Patarimais ir patirtimi dalijosi dendrologas Vaidas Juknevičius ir jaunesnioji mokslo darbuotoja Rimanta Vainorienė.

Alpinariumas – tik kalniniams augalams

Šiaulių botanikos sode anksčiausiai nusispalvina alpinariumas. Juk jame auga itin anksti pražystantys kalniniai augalai: šilagėlės, ankstos, uolaskėlės. Jie prabunda pirmieji ir vienas paskui kitą skleidžia savo žiedelius.

Botanikos sode kalninių augalų kolekcijai skirtas alpinariumas buvo pradėtas formuoti 2000 metais. Šiuo metu ekspozicijoje pristatoma Europos, Azijos, Amerikos kalnų flora. Nedideliame alpinariumo kolekciniame plote auga 1 145 sumedėję ir žoliniai augalai, tarp kurių – 964 rūšių ir 181 veislės atstovas.

R. Vainorienė skuba priminti, kad alpinariumą geriausia įrengti rudenį. Tuomet pasižymimi būsimo alpinariumo kontūrai, nuimama velėna ir derlingos žemės sluoksnis, padaromas drenažas. Iš stambaus gargždo ar sudužusių smulkintų plytų ir kitų statybinių medžiagų liekanų sukuriamas būsimo kalnelio reljefas. Jį suformavus, viskas gerai sudrėkinama ir paliekama, kad susigulėtų.

Alpinariumo derlingas sluoksnis neturi būti mažesnis nei 30–40 cm. Dirvožemio sluoksnį, nuimtą rengiant alpinariumą ir sumaišytą su smėliu ar smulkiu žvyru, galima panaudoti kaip derlingą substratą augalams ir tarpams tarp akmenų užpildyti. Universalus žemių mišinys kalniniams augalams – tai lygiomis dalimis sumaišyta velėninė žemė, durpės arba kompostas bei smulki skalda ar žvyras. Užbėrus derlingos žemės sluoksnį, guldomi akmenys: didesni apačioje, mažesni ir plokštesni – aukščiau.

Jeigu alpinariumas daromas lygioje sklypo vietoje, jis neturėtų būti labai didelis. Pernelyg masyvus kalnas rėš akį ir atrodys negražiai. Nors alpinariumas – dirbtinis kraštovaizdžio elementas, jis vis tiek turi būti sukurtas taip, kad atrodytų kuo natūraliau. Gražiausias – įrengtas šlaite.

Alpinariumas nebūtinai turi būti pietinėje pusėje. Priešingai, daugumai gėlių ištisinė saulės atokaita nelabai patinka. Dirbtinai supiltame kalne turi augti tik kalniniai augalai.

Pasigirsta kalbų, esą alpinariume galima sodinti bet kokius augalus. Tikrai ne. Žodis „alpinariumas“ įvardija gėlyną, kuriame auga ne serenčiai, o kalnų augalai, kurių pasirinkimas irgi didžiulis. Beje, lietuviai nuo seno darželiuose augino vaistučius, sinavadus, aubretes, rudgrūdėles, ylalapius flioksus ir kitus, kurie kilę iš kalnų ir puikiausiai tinka alpinariumams.

Ankstyvą pavasarį alpinariume nukirpkime nudžiūvusių augalų lapus, medėjančius galime genėti, apkarpyti. Dauginkime kiliminius augalus. Kalninius augalus tręškime trąšomis su mikroelementais, kuriose mažiau azoto, o daugiau fosforo ir kalio. Tačiau reikia atsiminti, kad kalniniai augalai auga nederlingose vietose, todėl tręškime atsargiai, silpnesnėmis trąšų normomis, nei nurodyta rekomendacijose.

Tenka būti budriems

Balandį pats laikas sutvarkyti stambaus augumo žolinius augalus. Pavyzdžiui, miskantų rudenį galime nekirpti, nes žiemą apsnigę ir apšarmoję jie atrodo labai gražiai ir įspūdingai. Be to, po jais slepiasi paukšteliai – gamtos gyvenimas vyksta visus metus. Žolinių augalų senieji stiebai šalinami, kai jau išaugę nauji ūgliukai.

Žirklėmis būtina prisiliesti prie daugelio miglinių ir viksvinių šeimų augalų, jukų. Iškentusios žiemą, jos dabar atrodo visai neblogai, tačiau matyti vienas kitas rudas lapas, gadinantis ir bjaurojantis bendrą vaizdą.

Botanikos sode auginamos 25 margučių rūšys ir veislės. Tai anksti pavasarį vegetuojantys augalai. Šiuo metu margutės gerokai ūgtelėjusios ir jau sukrovusios žiedynus, kurie netrukus skleisis. Žiedų laukimą gali apkartinti balandį pasitaikantys šalčiai. Ne kartą jie nušaldė žiedus, tenka būti budriems. Išgirdus apie artėjantį šaltį, reikia apdengti agroplėvele. Svogūnėliui žema temperatūra nekenkia, tačiau žiedus negailestingai pasiglemžia.

Ankstų pavasarį žavi krokų benefisas – kokių tik nėra jų spalvų. Sodinti, kasti ir nešti į kitą vietą dabar jų nepatartina. Balandį reikėtų nebent silpnai patręšti mikroelementų trąšomis. Mat vos nužydėję krokai pradeda brandinti ir auginti svogūnėlius, kurie po metų nudžiugins įvairiaspalviais žiedais.

Dabar pats metas vasarą žydinčias gėles dauginti vegetatyviai – dalyti kerus ar persodinti į naują vietą. Tarkime, uolaskėlės visiškai įsišaknijusios, jų skrotelės lengvai atsiskiria, todėl, kol dirva neišdžiūvusi, drąsiai galima sodinti gėlyne arba į vazonėlius. Terasoje, balkone gali žydėti ne tik vienmetės, bet ir daugiametės gėlės, tad pagalvokime apie daugiamečių gėlių kompozicijas vazone ir pasodinkime norimus augalus.

Balandį – sodinti medžių

Dendrologas Vaidas Juknevičius mus pasitiko nešinas kastuvu ir agrasto bei šermukšnio ‘Granatnaja’ sodinukais – mokysimės sodinti, nes ankstų pavasarį būtina žemėn sutupdyti visus norimus medžius ir vaiskrūmius. Kovo pabaiga–balandžio pradžia, iki sulapojimo – tinkamiausias metas medžiams sodinti. Lapuočius žemėje įkurdinti galima ir rudenį, tačiau spygliuočiams tinkamiausias laikas tik pavasarį. Pastarieji iki žiemos gali nespėti įsišaknyti.

Vandenį spygliuočiai garina per spyglius, todėl, nespėję įsitvirtinti žemėje, jie neturės kaip jo pasiimti, todėl žus. Lapuočiai medžiai rudenį lapų nebeturi, jiems nėra ir ką garinti, tad jiems rudeninis sodinimas negrėsmingas. Be to, jei ruduo ilgas ir gražus, medis spėja išleisti naujų jaunų šaknyčių. Pavasarį, vos tik nubunda, jas dar kartą išleidžia ir šaknų sistema tampa kur kas tvirtesnė ir galingesnė. Pavasarį pasodintas medis naujas šaknis išleidžia tik vieną kartą.

Labai svarbu nusipirkti gerą sodinuką. Medelyne ar turguje atidžiausiai reikia apžiūrėti šaknis. Jos turi būti nepažeistos ligų, nesudžiūvusios, su jaunomis plonomis šaknytėmis. Medelynuose prieš pardavimą medžių šaknis pamirko molio tirpale, kuris neleidžia joms pernelyg greitai išdžiūti.

Įkurdinant augalus naujoje vietoje, svarbiausia iškasti reikiamo dydžio duobę. Joje šaknys neturi stokoti vietos. Išėmus augalą iš vazonėlio, būtina apžiūrėti, ar jų nereikia pradraskyti. Tai daroma, jei šaknys labai susivijusios, susipynusios viena su kita. Į duobės dugną drąsiai galima įdėti iškastą velėną. Ji ilgainiui supus ir bus puiki trąša augalui.

Pirmaisiais metais po sodinimo augalų nereikia tręšti. Labai norint trąšų galima įberti į duobės dugną, tačiau šaknys su jomis neturi liestis. Papildomomis maisto medžiagomis dekoratyvinius augalus aprūpinti derėtų tik po kelerių metų. Nuo blogos akies saugančio šermukšnio išvis nepatariama tręšti. Antraip jis pripras ir maisto medžiagų nebeims iš grunto, vis lauks, kada jų parūpins žmogus. O negavęs nebeaugs.

Vis tik nusprendus augintinį tręšti, tai daryti rekomenduojama organinėmis trąšomis. Cheminės netinka, nes jos nužudo dirvožemyje esančią mikroflorą. Jei kuriais nors metais šermukšnis liks nepatręštas, jis ims skursti, nes jau bus pažeista mikloflora, padedanti pasisavinti maisto medžiagas. Tas pats bus ir su kitais augalais.

Sodinant medžius, visuomet reikia pasidomėti, kokį dirvožemį jie mėgsta. Šermukšniui, priklausančiam erškėtinių šeimos obelinių pošeimio augalų genčiai, reikalinga derlinga žemė. Agrastinių šeimos daugiamečiui uogakrūmiui – agrastui – taip pat svarbu, kad dirvožemis būtų lengvas, humusingas.

Dėmesys kreiptinas į skiepą. Šermukšnio sodinukas į žemę įkasamas iki skiepo žymės.

Būtina atsižvelgti ir į požeminio vandens lygį. Didžioji dalis augalų šlapioje dirvoje iškenčia savaitę, po to šaknys pradeda pūti. Užmirkusi vieta ypač nepatinka pušims, šilauogėms. Nors minėti uogakrūmiai drėgmę mėgsta, tačiau užmirkusioje vietoje nenori augti.

Ankstų pavasarį pasodintus medžius, krūmus vasarą nereikėtų pamiršti – juos, jei retai lyja, vertėtų palieti. Šis darbas palengvėja augalus mulčiavus. Drėgmę sulaiko mulčias, pagamintas iš susmulkintų nugenėtų šakų ir šakelių, arba iš skiedrų, tik ne iš pjuvenų, nes jos neleidžia deguoniui pasiekti šaknų.

...ir genėti

Kovo pabaigoje–balandį ne tik sodinami, bet ir genimi medžiai bei krūmai. Tiek lapuočių, tiek spygliuočių gyvatvorių rudenį nepatartina genėti. Susidaro žaizdos, o per jas, vyraujant minusinei temperatūrai, pažeidžiama, išdžiovinama ir skaldoma mediena. Dėl šios priežasties rudenį galima nebent iškirpti ligotas ir sausas šakas. Forma suteikiama tik pasitraukus žiemai.

Buksmedžių, tujų, gudobelių, kaulenių, ligustrų, pūslenių ir kitų augalų gyvatvorės genimos, kol dar neišsprogę lapeliai. Laiku nukirpus, ima augti ir skleistis giliau esantys pumpurėliai, todėl gyvatvorė neišplinka, augalai būna vešlūs, puošnūs. Genint vėliau, lapams išsiskleidus, nukerpama labai daug pumpurų ir gyvatvorė ilgainiui praranda dalį grožio.

Žeminant ir tvarkant gyvatvores, genint medžius atsižvelgiama į temperatūrą. Jei naktimis vyrauja 10 °C temperatūra, darbus derėtų atidėti šiltesniam orui. Augalas, pažeistas šalčio, susilpnės, praras atsparumą, jį ims pulti ligos, parazitai, todėl geriausia genėti esant pliusinei temperatūrai.

Nereikalingos šakos šalinamos tik aštriais įrankiais. Plonos kerpamos sekatoriumi, storesnės – rankiniu pjūkliuku. Jis, skirtingai nei grandininis pjūklas, padaro mažesnę žaizdą, neišdrasko, be to, lygiau nupjauna. Stora šaka per porą sprindžių nuo kamieno pirmiausia truputį įpjaunama iš apačios, po to iš viršaus ties apatiniu pjūviu pabaigiama nupjauti. Likęs šakos galas prie kamieno pjaunamas ties sustorėjimu, sulig žievės raukšle.

Plonas ir trumpas šakas galima pjauti vienu pjūviu, bet šaką reikia prilaikyti ranka. Kitaip baigiant pjauti išplyš su žieve nuo kamieno. Žaizdą geriausia užtepti dažais arba apipurkšti sodo tepalu. Kietesnės konsistencijos sodo tepalas tinka tik iš bėdos, nes jį labai sunku užtepti plonu sluoksniu. Kitu atveju tarp žaizdos ir storo sodo tepalo sluoksnio pradeda kauptis drėgmė ir atsiranda puvinys.

Šakos genimos sulig žievės raukšle. Pjauti giliau nerekomenduojama, nes sunkiau gyja žaizda. Vienu metu nereikėtų nupjauti daug šakų panašiame aukštyje. Dalį, ypač plonesnių medžių, šakų geriau palikti iki kitų metų ir tik tuomet nugenėti. Kur kas protingiau kiekvienais metais genėti po truputį, nei vieną pavasarį imti ir pašalinti visas nereikalingas šakas. Ši taisyklė negalioja plonoms šakoms. Jas geriau nukirpti dar jaunas, kad medis ateityje išvengtų didelių žaizdų.

Šaka neturi užstoti kitos šakos. Giliau esanti, pasislėpusi kur kas mažiau žydi ir dera, todėl be jokio gailesčio geriau ją pašalinti.
Nupjovus kelias šakas nuo medžio ar krūmo reikėtų atsitraukti bent per kelis žingsnius ir jį iš visų pusių gerai apžiūrėti, įvertinti lajos vaizdą. Dekoratyvinis medis ar krūmas, iš kurios pusės bežiūrėtum, turi džiuginti akį ir atrodyti nepriekaištingai.

Sulatekio metu geriau ilsėtis

Anksti pavasarį žydintys krūmai, pavyzdžiui, magnolijos, forsitijos, genimos po žydėjimo. Apkarpytos išaugina naujas šakas, kurios kitais metais vėl pasipuošia neprilygstamais žiedais. Ant dekoratyvinių krūmų neturėtų būti labai senų, pavyzdžiui, 8 metų šakų. Geriausia, kuomet jos 3–5 metų.

Lazdynai, sulaukę 8 metų, mažiau deri, praranda dekoratyvumą. Pašalinus senas šakas, augalas atsinaujina, užaugina ir subrandina kur kas didesnį derlių.

Aktinidijos, vynmedžiai, riešutmedžiai, klevai, beržai genimi, kai pradeda sprogti pumpurai ir nustoja bėgti sula. Ar sulatekis jau pasibaigęs, galima patikrinti sekatoriumi nukirpus ploną šakelę. Jei per parą ji nesudrėksta, vadinasi, sula jau nustojusi bėgti ir medį drąsiai galima genėti. Sulai tekant šakų šalinti nerekomenduojama, nes į šlapiuojančias žaizdas, tikėtina, pateks grybų sporos, kurios ims žaloti medį.

Svyruoklių medžių išgenimos sausos šakos, nukerpant iki sveikos dalies. Pašalinus sausas šakas, sumenksta svoris, lengviau patenka oras, nebėra negyvos medienos ir ją ardančių mikroorganizmų ar grybų.
Sunkiausiai genėjimą pakelia beržai. Baltažieviui medžiui, kurio kamieno skersmuo 15 cm, nupjovus 5 cm storio šaką padaroma didelė skriauda. Beržų šakas reikia genėti kiek galima anksčiau, t. y. savo laiku, kol medis nepaseno, yra energingas ir lengvai gydosi žaizdas. Beržo viršūnės nupjovimas tolygus mirčiai.

Genėjimo ne itin mėgsta ąžuolas. Žinoma, labai svarbu, kaip šis darbas atliekamas. Jei profesionaliai ir išmanant, didelės žalos nepadaroma. Nupjovus šaką, kuri beveik tokio pat storumo kaip ir kamienas, ąžuolas (o ir kiti medžiai) labai nukenčia. Tokios žaizdos jis gali niekuomet neužsigydyti. Nupjovus storas, net ir nudžiūvusias šakas, gali žūti pušys. Dekoratyvinės veislės labai nemėgsta drastiško genėjimo.

Šakų karpymo beveik nepajunta krūmai, gyvatvorių augalai. Drąsiai galima formuoti kukmedžius, gudobeles, skroblus, ligustrus.
Sėkmingų darbų, o botanikos sodo darbuotojams – ačiū už pavasarinius patarimus.