėsi, kai iš jų buvo tyčiojamasi.
„Patyčios yra universalus reiškinys, man šypseną kelia kalbos, kad „pas mus mokykloje tikrai nėra patyčių“. Patyčios yra visose mokyklose. Natūralu, kad vaikai kažką pašieps, kažko nepriims žaisti, pasielgs netinkamai. Tam ir esame mes, suaugusieji, kad padėtume jiems įgyti tinkamus socialinius ir emocinius įgūdžius.
Mokyklos skiriasi savo reakcija į patyčias: vienos tai neigia, kitos sako, kad įgyvendina kovos su patyčiomis programą, bet daro tai labai biurokratiškai ir yra tokios, kurios iš tiesų kovoja su patyčiomis“, – sako A. Landsbergienė.
Ji pabrėžia, kad labai svarbu atskirti du reiškinius: vaikų nesutarimus ir patyčias. Nesutarimus vaikai dažniausiai gali išspręsti tarpusavyje patys, o patyčių atveju jau būtinas suaugusiųjų įsikišimas.
„Lietuvoje tėvai vis dar moko vaikus trenkti atgal, jei yra skriaudžiami. Jie net su pasididžiavimu sako: aš tai mokau trenkti atgal, jau mano vaiko, tai niekas nepastumdys. Aš pagalvoju, kaip tuomet turėtų jaustis tėvai, kurie nemoko savo vaikų trenkti atgal? Juk reikėtų vaikui tokiu atveju pasakyti: aš didžiuojuosi, kad tu jau moki valdyti savo emocijas, kad konstruktyviai sprendi konfliktus, kad tu gebi išreikšti savo emocijas žodžiais, o ne kumščiais, o kitas vaikas, kuris, trankosi, kanda ir spardosi, dar tik mokosi, būk jam pavyzdžiu, parodyk, kaip reikia elgtis.
Dauguma vaikų, jei tėvai su jais taip pasikalba, išmoksta savo emocijas reikšti socialiai priimtinais būdais“, – patirtimi dalijasi edukologė.
Kaipgi tuomet padėti mokykloje skriaudžiamam vaikui?
„Reikia kalbėtis su juo. Visų pirma pasakyti, kad labai gerai, kad vaikas kreipėsi pagalbos, nes suaugusieji tam ir yra, kad padėti išspręsti problemą. Nueiti į mokyklą, pasikalbėti su mokytoju, jei reikia, ir su mokyklos vadovu, mokyklos psichologu, socialiniu darbuotoju ir tartis, kaip kartu galima padėti.
Vaikas neišmoksta gero elgesio per savaitę ar dvi, tėvams reikia pasiruošti, kad tai gali užtrukti ir du, ir tris mėnesius. Verta pasitarti ir su mokytojais, ką jie daro, kaip sprendžia patyčių problemą.
Kai mūsų mokykloje buvo vienas patyčių atvejis, aš atėjau ir papasakojau vaikams, ką man yra tekę patirti vaikystėje. Tai nebuvo nieko baisaus, bet aš bandžiau vaikams nupasakoti, kaip aš tuomet jaučiausi. Labai įsijaučiau ir susigraudinau. Vėliau iš daugybės tėvų girdėjau atsiliepimų, kad grįžę namo vaikai apie tai pasakojo, stebėjosi, kaip man buvo baisu.
Kai kurie tyrimai atskleidė, kad tie vaikai, kurie tyčiojasi, turi labai žemą savivertę ir norėdami ją pakelti, pradeda žeminti kitus. Tuomet reikia dirbti su abiem vaikais: ir su tuo, iš kurio tyčiojasi, ir su tuo, kuris tyčiojasi, nes jo yra žema savivertė“, – įsitikinusi A. Landsbergienė.
Kas būdinga dabartiniai Z arba alfa kartai? Kaip tokius vaikus auklėti, sudominti?
Ką daryti, jei į vaikų darželį einantis vaikas labai dažnai serga?
Kokios didžiausios švietimo sistemos problemos ir kaip galima būtų jas išspręsti?
Atsakymus į šiuos klausimus išgirsite pažiūrėję vaizdo įrašą:
