Tam, kaip moteris reaguoja į nėštumą, įtakos turi ankstyvosios vaikystės patirtis, gebėjimas išspręsti konfliktus, įveikti stresą, nerimą, spręsti gyvenimiškas bei fizines problemas.
Tamsioji nėštumo pusė
Kai kurioms moterims nėštumas nulemia regresiją, t.y. sugrįžimą prie ankstesnio, primityvesnio psichikos funkcionavimo lygmens. Kitoms gali išryškėti psichikos sutrikimų. Kai kurioms būna sunkūs ankstyvieji santykiai su vaiku. Pirmas nėštumas gali būti sunkus jau vien dėl to, kad moteriai sunku suvokti, jog vaikas bus visiškai atskira šio pasaulio dalis. Moteris nebebus vieniša, todėl pradės formuotis nauji mamos ir vaiko santykiai. Besilaukiančios mamos patiria ir išsako daug prieštaringų jausmų dėl savo nėštumo. Komplikuotas nėštumas arba neplanuotas nėštumas labai sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis sukelia ryškius emocinius svyravimus.
Nėštumo metu arba jau po gimdymo gali išryškėti arba atsinaujinti įvairūs psichikos sutrikimai: depresija, pogimdyvinė psichozė, šizofrenija, bipolinis sutrikimas, nerimo sutrikimai, pavyzdžiui, obsesinis kompulsinis sutrikimas, panikos, potrauminio streso sutrikimas, valgymo sutrikimai, psichikos elgesio sutrikimai. Jeigu nėščiai ar po gimdymo moteriai įtariamas psichikos sutrikimas, svarbu turėti omenyje, kad nėščiųjų nusiskundimai sveikata gali būti mišrūs: nemalonūs nėštumo ar depresijos iššaukti savijautos pokyčiai gali persipinti su somatiniais (kūniškais) simptomais ar ligomis.
Daugumą ligų sukelia neigiamos emocijos
Norėčiau paaiškinti skaitytojams apie somatinius susirgimus. Kalbame apie žmogaus kūno dalių bei organų ligas, tokias kaip: miokardo infarktas, insultas, virškinamojo trakto sutrikimai, bronchitas, trumparegystė, ir taip toliau. Visų nevardinsime, nes jų yra be galo daug ir įvairių. Tačiau pastaruoju metu intensyviai kalbama apie psichosomatiką.
Graikiškai „psyche“ – dvasia. Į psichosomatiką žiūrima kaip į mokslą apie psichinių ir somatinių procesų tarpusavio ryšius, akcentuojama kūno ir psichikos vienovė. Liga laikoma vientisa, nedaloma į somatinę ar psichogeninę. Susirgus, sutrinka daugelis šios sistemos komponentų, liga reiškiasi ir somatiniais ir psichiniais pokyčiais. Prie psichosomatinių sutrikimų yra priskiriami tokie kaip: bronchinė astma, reumatoidinis artritas, neurodermitas, hipertoninė liga, opaligė, cukrinis diabetas, distonijos, tikai, hipertiriozė ir netgi miokardo infarktas. Kai kurie psichologai mano, kad psichosomatinės ligos sudaro 40 – 60 procentų visų vidaus ligų.
Teoriškai visos ligos yra psichosomatinės, nes emociniai veiksniai nerviniu keliu veikia visus kūno procesus. Psichosomatika atsirado kaip antitezė vienpusiam požiūriui į ligą kaip į organinį sutrikimą. Žmogus nėra izoliuotas. Jis palaiko santykius su kitais žmonėmis, pasauliu, kultūros normomis ir vertybėmis. Visa tai gali turėti įtakos ligų išsivystymui. Ligos išsivystymą tarpusavyje veikia 4 veiksniai: įgimti somatiniai veiksniai (polinkis sirgti), įgimti psichologiniai veiksniai (temperamento bazinės savybės), įgyti somatiniai veiksniai (persirgtos ligos) ir įgyti psichologiniai veiksniai (psichologinės traumos). Susirgs ar nesusirgs tam tikras žmogus tam tikra liga priklauso nuo situacijos, susidariusios jo gyvenime. Situacija veikia tarsi paleidžiamasis mechanizmas.
Depresiją sunku užčiuopti
Depresija yra dažnas, neretai lėtinis, pasikartojantis sutrikimas, darantis didelę įtaką moters gyvenimo kokybei ir sergamumui. Aktuali problema yra ta, jog neretai besikreipiantiems asmenims, įskaitant nėščias bei jau pagimdžiusias moteris, depresija nediagnozuojama. Jeigu, atsižvelgdami į šiuolaikinės medicinos galimybes, imtume analizuoti priežastis, kodėl depresijos diagnostika bei gydymas nėra tokie, kokie galėtų būti, netikslumų ir klaidų priežastis būtų galima suskirstyti į pacientų klaidas.
Ne paslaptis, kad didesnė dalis žmonių neigia, ignoruoja ir kitaip nepripažįsta buvusių ar negydytų depresijos simptomų, o daugiausiai dėmesio kreipia į somatinius negalavimus. Neretai pacientės nevartoja vaistų taip, kaip paskirta. Tenka išgirsti, kad žmonės baiminasi diagnozės paliekamų psichologinių randų, darbinių apribojimų, o gal net ir pasikeisiančio artimųjų bei aplinkinių požiūrio depresuojančiojo atžvilgiu. Pasitaiko, kad depresija nė neįtariama, todėl moterys nėra siunčiamos konsultacijai su psichiatru. Rizika moterims per visą gyvenimą susirgti depresija yra apie 25 proc., nepaisant jų išsilavinimo, finansinės padėties ar santuokinio gyvenimo.
Kaip atpažinti pogimdyvinę depresiją
Pogimdyvinė depresija pasireiškia praėjus 3-14 dienų po gimdymo. Patariama konsultuotis su specialistu (šeimos gydytoju ar psichologu), jei ilgiau kaip dvi savaites kamuoja pastovus nerimas, nepasitenkinimas ir irzlumas, nuolatinis liūdesys ir neviltis, verksmingumas, jėgų ir motyvacijos stoka, sumažėjęs apetitas, nemiga, nesugebėjimas susikoncentruoti, nesidomėjimas ankstesniais pomėgiais, darbu. Moterys užsisklendžia savyje, nenori bendrauti nei su šeimos nariais, nei su draugais. Skundžiasi galvos skausmais, skausmu krūtinės srityje. Jaučia, kad širdis plaka daug dažniau, trūksta oro arba tiesiog dusina.
Jei nėščiajai nenustatoma ir negydoma depresija, pablogėja jos sveikata: turime prisiminti svarbų faktą, kad sergantieji depresija apskritai savęs nemyli ir nesirūpina savo sveikata. Padidėja gimdymo komplikacijų rizika, galimas priešlaikinis gimdymas. Didėja rizika, kad po gimdymo išryškės psichikos patologija, jog moteris tiesiog užsiims savigyda. Po gimdymo taip pat susilpnės tarpasmeniniai ryšiai, ims grėsti didelis savižudybės pavojus. Nėštumo metu moteris turi būti akylai stebima, ypač tuo atveju, jei nėštumo pradžioje buvo depresijos simptomų.
Didėjant nėštumui, depresinė būklė gali sunkėti. Nėštumo metu išryškėjusi depresija dažniausiai tęsiasi po gimdymo. Konsultuodamas nėščią moterį, psichiatras išsiaiškina ir įvertina rizikos veiksnius, galinčius padėti nustatyti emocinę būklę. Pacientė siunčiama psichologui atlikti psichodiagnostiką ir įvertinti jos emocinę būseną, naudojant depresijos atrankos skalę. Jei išgyvenate pogimdyvinę depresiją, neturite kentėti. Nelikite vienos su „savo liūdesiu“.
Pasidalinkite savo išgyvenimais su artimu žmogumi. Jeigu jaučiate psichologinį barjerą ir negalite kalbėtis šeimoje, kreipkitės į psichologą. Nereikia laikyti visko savyje. Kodėl yra svarbu mylėti save? Psichologo Edgaro Jackson’o žodžiais: „deramas santykis su savimi pačiu – visų kitų santykių pagrindas“.
Parengta pagal psichologės-psichoterapeutės Jolantos Bogužienės konsultacijas
