Šiandien šis rašinys, kuriuo pradedame straipsnių ciklą apie rožes, nebus griežtas ar paremtas konkrečia moksline literatūra, tai greičiau prisilietimas prie šios gėlės istorijos, laukiant jos nuostabių ir kvapių žiedų.
Kelionė po šalis ir epochas
Tūkstančius metų rožės žiedo grožis ir aromatas žavi žmoniją. O legendomis, mitais ir pasakomis apipintas rožės atsiradimas gal net nėra visiška tiesa, bet nuo to tik dar įdomiau, daugiau intrigos ir žavesio.
Legendos apie rožes pas mus atkeliavo iš Rytų, mat musulmonai jas laikė šventomis gėlėmis. Štai kokia žavi legenda apie geltoną rožę. Kol Mahometas dalyvavo karo žygiuose, jo žmona buvo neištikima su jaunu persu. Sugrįžęs Mahometas suabejojo žmonos ištikimybe ir, kad išsiaiškintų tiesą, liepė žmonai raudoną rožę panardinti į dvaro vandens telkinį. Panardinta į vandenį rožė pagelto ir neištikimybė paaiškėjo. Gal nuo tų laikų geltona spalva ir siejama su neištikimybe.
Dar prieš mūsų erą rožės buvo auginamos Kinijoje ir Indijoje. Šios gėlės ypač garbintos Indijos valdovų. Kinijoje rožėmis žavėjosi Konfucijus, apdainuodamas jas kaip gėlių karalienes. Kalbama, kad imperatoriaus bibliotekoje buvo šimtai tomų knygų, kuriose aprašytos rožės, o imperatoriaus soduose jų augo nenusakoma gausybė.
Iki šių dienų ginčijamasi, ar rožes garbino senovės žydai. Kaip ten bebūtų, pasak Talmudo, raudona rožė išaugo iš nekaltai pralieto Abelio kraujo, būtent todėl žydų nuotakos ja puošiasi vestuvių dieną.
Aleksandras Makedonietis savo soduose taip pat augino rožes ir galbūt jo nuopelnas, kad rožės nukeliavo ir į Egiptą. VII a. Egipte, Ptolemėjaus laikais, rožėmis garsėjo senovės miestas Arsinoe, kur gamintas rožių vanduo. Kleopatra, sutikdama Marką Antonijų, rožių žiedlapiais išbarstydavo salių grindis.
Egiptiečiai rožes augino jau XIII a. iki mūsų eros. Iš Egipto šios gėlės pateko į Graikiją ir Romą. Pirmasis botaninis rožės aprašymas (300 m. pr. Kr.) priskiriamas būtent graikų mokslininkui Teofrastui. Jo aprašytosios rožės išskleisdavo nuo 5 iki 100 žiedlapių.
Graikai ir romėnai išplatino jas tose žemėse, kuriomis driekėsi jų prekybos ar karo keliai. Taip rožės nukeliavo į Artimuosius Rytus, sužydėjo ir aplink Viduržemio jūrą.
Graikijoje rožės buvo laikomos dievų dovana. Pagal graikų antikos poetą Anakreoną, rožė gimė iš baltų putų, kuriomis buvo padengtas Afroditės kūnas. Matydami nuostabaus grožio gėlėmis pasidabinusią Afroditę, dievai apšlakstė jas nektarais ir nuo to laiko rožės ėmė skleisti nuostabų aromatą.
Išlikę daug legendų ir apie tai, kaip balta rožė virto raudona. Viena jų byloja, kad baltą rožę nudažė Afroditės kraujo lašai, kai ji, ieškodama mirtinai sužeisto savo mylimojo Adonio, bėgo pro rožes, nejausdama aštrių jų spyglių. Arba štai senovės persų legenda, tapusi įkvėpimo šaltiniu ir mūsų dienų rašytojams bei poetams.
Legenda byloja apie lakštingalą, karštai pamilusią rožę ir giedojusią jai pačias puikiausias savo giesmeles. Rožė klausėsi paukštelio tylomis, išdidžiai iškėlusi savo karališką žiedą. Pavergta gėlės grožio, lakštingala prisiartino arčiau, tikėdama, kad rožė atsakys tuo pačiu ir palenks galvelę į jos pusę. Tačiau vietoj to aštrus gėlės spyglys įsmigo į virpančią nuo meilės paukštelio širdį, mirtinai jį sužeidė ir kraujas nudažė rožę raudonai...
Romoje netgi buvo rengiamos rožių šventės. Rožės romėnus lydėjo liūdesio ir džiaugsmo akimirkomis, politinių susirinkimų ir religinių švenčių metu. Graikų kariams, grįžtantiems namo, kelią nubarstydavo rožių žiedlapiais, vainikais ir puokštėmis puošėsi nuotakos, rožėmis prisipažindavo meilę. Rožių žiedlapių dėdavo į mirusiųjų urnas – apvaliame žiede graikai įžvelgė begalybės simbolį.
1940 m. Egipte buvo iškastas kapas su III a. prieš mūsų erą palaidota mumija. Tai buvo moteris magė, išpuošta rožių žiedlapiais, pumpurais, vainikais ir girliandomis. Jos apeigų skraistė buvo siuvinėta šviesiai purpuriniais penkialapiais rožių žiedais. Mokslininkai spėja, kad tai galėjo būti prancūzinių rožių (Rosa gallica) žiedlapiai.
Prancūzinė rožė ir jos palikuonys
Vienuolynuose, kurie tuo metu buvo kultūros ir gydymo centrai, vienuoliai augino vaistinius augalus, o tarp jų ir rožes. Labiausiai žinoma iš tų laikų – prancūzinė rožė (Rosa gallica). Būtent ši rožė laikoma seniausiai identifikuota, mat jos laukinis protėvis, prancūzinis erškėtis, iki šiol auga natūralioje aplinkoje Pietų Europoje ir Turkijoje. Manoma, kad į Europą jos atkeliavo iš senovės Persijos. Europiečiai jau žinojo apie šių rožių gydomąsias savybes, tad jos labai greitai paplito. Iš jų buvo verdamos uogienės, gaminami aliejai, kvapieji vandenys, gydomieji milteliai.
XV a. vykusiuose Rožių karuose raudona prancūzinė rožė tapo vienos iš kariaujančių pusių, Lankasterių, simboliu. Kita pusė, Jorkai, emblema pasirinko baltažiedį erškėtį (Rosa alba). Iš šio erškėčio kilę hibridai ir formos vėliau buvo sujungti į baltažiedžių rožių grupę. Tuščiavidurė šios rožės forma yra labai sena – manoma, kad ji atsirado II a. Kaukaze, o iš ten nukeliavo į Graikiją ir Romą.
Iš prancūzinių rožių kilo ir damaskinė (R. damascena), išgarsėjusi savo aromatu. XII–XIII a. kareiviai, grįžtantys iš kryžiaus žygių Artimuosiuose Rytuose, ne tik pasakojo legendas apie prabangius rožynus, bet pargabeno ir rožių sodinukų.
Iš vienuolynų – į sodus
Pamažu rožės iš vienuolynų ėmė plisti ir po privačius sodus. Žmonės daugiau keliavo, tad prekeiviai, diplomatai ir mokslininkai pradėjo keistis rožėmis ir kitais augalais. Taip atgimė susidomėjimas šiomis gėlėmis, kartu ėmė daugėti žinomų rožių. D. Gerardas, anglų žolininkas, 1597 m. aprašė 14 skirtingų rožių, o po šimtmečio jų jau buvo žinoma apie 90.
Vienas tų laikų stebuklų – olandų išpopuliarinta Provanso rožė (R. centifolia), dar vadinama šimtalape ar kopūstine. Taip keistai pavadinta todėl, kad žiedas turėjo apie 100 vainiklapių, susisukusių glaudžiai tarsi kopūsto gūžė. Manoma, kad tai sudėtingas prancūzinių, damaskinių ir baltažiedžių rožių hibridas. Šią rožę mes regime ir senųjų tapybos meistrų natiurmortuose – tai buvo labai populiarus meno objektas, kaip ir garsiosios olandų tulpės.
Rožės buvo itin vertinamos XVII a., o kilmingi asmenys netgi naudojo šias gėles ar jų vandenį kaip atsiskaitymo vienetą tarpusavio mainams.
Mums gyvenant šių dienų realybėje, amžinybė yra nepažini, ir čia pats metas prisiminti dar vieno sofistų mistiko Muslih ad Din Sa‘di veikalo „Roseto“ („Rožių sodas“) epizodą. „Vienas protingas žmogus nulenkė galvą ir paniro į savo meditacijų ir kontempliacijų jūrą.
Kai liovėsi medituoti, prie jo priėjo bičiulis ir juokaudamas paklausė: „Ką atnešei mums kaip dovaną iš tų sodų, iš kurių dabar grįžti?“
Jis atsakė: „Ketinau nueiti prie rožių krūmo ir priskinti nuostabiausių gėlių, kad turėčiau dovanų savo draugams. Bet, kai prie jo prisiartinau, rožių kvapas mane taip apsvaigino, kad iš rankų man išslydo visi žiedai, kuriuos jau buvau nuskynęs...“
