L. Slušnys. Esu egoistas. Noriu, kad užaugtų karta, kuri manęs nepastums, kai būsiu senas

Gim­ta­ja­me Aly­tu­je vie­šė­jęs vai­kų psi­chiat­ras Li­nas Sluš­nys pri­si­pa­žįs­ta ne­re­tai pa­trau­kian­tis per dan­tį ini­cia­ty­vas, ku­rio­se ko­vo­ti su pa­ty­čio­mis ža­da­ma per tam tik­rą lai­ką – de­šimt die­nų ar sa­vai­tę. Ka­dan­gi Pi­lia­kal­nio pro­gim­na­zi­jo­je vy­ku­si dis­ku­si­ja „Smur­ti­nės si­tu­a­ci­jos mo­kyk­lo­je ir jų spren­di­mo bū­dai“ taip pat bu­vo skir­ta ak­ci­jai „16 ak­ty­vu­mo die­nų prieš smur­tą“, sve­čias ra­gi­no į tą pa­čią pro­ble­mą pa­žiū­rė­ti kiek ki­to­kiu kam­pu.

Prieš po­rą me­tų tarp­tau­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos UNI­CEF at­lik­tas ty­ri­mas apie vai­kų ge­ro­vę iš­si­vys­čiu­sio­se ša­ly­se at­sklei­dė, kad Lie­tu­vos vai­kai jau­čia­si ne­lai­min­giau­si Eu­ro­po­je, kas ant­ras moks­lei­vis pa­ti­ria pa­ty­čias, pir­mau­ja­me pa­gal vai­kų sa­vi­žu­dy­bių skai­čių. Tai šo­ki­ruo­jan­tys fak­tai, ta­čiau vais­tas nuo šių skau­du­lių yra. Pa­sau­ly­je jau se­niai tai­ko­mas emo­ci­nio in­te­lek­to ug­dy­mas pir­muo­sius žings­nius žen­gia ir Lie­tu­vo­je. Ar jis taps gel­bė­ji­mo­si ra­tu ne tik vai­kams, bet ir ap­skri­tai vi­suo­me­nei? Apie tai dis­ku­ta­vo ir aly­tiš­kiai.

Kon­fe­ren­ci­jo­je bu­vo kal­ba­ma apie nuo­sek­laus dar­bo svar­bą ku­riant sau­gią mo­kyk­lą, ma­to­mo ir pa­ti­ria­mo smur­to po­vei­kį vai­kams. Pa­tir­ti­mi vyk­dant OL­WEUS pa­ty­čių ir smur­to pre­ven­ci­jos pro­gra­mą da­li­jo­si Pi­lia­kal­nio pro­gim­na­zi­jos Ne­for­ma­lio­jo švie­ti­mo ir pa­gal­bos sky­riaus ve­dė­ja Vil­ma Ma­sio­nie­nė, Pe­da­go­gi­nės psi­cho­lo­gi­nės tar­ny­bos psi­cho­lo­gė Auš­ra Žvi­na­ke­vi­čiū­tė-Stan­ke­vi­čie­nė.

So­cia­li­nis emo­ci­nis ug­dy­mas. Kas tai?

Aly­tiš­kius spe­cia­lis­tus (tiks­liau, spe­cia­lis­tes, nes au­di­to­ri­ja bu­vo iš­skir­ti­nai mo­te­riš­ka) L. Sluš­nys kvie­tė pa­si­kal­bė­ti apie so­cia­li­nį emo­ci­nį ug­dy­mą. Lie­tu­vo­je jis dar tik ski­na­si ke­lią, nors dau­ge­ly­je už­sie­nio ša­lių tai yra ne­at­sie­ja­ma švie­ti­mo da­lis, lei­džian­ti pa­siek­ti ap­čiuo­pia­mų sta­tis­ti­kos re­zul­ta­tų – tiek aukš­tes­nių aka­de­mi­nių lai­mė­ji­mų, tiek ma­žiau smur­to, pa­ty­čių at­ve­jų.

„Pa­ty­čios tarp vai­kų, pa­aug­lių yra tik pa­sek­mė. Jie el­gia­si taip, kaip iš­mo­ko iš mū­sų, tė­vų, mo­ky­to­jų. Pa­ty­čios gy­vuos tol, kol mū­sų vi­suo­me­nė ne­pa­si­keis. Iš jos at­si­ne­ša­mas el­ge­sio mo­de­lis į dar­že­lių gru­pes ir mo­kyk­lų kla­ses. Su­au­gu­sie­ji ne­re­tai net­gi ne­be­stab­do to­kio el­ge­sio, nes jis ta­po toks įpras­tas, kad net­gi ne­krei­pia­ma į jį dė­me­sio“, – L. Sluš­nio pa­mąs­ty­mai skam­ba ne­la­bai op­ti­mis­tiš­kai.

Iš­si­vys­čiu­sio­se ša­ly­se daug dė­me­sio ski­ria­ma so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės ir so­cia­liai at­sa­kin­gos as­me­ny­bės ug­dy­mo pro­gra­moms, o Lie­tu­vo­je vyk­do­mi sti­chiš­ki ir pa­vie­niai pro­jek­tai, ku­rie ne­už­tik­ri­na nuo­sek­laus emo­ci­nio in­te­lek­to ug­dy­mo.

So­cia­li­niai emo­ci­niai ge­bė­ji­mai (va­di­na­ma­sis emo­ci­nis so­cia­li­nis in­te­lek­tas) – tai mo­kė­ji­mas dirb­ti kar­tu su ki­tais, pro­duk­ty­viai mo­ky­tis, at­lik­ti svar­biau­sius vaid­me­nis šei­mo­je, ben­druo­me­nė­je, dar­bo vie­to­je. Nu­sta­ty­ta, kad emo­ci­nė bū­se­na da­ro įta­ką mo­ky­mui­si. Ne­ra­mus, iš­si­gan­dęs, pras­tai emo­ciš­kai mo­kyk­lo­je be­si­jau­čian­tis vai­kas ne­ga­li tin­ka­mai įsi­sa­vin­ti ži­nių.

Mo­kyk­la, ku­rio­je pa­ty­čios kas­die­nis reiš­ki­nys, nė­ra ta vie­ta, ku­rio­je jis jau­čia­si ska­ti­na­mas mo­ky­tis ir bręs­ti. To­dėl so­cia­li­nis emo­ci­nis ug­dy­mas or­ga­ni­zuo­ja­mas taip, kad vai­kai ir su­au­gu­sie­ji (ne tik mo­ki­niai, bet ir mo­ky­to­jai, tė­vai) įgy­tų ži­nių, nuo­sta­tų, įgū­džių ir kom­pe­ten­ci­jų, bū­ti­nų psi­chi­kos svei­ka­tai stip­rin­ti ir iš­sau­go­ti.

Spe­cia­lis­tai tvir­ti­na: mi­nė­tos kom­pe­ten­ci­jos tar­pu­sa­vy­je la­bai su­si­ju­sios, ta­čiau sil­pniau­sio­ji – tar­pu­sa­vio san­ty­kiai. Mums trūks­ta kan­try­bės, em­pa­tiš­ku­mo, kai at­si­du­ria­me ne­pa­lan­kio­se si­tu­a­ci­jo­se, ne­si­tvar­do­me ir daž­nai griau­na­me san­ty­kius. Vai­kai šiuos da­ly­kus ne­re­tai at­si­ne­ša iš šei­mos, nes ma­to, kaip ben­drau­ja tė­vai.

Pa­ty­čios – iš mū­sų „bū­riš­kos pra­ei­ties“

„Tur­būt ki­taip kal­bė­ti apie pa­ty­čias aš ne­be­mo­ku, kaip tik sa­kau, kad tu­ri­me jas iš­gy­ven­din­ti iš gi­lios že­mės ir sa­vo bū­riš­kos pra­ei­ties, kad anū­kai apie to­kias vi­sai už­mirš­tų, nors tai ir ne­bus leng­va“, – L. Sluš­nys ra­gi­na žiū­rė­ti į at­ei­tį ir ruoš­tis pri­im­ti nau­jus XXI am­žiaus iš­šū­kius.

Glo­ba­lia­me pa­sau­ly­je ne­už­teks mo­kė­ti skai­ty­ti, ra­šy­ti ir kal­bė­ti už­sie­nio kal­bo­mis. Be pa­žin­ti­nių kom­pe­ten­ci­jų, ne ma­žiau svar­bus tam­pa ge­bė­ji­mas kur­ti san­ty­kius, ras­ti kon­tak­tą su ša­lia esan­čiais žmo­nė­mis, val­dy­ti emo­ci­jas, iš­ei­ti iš kon­flik­ti­nių si­tu­a­ci­jų. Ben­drau­ti ir kur­ti san­ty­kio su ša­lia esan­čiais per pa­ty­čias tie­siog ne­įma­no­ma, ir pa­sau­lis tai pui­kiai su­vo­kė.

„Pa­ty­čios iš­nyks iš Lie­tu­vos mo­kyk­lų kaip at­gy­ve­na ta­da, kai už­augs kar­tos, ku­rios ne­tu­rės pro­ble­mų su pa­ty­čio­mis, nes ir pa­čios gerbs ki­tus“, – sa­ko L. Sluš­nys.

Tam bū­ti­nas emo­ci­nis ir so­cia­li­nis ug­dy­mas. Šis pro­ce­sas ap­ima ži­nių nuo­sta­tų for­ma­vi­mą, su­si­ju­sį su pen­kio­mis pa­grin­di­nė­mis kom­pe­ten­ci­jo­mis: sa­vi­mo­ne (ge­ras sa­vo emo­ci­jų ir ver­ty­bių, ku­rios tar­nau­tų at­spa­ru­mui ir ge­bė­ji­mui sa­ve ap­ri­bo­ti, ži­no­ji­mas); at­sa­kin­gų spren­di­mų pri­ėmi­mu (mo­ra­lūs ir kon­struk­ty­vūs spren­di­mai, su­si­ję su as­me­ni­niu ir so­cia­li­niu el­ge­siu); tar­pu­sa­vio san­ty­kiais (po­zi­ty­vių san­ty­kių for­ma­vi­mas, dar­bas ko­man­do­je, veiks­min­gas kon­flik­tų spren­di­mas); so­cia­li­niu są­mo­nin­gu­mu (su­pra­ti­mas ir em­pa­tiš­ku­mas ki­tų at­žvil­giu); sa­vit­var­da (emo­ci­jų ir el­ge­sio val­dy­mas sie­kiant sa­vo tiks­lų).

Be­je, emo­ci­nės so­cia­li­nės kom­pe­ten­ci­jos vi­sų pir­ma bū­ti­nos ne moks­lei­viams, bet… švie­ti­mo įstai­gų va­do­vams. Pa­sau­lio ty­ri­mai ro­do, o Lie­tu­vos mo­kyk­lų ver­ti­ni­mo agen­tū­ra pa­tvir­ti­na, kad 30 proc. įstai­gos pa­sie­ki­mų le­mia jos va­do­vas. Ga­li­ma nu­ma­ny­ti, ko­kius ben­druo­me­nės lai­mė­ji­mus le­mia, pa­vyz­džiui, emo­ci­jų ne­val­dan­tis mo­kyk­los di­rek­to­rius, ku­ris vie­šai ke­lia bal­są, ne­ko­rek­tiš­kai kon­flik­tuo­ja su pa­val­di­niais, net­gi iš­sa­ko jiems ne­pa­gar­bą.

„Gal­būt jums at­ro­do, kad vai­kai to­kio vie­šo kon­flik­to ne­gir­dė­jo, bet ga­li­te bū­ti tik­ri: bū­tent to­kį ne­adek­va­tų su­au­gu­sių­jų el­ge­sį jie ir įsi­dė­mės bei pa­kar­tos“, – sa­ko L. Sluš­nys.

Lie­tu­vo­je jau ku­ris lai­kas esa­ma iš už­sie­nio nu­si­žiū­rė­tų ir adap­tuo­tų pro­gra­mų, skir­tų so­cia­liai ir emo­ciš­kai ug­dy­ti vai­kams, ta­čiau jo­mis nau­do­ja­si tik ke­li pro­cen­tai ug­dy­mo įstai­gų, nes pe­da­go­gai tam nė­ra pa­si­ren­gę – pa­tys ne­pa­kan­ka­mai emo­ciš­kai iš­pru­sę. Emo­ci­nio in­te­lek­to ug­dy­mas ak­tu­a­lus ir vy­res­nio am­žiaus žmo­nėms. Jei­gu as­muo su­vo­kia, kad yra kon­flik­tiš­kas, tu­ri ieš­ko­ti, kaip tai iš­spręs­ti.

Vie­toj bran­dos eg­za­mi­nų – CV, ku­ria­me at­si­spin­dės ir so­cia­li­nės emo­ci­nės kom­pe­ten­ci­jos

„Da­bar gy­vuo­ja to­kia bran­dos eg­za­mi­nų sis­te­ma, ku­rio­je jau­no žmo­gaus gy­ve­ni­mą le­mia tai, kaip jis mo­ka su­si­kaup­ti. Man at­ro­do, kad tai nė­ra tei­sin­gas po­žiū­ris, nes stre­sas eg­za­mi­no me­tu ga­li su­griau­ti at­ei­ties pla­nus. Ir, at­virkš­čiai, tas, ku­ris ne­la­bai daug lai­ko pra­lei­do mo­kyk­lo­je, su­ge­ba pa­si­ruoš­ti ir ne­blo­gai iš­lai­ky­ti eg­za­mi­nus. To­kių pa­vyz­džių nė­ra daug, bet pa­si­tai­ko“, – pa­ste­bi L. Sluš­nys.

Ge­rą­ja ži­nia jis va­di­na Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­jos siū­lo­mą nau­ją bran­dos eg­za­mi­nų ver­ti­ni­mo sis­te­mą. Jos pa­grin­du tap­tų mo­ki­nių pa­sie­ki­mų įver­ti­ni­mų kau­pi­mas mo­ki­nio CV pri­me­nan­čio­je in­for­ma­ci­nė­je sis­te­mo­je. Įra­šus apie sa­ve mo­ki­nys pil­dy­tų nuo­lat vi­są sa­vo mo­ky­mo­si mo­kyk­lo­je lai­ką (ti­kė­ti­na – net­gi vi­są gy­ve­ni­mą).

Ja­me at­si­spin­dė­tų ne tik ži­nios, bet ir ki­tos mo­ki­nio kom­pe­ten­ci­jos: kul­tū­ri­nės, so­cia­li­nės, eko­no­mi­nės ir kt. Ug­dant mo­ki­nį mo­kyk­lo­je įgau­tų svo­rio ir jo kū­ry­bi­nė, spor­ti­nė veik­la, sa­va­no­ria­vi­mo pa­tir­tis, tap­tų svar­bus so­cia­li­nis emo­ci­nis ug­dy­mas.

Kau­pia­mo­jo ver­ti­ni­mo sis­te­ma siū­lo­ma kaip ga­li­ma al­ter­na­ty­va, nes abi­tū­ros eg­za­mi­nai kuo to­liau, tuo la­biau ne­be­ati­tin­ka mo­ky­mo­si vi­są gy­ve­ni­mą di­na­mi­kos, nes žmo­gaus pa­tir­tis kau­pia­ma nuo­lat, o ne tik vie­ną pa­va­sa­rį. Da­bar­ti­niai eg­za­mi­nai, iš­sky­rus aka­de­mi­nes ži­nias, ne­sti­mu­liuo­ja kel­ti ki­tų as­me­niui svar­bių tiks­lų, pa­vyz­džiui, la­vin­ti so­cia­li­nio ir emo­ci­nio in­te­lek­to.

Re­vo­liu­ci­ja ar tie­siog dar vie­na nau­ja te­ori­ja?

Pe­da­go­gai ir eks­per­tai, ti­kin­tys, kad emo­ci­nio in­te­lek­to ug­dy­mas su­kels pro­ver­žį švie­ti­mo sis­te­mo­je ir vi­suo­me­nė­je, ku­ria am­bi­cin­gus pla­nus. Jie sa­ko, kad sėk­mė ne tik mo­kyk­lo­je, bet ir vė­les­nia­me gy­ve­ni­me ly­di tuos mo­ki­nius, ku­rie re­a­lis­tiš­kai ver­ti­na sa­ve ir sa­vo ga­li­my­bes (sa­vi­mo­nė); tin­ka­mai val­do sa­vo jaus­mus ir kon­tro­liuo­ja sa­vo el­ge­sį (sa­vit­var­da); tiks­liai in­ter­pre­tuo­ja so­cia­li­nės ap­lin­kos žen­klus (so­cia­li­nis są­mo­nin­gu­mas); veiks­min­gai spren­džia tar­pas­me­ni­nius kon­flik­tus (ben­dra­vi­mo ge­bė­ji­mai); pri­ima ge­rus spren­di­mus su­si­dū­rę su kas­die­niais sun­ku­mais (at­sa­kin­gas spren­di­mų pri­ėmi­mas). Ki­taip ta­riant, jie tu­ri iš­ug­dy­tas pa­grin­di­nes emo­ci­nes so­cia­li­nes kom­pe­ten­ci­jas.

De­ja, šiuo me­tu mo­kyk­lo­se tik­rai la­bai daug dė­me­sio ski­ria­ma tik aka­de­mi­niams pa­sie­ki­mams. Spe­cia­lis­tai ne­ne­igia jų svar­bos, ta­čiau jei žmo­gus mo­kės val­dy­ti ir sa­vo emo­ci­jas, ti­ki­my­bė, kad bus lai­min­ges­nis, jam sek­sis ge­riau, tik­rai di­de­lė. Juk tai da­ro di­de­lę įta­ką san­ty­kių ir šei­mos kū­ri­mui, ben­dra­vi­mui su ko­le­go­mis, kar­je­ros sie­ki­mui ir t. t. Emo­ci­nis sta­bi­lu­mas pa­dės vai­kui at­ei­ty­je leng­viau įveik­ti kliū­tis, be di­des­nių psi­cho­lo­gi­nių pro­ble­mų pri­im­ti iš­šū­kius.

„Vi­sa tai iš­ug­dy­ti ga­li­ma, tam su­kur­ti in­stru­men­tai ir, be­je, kai ku­rios Lie­tu­vos mo­kyk­los juos tu­ri, tik­rai ga­li­ma džiaug­tis jų re­zul­ta­tais. Aiš­ku, tai yra sun­kus dar­bas. Ma­te­ma­ti­kos, lie­tu­vių kal­bos ar ki­tų da­ly­kų vai­kus mo­ko­me nuo pir­mos iki dvy­lik­tos kla­sės ir ma­to­me re­zul­ta­tus, nuo­sek­liai rei­kia mo­ky­ti ir emo­ci­nio in­te­lek­to. Tam su­kur­tos mo­der­nios pro­gra­mos, tech­no­lo­gi­jos, ir ki­tos vals­ty­bės tuo jau nau­do­ja­si“, – sa­ko L. Sluš­nys.