Psichologas apie tai, ką vaikui reiškia pasaka
Pasaka – tai atpalaiduojantis momentas. Vaikui frazė „paseksiu pasaką“ sukuria ypatingą nuotaiką: pasaka yra stebuklas, stebuklo laukimas, tikėjimas juo. O kokią reikšmę ji turi vaikui?
Robertas: „Pasaka – tai verbalizuota, žodinė istorija, beveik kaip sapnas. Sapnas yra vieno žmogaus psichikos sukurta istorija, o pasaka – daugybės žmonių, daugybės kartų produktas. Pasaką sudaro daug lygmenų, ir tik vienas iš jų – realybė. Pasakoje atsispindi realybė, patirtis, sukaupta per kartas, ir tai yra tarsi būdas perduoti tą patirtį. Kitas lygmuo – tai mūsų psichikos atspindys, bandymas verbalizuoti tai, kas vyksta mūsų viduje: fantazijos, norai, emocijos, ypač pasąmoninės – jos gali gąsdinti žmones, ypač galėjo gąsdinti senovinius žmones. Todėl buvo kuriami mitai, legendos, pasakos, kad įprasminti tą patirtį, suprasti ją, suvokti. Sakykime, tai – pasąmoninis būdas tvarkytis su tuo, kas nesuprantama. Pasaka – tai simbolis, o kalba joje taip pat simboliška, tad ir suprasti ją nelengva.“
Pasakų moralai – gyvenimo pamokos
Pasakos padeda vaikui susivokti savo emocijose, išspręsti iškilusias problemas. Nuo pat mažens vaikas susiduria su nusivylimais, konkurencija su broliais ir seserimis, su išoriniu pasauliu, dažnai tenka pasijusti vienišam. Tokiose situacijose gelbsti pasakos: jose kalbama apie gyvenimą, apie didžiausias vaikų baimes. Pavyzdžiui, būti apleistam, nemylimam – „Jonukas ir Grytutė“, vieno iš tėvų mirtį – „Snieguolė“, brolių ar seserų pavydą – „Pelenė“, ir panašiai.
Jos moko drąsos, pasitikėjimo savimi, žinojimo, kad už kiekvieną gerą ir blogą darbą turi būti atitinkamai atlyginta. Ir svarbiausia – jos moko svajoti. Jose yra personažai, į kuriuos vaikai nori lygiuotis. Yra tam tikra gyvenimo linija: žmogaus siekiai, jų įgyvendinimas ir pabaiga. Pasakose nėra ribų tarp gyvosios ir negyvosios gamtos, žmonių ir gyvūnų, fantazijos ir realybės, jose nėra konkretaus laiko (vieną kartą, seniai seniai), nėra vietos (vienoje karalystėje, už jūrų marių…). Vaikus traukia ir pasakų humoras, personažų veiksmų pakartojimai, kūrinių žaismingumas.
Kokias pasakas sekti ar skaityti?
Kiekvienoje pasakoje daug galimybių fantazijai. Ji gali būti reikšminga ir mažam vaikui, ir jau ūgtelėjusiam. Kiekvieno jų interpretacijos bus skirtingos. Kokia pasaka tinka kokio amžiaus vaikui nustatyti neįmanoma. Atsakymas – emocinė vaiko reakcija.
Robertas: „Vaikai dažniausiai turi vieną mėgiamą pasaką ir prašo ją kartoti ir kartoti. Tai rodo, kad vaikas bando spręsti kažkokius svarbius jam dalykus, integruoti į savo vidų. Kiekviena pasaka apima skirtingus žmogaus psichinio pasaulio elementus. Pavyzdžiui, pasaka apie raudonkepuraitę kitokia, nei apie pagranduką. Per pasakas vaikai gali daug mokytis apie emocijas. Manau, geriausia leisti pačiam vaikui rinktis, pasitikėti vaiku, jo poreikiu, ko jam reikia šiuo metu.
Svarbu supažindinti vaiką su savo kultūros pasakomis (liaudies pasakomis), nes jose daug mūsų tautos informacijos. Taip pat ir su vakarietiškomis pasakomis, nes mes priklausome tam klodui. Manau, tėvai tiesiog turi sekti vaikui pasakas, supažindinti su kuo daugiau pasakų ir kartu jautriai žiūrėti, kokių pasakų vaikui labiau reikia“.
Vaikai pasaulį mokosi suvokti per iliustracijas
Vaikai mėgsta iliustracijas. Patiems mažiausiems pasakos turi būti iliustruotos, nes nemokėdami skaityti jie taip geriau jas įsimena. Žvelgdami į paveikslėlius, vaikai mėgsta atpasakoti, kas juose pavaizduota. Mažyliams puikiausiai tinka ir įvairios knygelės ar pasakos su užduotėlėmis, skaičiais, formomis, spalvomis. Psichologai teigia, kad jaunesnio amžiaus (4-5 m.) vaikams netinka abstrakčios iliustracijos, nes jie jų nesuvokia, tad tėveliams verta turėti tai omenyje. Jiems labiau tinka realistinis vaizdavimas. Tačiau leidėjai skundžiasi, kad jiems sunku rasti realistiškai, o kartu ne kičo stiliumi piešiančių menininkų, bet kokybišką ir nuoširdžiai atliktą dailininko darbą vaikai atpažįsta ir įvertina savo dėmesiu. Dar teigiama, kad pasakų iliustracijose turi glūdėti paslaptis: jose turi būti kitokio nei mūsiškis pasaulio elementai.
Kadaise bandyta uždrausti pasakas
Ar žinote, kad anglai Vokietijoje buvo uždraudę pasakas? Po Antrojo pasaulinio karo, anglų okupacinė valdžia Vokietijoje sudarė komisiją, kuri apkaltino pasakas išugdžius fašizmą. Na, tie žmonės menkai ką numanė apie pasakas. Jie net nesusimąstė, kad pasakos čia niekuo dėtos: jos atkakliai saugomos žmonių atmintyje, perduodamos iš kartos į kartą. Įvairiose tautose gausu panašių pasakų, o fašizmas susiformavo tik kai kur. Taip Vokietijoje pasakos buvo uždraustos. Vokiečiai sureagavo teisingai – jie ėmė jas propaguoti. Atsirado ir profesionalūs pasakų sekėjai: Vokietijoje ir Austrijoje jų yra apie 500. Jie seka įvairių tautų pasakas (taip pat ir lietuvių) ir skleidžia pasakų išmintį.
Ar vaikus reiktų saugoti nuo žiaurumų pasakose?
Kai kurie tėvai mano, kad vaiką reikia saugoti nuo to, kas jį neramina, ir rodyti tik tai, kas gražu ir gera. Bandoma įrodyti, kad senos pasakos yra žiaurios ir geriau tų žiaurumų vengti. Argi kai kurios neprimena siaubo filmų? Sakykime, nekaltos pasakos apie katinėlį „Dangus griūva“ pabaiga primena gan prastą siaubo filmą „Final destination“, o S.Nėries „Eglėje žalčių karalienėje“ pasakojama, kaip „dalgiais broliai pikti užkapojo mane“. Žinome ir tokias istorijos, kuriose gaidelis vištytei akelę išmušė, ragana nori iškepti bebenčiuką, ir panašiai. Argi neužtenka, kad kasdien televizija rodo baisius dalykus?
Robertas: „tikros pasakos yra žiaurios, bet mūsų viduje taip pat yra žiaurumo – nuo jo nepabėgsi. Kaip sakė Froidas, mus varo libido ir agresija. Todėl ir pasakos gana žiaurios. Pasakos – mūsų pasąmonės išdava, o ten ir yra viskas, kas nepriimtina sąmonei. Todėl jose gali būti pilna žiaurių, keistų, seksualių elementų, kurie gali gąsdinti mus, suaugusius, išmokusius visa tai neigti. Mažas vaikas kitaip supranta mirtį, nei kad suaugę – jis nesupranta jos kaip pabaigos, ir vaikų žiaurumo supratimas yra kitoks. Aš manau, kad reikia sekti vaikams ir žiaurias pasakas – tai normalu. Per agresiją pasakose vaikas išmoksta išreikšti savo neigiamumą. Juk pasaulyje šalia gėrio yra ir blogio. Be to, žodis ir paveikslas veikia nevienodai. Tačiau negerai, jei vaikas pasakoje patiria prievartą“.
Blogis turi būti baisus
Taigi, blogis pasakose turi būti baisus. Negalima jo vaikui daryti simpatiško. Jei vaikas verkia – tai išgyvena tą pasaką. Suaugusiojo tikslas yra padėti vaikui suprasti, suvokti ir iki galo išgyventi patiriamą emociją. Nereikia slopinti, stengtis nuo to apsaugoti. Taip pat svarbu atsižvelgti į vaiko nuomonę: jis pats pasirenka, kas jam tinka, apie ką jis nori girdėti, ir jei jam ne laikas – jis neskaitys arba neprašys tos pasakos.
Kaip suvokti pasakas ir pasakų simboliką
Robertas: „Froidas pasiūlė sapnų interpretavimą kaip būdą suvokti, kas yra sapnai. Naudojantis šiais principais galima bandyti suprasti ir pasakas, mitus. Tik reikia bandyti suprasti keliais lygiais: viena – tai bandyti suprasti bendrus žmonių psichikos struktūrinius dalykus: per pasaką galima suprasti žmogaus vystymąsi, psichiką, tik tam reikia kūrybiškumo. Kita – tai per pasakas, kurias mėgsta vienas ar kitas žmogus, galime suprasti, kas darosi žmogaus viduje. Pavyzdžiui, dėl anksčiau minėtų pasakų – pečius „Bebenčiuke“ gali būti ir moters gimdos simbolis, bet ragana dažnai gali simbolizuoti blogą motiną, kuri nori susigrąžinti vaiką atgal į gimdą, simbolis.
Tai gana paplitusi žmonijos baimė, kad motina ne tik gimdantis, bet ir numarinantis simbolis. Pagranduke yra „suvalgymo“ elementas. Tai gana dažna baimė – būti mamos suvalgytam. Tas valgymas labai magiškas ir senas dalykas – kanibalizmas ateina iš senų senovės, tad jo reliktų yra ir pas vaiką. Be to, vienas iš magiško mąstymo dalykų yra noras susilieti su kitu. Vaikas myluodamas mamą gali sakyti: „aš tave suvalgysiu“. Tai reiškia, kad nori tapti vienu, susilieti su mama. Ar verta pasakas interpretuoti? Čia reikėtų žiūrėti labai atsargiai. Gal geriau tiesiog vaikams pasakoti pasakas?“.
Kaip vertinti šiuolaikines pasakas?
Moderni pasaka yra geriau suprantama šiuolaikiniam vaikui, kuris pripratęs prie kompiuterio ar televizoriaus ir greit besikeičiančių vaizdų. Ilgi aprašymai, lėtai besiplėtojantys siužetai jų netraukia. Turbūt daugeliui vaikų, kuriems skaitymas atrodė nuobodus, „Haris Poteris“ tapo pirma perskaityta didesnės apimties knyga. Senose pasakose pasitaiko tokių aplinkybių, kurios dabar nenaudojamos, nesuprantamos, o vaikai nori girdėti apie tą gyvenimą, kuris yra dabar.
Robertas: „Manau, kad šiuolaikinės pasakos turi savo vietą po saule, nes žmonija vystosi, tad turi keistis ir pasakos, atsirasti naujos. Autorių, kurių kūryba geriausiai atspindi bendrus šiuolaikinės žmonijos psichikos dėsningumus, kūriniai ir išliks, taps pasakomis.“
Tėvų nuomonės
Džiugu, kad didžioji dauguma mamyčių ir tėvelių vis dar skaito arba seka pasakas, džiaugiasi kartu su vaikais. Ši tradicija niekur nedingusi – ir tik nedidelė mažuma nesižavi pasakomis.
Sveta: „skaitydavau pasakas ir nesusimąstydavau – gal buvau per jauna. Kai dabar pagalvoju, gal tikrai jos per žiaurios, gal dabar jau nebeskaityčiau…“
Aušrinė: „lietuviškų pasakų mes neskaitom: vaikams nepatinka, jie nenori. Skaitome, pavyzdžiui, A.Lindgren, nors aš pati užaugau su močiutės pasakomis. Kaip laukdavom vakaro… labai gražiai sekdavo. Tos senos pasakos dar žiauresnės buvo, nei kad dabar knygynuose gali nusipirkti – dabar jos jau švelnesnės“.
Regina: „mes privengiam pasakų: visokių nesąmonių galima ten rasti. Mieliau renkamės knygeles, istorijas“.
Asta: „pasakomis lyg ir esu nusivylusi: viena gražuolė užmiega ir nieko nesiekia, laukia princo, kitas – slibinams galvas kapoja, ir taip toliau“.
Pasakų nešama paslėpta žinia skirta ir mažiems ir dideliems
Kartais vis tik susimąstau, kad pasakose tikrai gali būti ir visai realių elementų. Gal tik mes kai ką užmiršome ir nemokame suprasti? Per daugelį amžių pasakos užsikloja, „apauga“, vienas reikšmes keičia kitos, todėl jos ir atrodo keistos ir juokingos, ir baisios. Nuo pat pasakų susiformavimo žmonijos civilizacijos pradžioje iki pat XX a. vidurio pasakos buvo sekamos ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Taip žmonės bendravo tarpusavyje, leido laisvalaikį. Pasakų sekimo laiką ir vietą neretai reglamentavo tam tikri draudimai. Jos kaimo bendruomenei skleidė informaciją apie gyvenimą. Tyrėjai pripažįsta, kad jose užfiksuoti įvairūs lūžiniai žmogaus gyvenimo epizodai (iniciacijų ritualų nuotrupos), nuolatinė žmogaus kova už išlikimą.
Robertas: „Manau, pasakose irgi turi būti daug realybės elementų, ir jų neatimsi. Bet yra ir kitas, kaip minėjau, pasąmoninis lygmuo: pasaka – tai simbolis, tai kažkas pasąmoningo, užšifruoto, ką reikia mokėti perskaityti. Dažnai, kaip ir sapnų atveju, per pasakas pasireiškia visokie mūsų norai ir pageidavimai, kurie sąmonėje nėra priimtini, jie yra išstumiami. Kartu per jas pasireiškia ir įvairios pasąmoninės baimės. Taip, be abejo, pasakos keičiasi, nes ir žmonija vystosi, manau, krikščionybės antstatas ant senovinių mitų ir pasakų yra dėsningas, nes ir žmonija, jos psichika, kaip individuali, taip ir kolektyvinė, keitėsi, dėl to kito ir religija.
Pasakos tampa neįdomios tiems vaikams, kurie auga būti vartotojais. Dėl vyraujančios populiariosios kultūros, televizijos ir pramogų senoji etninė kultūra nustumiama į šoną kaip „bobučių nesąmonės“. Šiais laikais tėvai mažiau dėmesio skiria vaikams, todėl pasakos reikalingos ir dėl jau minėtų priežasčių tam, kad palaikytų tėvų ir vaiko ryšį. Ir kaip teigia Clarissa Pinkola Estes: „atsigręžkite į savo artimuosius, į savo gyvenimą, ieškokite pasakų savo pačių gyvenime, atgaivinkite senolių pasakas, išsaugokite jas“.
