Atsakymai tėvams: kokia turi būti šiuolaikinė mokykla?

Naujiems mokslo metams mokyklos ruošiasi nevienodai, o visuomenėje netyla svarstymai apie tai, kaip paruošti vaiką ne tik egzaminui, bet ir gyvenimui. Belaukiant naujų stogų, stalų, knygų ar kompiuterių neišvengiamai turi keistis ir pedagogai, mokymo metodai bei požiūris į vaiką.

Kaip prie kreidos įpratusiems mokytojams tapti autoritetu vaikams, kurie neatsitraukia nuo išmaniųjų telefonų? Kaip turėtų keistis mokyklos, kad vaiką iš tiesų paruoštų ateities darbo rinkai? Ir kiek tai kainuoja? Į šiuos ir kitus tėvams rūpimus klausimus atsako šalies mokyklų vadovai.

Vaikų nereikia saugoti nuo technologijų

Šiuolaikinė mokykla, visų pirma, neatsiejama nuo joje besimokančių vaikų, kurie, kaip ir kiekviena karta, turi savų išskirtinumų, prie kurių mokykla turi prisitaikyti. Dabartiniams moksleiviams, vadinamajai Z kartai, priskiriami vaikai, gimę 1995–2012 metais. Jie dažnai pasižymi hiperaktyvumu, individualumu, atlieka kelis darbus vienu metu ir siekia greito rezultato. Be šių savybių, bene ryškiausias Z kartos skirtumas nuo ankstesnių kartų yra stiprus prisirišimas prie naujųjų technologijų.

„Šiuolaikiniai vaikai gimė technologijų apsuptyje, jiems tai sava, suprantama ir neišvengiama, tačiau dar dažnai manoma, kad vaikus nuo to reikėtų saugoti. Iš tikrųjų mokyklos užduotis turėtų būti išmokyti vaikus tinkamai naudoti technologijas gyvenime, pasitelkti jas ugdymui, sudaryti sąlygas tyrinėti informaciją. Pavyzdžiui, pasitelkdami virtualios realybės akinius, galime nusikelti į Afriką, apžiūrėti ten gyvenančius gyvūnus, augančius augalus, o naudodami virtualias laboratorijas, galime atlikti įvairius eksperimentus“, – pasakoja „Šiaurės licėjaus“ direktorė J. Starkutė.

Pamoka – ne vien mygtuko paspaudimas

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) gimnazijos direktorius Arūnas Bučnys savo ruožtu pažymi, jog technologijų greitis ir patogumas turi ir kitą medalio pusę – ugdo vaikų pasyvumą.

„Jaunoji karta yra daug labiau pažengusi ir reiklesnė, tačiau pradeda atprasti nuo darbo. Mokiniai tikisi gauti dešimtukus, mažiausiai – aštuonetus, tačiau jie nori pasiekti rezultatą neįdėdami daug pastangų. Vaikai įpratę gauti tai, ko reikia, vieno mygtuko paspaudimu ar pelytės spragtelėjimu, tačiau mokymasis yra ilgas, daug kantrybės reikalaujantis, sunkus darbas. Žmonės – ne kompiuteriai, mokymosi procese jiems reikia įdėti pastangų, kai kuriuos dalykus įsiminti“, – kalbėjo A. Bučnys.

Didesnės investicijos į mokymo reikmes

Ugdymo kokybė kainuoja – tai gerai žino ir privačios, ir valstybės finansuojamos mokyklos. Antrus metus skaičiuojantis „Šiaurės licėjus“ į mokyklos kūrimą ir tobulinimą investavo 266 tūkst. eurų, o per artimiausius porą metų planuojama, kad investicijos pasieks 0,5 mln. eurų. Pasak J. Starkutės, labai svarbią investicijų dalį sudarė lėšos mokymo priemonėms – būtent informacinėms technologijoms, meno, muzikos, sporto inventoriui – įsigyti, laisvalaikio, kūrybinėms ir sporto erdvėms tobulinti.

„Šiaurės licėjuje“ visas ugdymas yra integruojamas – nėra atskirų dalykų, skambučio, taigi vaikai nuolat juda, keičia aplinką, darbo metodus ir priemones. Todėl mokykla turi būti lanksti – pavyzdžiui, mokyklos biblioteka įkurta nuolat prieinamoje vietoje, mokiniai, prireikus informacijos, visada gali ateiti, įsikurti ant sėdmaišių ir darbuotis tiesiog bibliotekoje. Atsižvelgiant į informacinių technologijų svarbą, jos taip pat nuolat naudojamos ugdymo procese – nuo interaktyvios lentos iki virtualių laboratorijų“, – pasakoja J. Starkutė.

Ne visi vaikai bus tinkamai aprūpinti

J. Starkutės teigimu, tinkama infrastruktūra ir ugdymo priemonės ne tik palengvina mokytojo darbą, bet ir sudaro sąlygas efektyviai įsisavinti naują informaciją.

Vis dėlto savivaldybės mokyklos, negaunančios papildomų lėšų iš tėvų ar steigėjo, negali sau leisti tokio aprūpinimo.

„Valstybinėse mokyklose mokinio krepšelis sudaro 84 proc. mokyklos biudžeto, o, pavyzdžiui, nevalstybinėje LSMU gimnazijoje – 54 proc. Pagal šiuo metu galiojančią mokinio krepšelio metodiką valstybinėse mokyklose mokymo reikmėms finansuoti skiriama vos 3 proc. krepšelio lėšų, iš kurių vadovėliams ir kitoms mokymo priemonėms – vos daugiau nei pusė. Likusi dalis skiriama informacinėms ir komunikacinėms technologijoms diegti ir naudoti, mokytojų ir kitų ugdymo procese dalyvaujančių asmenų kvalifikacijai tobulinti, mokinių pažintinei veiklai ir profesiniam orientavimui“, – pasakoja A. Bučnys.

Anot jo, nevalstybinėje LSMU gimnazijoje vadovėliams ir mokymo priemonėms skiriama beveik dvigubai daugiau lėšų, nei gaunama iš mokinio krepšelio, informacinėms komunikacinėms technologijoms diegti – 225 proc. daugiau, mokytojų kvalifikacijai – 121 proc. daugiau.

„Akivaizdu, kad valstybinėms mokykloms, gaunančioms menką finansavimą mokymo reikmėms įsigyti, išties sudėtinga atitikti šiuolaikinės mokyklos kriterijus“, – sako A. Bučnys.

Mokymo metodai, ruošiantys gyvenimui

Pasak LSMU gimnazijos vadovo, susirūpinimą šiuolaikinėse mokyklose kelia ne tik nepakankamos investicijos į mokymo reikmes ir ugdymo turinį, bet ir dabartinė bendrojo lavinimo programa.

„Didžiausią nerimą kelia itin platus mūsų privalomojo vidurinio ugdymo programos spektras. Šiuolaikinė jaunoji karta nenori dirbti tokių darbų, kurių prasmės jie nemato. Mokiniai jau pastebi, kad dalies mokomųjų dalykų, kuriuos jie privalomai mokosi vidurinio ugdymo programoje, paprasčiausiai nereikia – ta informacija vaikams nėra naudinga ir jos jie neketina naudoti ateityje. Juk jei mokinys neplanuoja laikyti muzikos ar dailės egzamino, privalomai dalyvauti tose pamokose 18–19 m. jaunuoliams prasmės yra mažoka“, – sako A. Bučnys.

J. Starkutės teigimu, dauguma anksčiau taikytų mokymo metodų taip pat yra atgyvenę – pavyzdžiui, ilgai vyravusios nuostatos, kad mokymasis yra darbas ir neturi teikti malonumo. Pasak jos, motyvacija – esminis žmogaus gyvenimo variklis, todėl ir mokykloje, prieš atliekant užduotis, visi vaikai turėtų būti sudominti ir įtraukti.

„Frontalus ugdymas nėra toks veiksmingas kaip vaikų ugdymas per asmenine patirtį bei aktyvus jų įtraukimas siekiant padėti savarankiškai rasti atsakymus. Mes visi geriau įsimename tas žinias, kurios pateikiamos ne tik teoriškai, bet įgyjamos per asmeninę patirtį ir jos refleksiją. Todėl ir mokykloje reikėtų skatinti vaikus pačius domėtis ir rasti atsakymus į kylančius klausimus“, – teigia ji.

Kitas svarbus dalykas šiuolaikinėje mokykloje – mokomojo turinio aktualumas, gyvenimui, o ne mokyklai reikalingų kompetencijų ugdymas.

„Aplinka, kurioje auga, mokosi, o ateityje ir dirbs šiuolaikiniai vaikai, yra nuolat kintanti, dinamiška ir jai reikia lankstumo, gebėjimo greitai adaptuotis. Čia itin svarbus žmogaus kūrybiškumas, drąsa priimti sprendimus, suvokimas, kad mokytis ir tobulėti reikia visą gyvenimą, kritinis mąstymas, leidžiantis analizuoti gaunamą informaciją. Tai – kompetencijos, kurios nesivysto mokytojui vedant pamokas prie lentos, o mokiniams tik klausant. Šiuolaikinė mokykla turi tapti realiu gyvenimu, kur pranyksta ribos tarp dalykų, pamokų, pertraukų ir namų darbų“, – sako J. Starkutė.

Keičiasi mokytojo vaidmuo

Pasak J. Starkutės, keičiantis vaikams, mokymo metodams ir mokyklos aplinkai, kartu neišvengiamai turi keistis ir pedagogai.

„Mokytojas nebėra vienintelis informacijos šaltinis. Gali pasitaikyti situacijų, kai vaikai informaciją ras itin greitai ir užduos klausimų, į kuriuos mokytojas gali netgi neturėti atsakymų. Pedagogas tampa proceso moderatoriumi, suteikiančiu mokiniams įrankius, stebinčiu, patariančiu bei padedančiu. Kiekvieno mokytojo tikslas turėtų būti mokymąsi padaryti įdomų, aktualų, reikšmingą ir susietą su mokinio reikmėmis bei praktiniu pritaikymu. Greitai besikeičiant aplinkai ir poreikiams, prisitaikyti turi ir pedagogai – tampa labai svarbus jų gebėjimas mokytis, įsisavinti naujoves“, – sako J. Starkutė.
A. Bučnio teigimu, svarbu ne tik sustiprinti dabartinių pedagogų kvalifikaciją, bet ir galvoti, kas juos pakeis ateityje.

„Kasmet abiturientų, norinčių tapti mokytojais, vis mažėja. Iš dalies prie to prisideda ir patys mokytojai, skųsdamiesi mokiniams, koks jų darbas sunkus, kaip jis nevertinamas ir koks nepelningas, kaip jie nenori jo dirbti ir pan. Iš tiesų, mokytojo profesija – altruistiška, manyčiau, netgi profesija iš pašaukimo, dėl to gerų mokytojų visuomet trūksta“, – sako LSMU gimnazijos vadovas.